Navidansko parkas

Tad keliaujame susipažinti su unikalia, Skuodo rajone esančia vieta – Žemaitijos botanikos parku ir šį kartą bent virtualiai, o gal kada nors ir realiai, kviečiame apsilankyti šiame kampelyje, esančiame pačiame Lietuvos pakraštyje, tik 4 km. nuo Latvijos sienos.

Į šią kelionę vykome kartu su Lietuvos dendrologų draugija, kurios nariai jau kelerius metus laikosi vienos tradicijos: rudenį dendrologai, jų bičiuliai bei visi savanoriai, besidomintys dekoratyviniais augalais, susirenka į talką padėti tvarkyti kurį nors Lietuvos parką ar dendrologinę kolekciją. Daugeliui tai būna ne tik talka, bet ir pirmoji pažintis su nauja ir įdomia vieta.

Įkūrimas. Kiekvienas sodas turi savo istoriją, kurios būna ir panašios, ir skirtingos. Šio parko istorija išskirtinė tuo, kad jo įkūrėjas Izidorius Navidanskas 1928 metais, būdamas tik 16-os m. vaikinukas, slapčia nuo tėvų ūkyje sumanė pasodinti keletą medžių. Tais laikais parkus retai kas sodindavo, nebent botanikos sodus ar prie dvarų. Kaip pasakoja Izidoriaus sūnus Antanas, jo tėtis medžius slapčia sodino, nes jie buvo dekoratyviniai – liepos, beržai, kaštonas, tujos. Izidoriaus tėvas labai supyko, sužinojęs apie jų pasodinimą, kadangi vertino tik vaismedžius, kurie duoda naudą. Tik vėliau, mirus tėvui, Izidorius vėl užsiėmė širdžiai miela veikla: pats savo rankomis iškasė tvenkinį ir pradėjo sodinti ne tik lietuviškus savaiminius medžius, bet ir atsiveždavo retesnių, tolimesnių kraštų augalus, kuriuos pirkdavo, mainydavo, skiepydavo, rinkdavo sėklas. Kai kurie iš šių augalų šaltomis žiemomis iššaldavo, o kai kurie išlikę iki šių dienų. Nunykusiųjų vietoje buvo sodinami kiti. Tarybiniais laikais parkas priklausė kolūkiui, o I.Navidanskas buvo paskirtas šio parko sodininku. Parkas plėtėsi ir didėjo, buvo iškasti dar keli dideli tvenkiniai, sodinamos alėjos. 1958 m. parkas paskelbtas saugomu valstybės.

Antanas Navidanskas

Šiuo metu Žemaičių botanikos arba Izidoriaus Navidansko parko bendras plotas virš 48 ha. Jame tvarkosi abu I.Navidansko sūnūs Rapolas ir Antanas su šeimomis. Parke auga virš 300 taksonų (rūšių, porūšių ir veislių) sumedėjusių augalų. Ir nors parkas yra privati nuosavybė, bet jame gali lankytis kiekvienas norintis, už tai nemokėdamas nei cento. Žmonės atvažiuoja pasigrožėti senais ir retais medžiais bei krūmais, atsigauti plačių tvenkinių pakrantėse, pasivaikščioti ūksmingomis alėjomis.

Rudens spalvų parkas.

Kadangi šiame parke lankėmės spalio mėnesį, tai akys gėrėjosi tikra rudens spalvų fiesta. Kai kurie augalai, visą vasarą žaliavę paprastais ir niekuo neišsiskiriančiais lapais, rudenį sužibo ryškiausiomis vaivorykštės spalvomis. Tad atkreipėme dėmesį į keletą žemaitiško parko sumedėjusių augalų, kurie tarpusavyje galėtų varžytis „Mis spalvingiausioji“ rinkimuose.

