Lietuvoje eleborus dar kartais vadina čėrais, nors tai nėra lietuviški augalai ir mūsų šalyje pasirodė ne taip ir seniai, tik prieš keletą dešimtmečių. O štai kitose šalyse šios gėlės populiarios, nes žydi neįprastu laiku, kai mažai žydinčių augalų, tad galima sakyti, kad beveik neturi konkurentų. Eleborų yra kelios dešimtys rūšių, o dekoratyviniuose želdynuose auginama keletas. Štai kelios įdomesnės iš jų:
Baltažiedis eleboras (Helleborus niger)
Jis originalus vien tik savo pavadinimu, nes lotyniškai vadinamas Helleborus niger, kas reiškia juodasis eleboras, bet iš tiesų jo žiedai yra balti arba kreminės spalvos, tad keista, kad botanikas Karlas Linėjus, kuris pirmasis 18 amžiuje aprašė šį augalą, suteikė jam tokį vardą. Tiesa, baigdami žydėti žiedai kiek patamsėja, tai pat yra sukurtų veislių, žydinčių tamsiai raudonos spalvos žiedais, bet vis tiek jie nėra juodi. Baltažiedis eleboras auginamas vienas dažniausių. Jis kaip ir kiti eleborai yra žolinis visžalis augalas, tad lapeliai žaliuoja vasarą-žiemą. Nėra aukštas, pasiekia tik apie 20-25 cm. Žydėti pradeda sausio-vasario mėnesiais, o kartais net ir gruodį, tad būna tikras kalėdinis stebuklas, kai balti žiedai su geltonais viduriukais pradeda skleistis tarp sniego pusnų. Natūraliai gamtoje baltažiedis eleboras auga kalnuotose Šveicarijos, Vokietijos, Italijos ir dar kelių Europos šalių vietovėse.
Dvokiantysis eleboras (Helleborus foetidus)
Toks "mielas" ir dvokiantis vardas gražiai gėlei, ar ne ? Iš tiesų, tai jis nėra toks jau dvokiantis. Kartais turi šiek tiek nemalonų kvapą, kurį užuosime, jei arčiau prikišime nosį (žiedai praktiškai bekvapiai), bet iš tiesų kambariuose ir gėlynuose auginama žymiai labiau smirdančių gėlių, šalia kurių net išbūti sunku, kaip pavyzdžiui, amorfofalas. Šis eleboras užauga kiek aukštesnis, iki 30-50 cm aukščio ir žydi vėliau nei baltažiedis, jau prasidėjus pavasariui, kovo pabaigoje arba balandį, o jeigu pavasaris vėluoja, tai net ir gegužę. Jo žiedai nėra dideli, bet originalios žalios spalvos, primenantys skambaliukus. Lapai taip pat visžaliai, kaip ir kitų eleborų. Žiedai gali žydėti net virš mėnesio laiko, ypač jei pavasarinė saulė nėra kaitri.
Korsikos eleboras (Helleborus lividus)
Vardas lyg ir sufleruotų, kad ši eleboro rūšis yra kilusi iš Korsikos salos, bet taip pat savaime auga ir Maljorkoje bei dar keliose Ispanijos ir Italijos salose. Dažniausiai gėlynuose auginamas jo korsinis porūšis (subsp. corsicus). Visžaliai lapai būna melsvai žali, o žiedai - sunkiai nusakomų atspalvių, nuo žaliai gelsvos iki rausvai rusvos. Kaip ir daugumos eleborų žiedų spalva kinta, priklausomai nuo žydėjimo pradžios ar pabaigos. Jeigu šiam eleborui sudarysite tinkamas sąlygas, tai po kelerių metų jo kerai gali smarkiai išsiplėsti, sudarydami sąžalynus ir galėsite džiaugtis gausiu žydėjimu.
Kaukazinis eleboras (Helleborus orientalis)
Nors originalusis vardas reiškia "rytinis" ir savaime auga Graikijoje ir Turkijoje, bet lietuviai kažkodėl jį pavadino kaukaziniu. Angliškai šis helleboras gavo vardą "Lenten rose" (Gavėnios rožė), nes žydėdavo tuo laiku. Vidutinio aukščio, apie 30-40 cm, bet žiedai yra vieni gražiausių iš eleborų - violetiškai rausvi, su tamsiomis dėmelėmis ir geltonu viduriuku, vėliau pažaliuoja. Pas mus gali pražysti žiemos pabaigoje arba pavasarį. Yra sukurta nemažai jo veislių. Žavingas ne tik žydėdamas, bet ir brandindamas sėklų dėžutes.
Hibridiniai eleborai (Helleborus hybrida)
Žmogui visuomet norisi gamtą vis patobulinti ir paryškinti, tad be abejo, selekcininkai sukūrė nemažai hibridinių eleborų rūšių ir veislių, kurios pasižymi ypač išraiškingu žydėjimu, atsparumu šaltesniam klimatui, ligoms ar tiesiog, kad ilgiau žydi. Želdynuose auginami Sterno (Helleborus x sternii), Helleborus x nigecors, Helleborus x ballardiae, Helleborus x ericsmithii bei kiti, dar neturintys lietuviškų vardų bei įvairūs daugiarūšiai hibridai.
Eleborų priežiūra
Šios kalėdinės rožės nėra sunkiai auginamos, nors savų norų jos vis tik turi. Vienas svarbiausių - mėgsta augti pavėsyje. Eleborai visai gerai jaučiasi, augdami po medžių lajomis, nes ankstyvą pavasarį medžiai dar būna be lapų ir netrukdo gauti pirmųjų saulės spindulių, o kai medžių lapija sužaliuoja, ji pridengia eleborus nuo saulės, nes šie yra linkę apdegti. Dirvą šios gėlės mėgsta derlingesnę, purią ir humusingą, o tokia po medžiais dažnai ir būna, nes ten prikrenta daug lapų, kurie vėliau virsta derlinga žeme. Daugumą eleborų galima dauginti sėklomis, jeigu tik jas subrandina ir jos daigios, taip pat ir dalinant kerą.
Nuodingi !
Visi eleborai yra nuodingi augalai, nuo šaknų iki žiedų galiukų, tad juos prižiūrėdami neužmirškite užsimauti pirštines. Be abejo, neauginkite eleborų ten, kur juos gali liesti vaikai arba sumanyti paragauti naminiai gyvūnai. Eleborai naudojami gaminant vaistus, iš jų pagaminami preparatai turi antihelmintinių savybių (varo kirmėles), reguliuoja širdies ritmą, varo šlapimą ir turi įvairių kitų gerų savybių, bet jokiu būdu nesigydykite patys, nes lengvai apsinuodysite.