Štai rūgštusis žagrenis (Rhus typhina). Nors apie jį esame rašę žurnalo puslapiuose, bet kiekvieną rudenį galima aiktelėti, lyg pirmą kartą jį išvydus. Šis gan neaukštas, medeliu ar krūmu augantis lapuotis ir vasarą būna gražus savo stambiais ir plunksniškais lapais, aksominėmis šakelėmis, o vėliau ir švelniapūkiais vaisiais. Bet rudenį jis tokius spalvų saliutus „iššauna“, kad santūresniems augalų mėgėjams būna net per ryšku. Lapų tonai gali mainytis nuo citriniškai žalių iki aukso geltonumo, nuo oranžinio apelsino iki kraujo raudonumo atspalvių. Ir jeigu rudens darganos neskuba nudraskyti ryškiųjų lapų, jie ant šakelių išlieka ilgai kaip įsimintiniausia parko puošmena.

Rūgštusis žagrenis

Žagreniai ne tik puošnūs, juos lengva ir auginti, nes gali augti ne itin derlingose bei pavėsingose vietose, yra atsparūs sausroms ir užterštam orui. Šie gražuoliai turi tik vieną minusą (o gal kam nors tai ir pliusas), jie smarkiai plinta šaknų atžalomis.

Raudonojo ąžuolo (Quercus rubra) lapai vasarą irgi būna žali, tik jie kiek kitokie nei paprastojo ąžuolo, o iškarpyti aštriomis skiautėmis. Jis, kaip ir mūsiškas yra drūtas ir aukštas medis, mėgstantis derlingas dirvas bei šviesias vietas. Rudenį, spustelėjus šaltukui, jis prisimena, kodėl gavęs tokį vardą, nes tuomet lapai kad užraudonuoja…

Kairėje – paprastasis bukas; viduryje – raudonasis ąžuolas, geltonas – europinis maumedis

Tas raudonumas gali būti įvairių atspalvių – nuo gelsvai rausvo iki tamsiai raudono. O gali tik pagelsti. Štai žemaitiško parko raudonasis ąžuolas nustebino reta, sodria ir tamsiai vyšnine spalva. Tokį medį tikrai verta sodinti, jei rudenį norite pagyvinti žalias spygliuočių spalvas, jei vertinate ryškius netikėtumus ir, žinoma, jei turite pakankamai erdvės.

Paprastasis bukas (Fagus sylvatica) priklauso tai pačiai šeimai kaip ir ąžuolas, tad ir jų poreikiai panašūs. Tai vienas aukščiausių lapuočių medžių Europoje, kažkada savaime augęs ir Lietuvoje. Šių galingų medžių galima rasti daugelyje mūsų parkų, ypač įspūdingi medžiai auga šalia senųjų dvarų. Bukų lapai gražūs tiek vasarą, tiek rudenį: jie tvirti, žali ir blizgantys, o kai kurių veislių lapų spalva gali būti nuo rožinės iki tamsiai purpurinės. Rudeniop spalva keičiasi į rudą. Įdomu tai, kad lapai ilgai nenukrenta nuo šakelių, dažnai laikosi iki kol sprogsta nauji lapai. Dėl šios savybės dažnai sodinamos bukų gyvatvorės Vakarų Europos šalyse, kur vertinamas tiek žaliuojančio, tiek „negyvo“ augalo grožis. Spalio mėnesį I.Navidansko parke kaip tik vyko bukų lapų kaita – iš žalios jie dažėsi rūdžių spalva.

Japoninis pelėvirkštis

Bevaikštant po parką dėmesį atkreipė ir vienas keistas augalas, kuris spalio mėnesį buvo pačiame žydėjime. Vienur jo pavadinimą galima rasti kaip japoninės reinutrės (Reynoutria japonica), o kitur – kaip japoninio pelėvirkščio (Fallopia japonica). Kaip ten bebūtų, bet šis iki 2 m užaugantis krūmas iš tiesų yra visai ne krūmas, o žolinis augalas. Stambūs žali lapai, stori stiebai ir kreminės spalvos žiedai, atrodo, visai nekreipė dėmesio, kad buvo jau vėlyvas ruduo ir kad naktimis kandžiojosi šalnos. Šį augalą galima pasisodinti ir savo sodyboje, jei norisi išskirtinio žydėjimo rudenį, be to, jis nereiklus. Tik vienas „bet“ – jis kaip ir žagrenis moka greitai užkariauti aplinkinius tuščius plotus, tad reikia pasiruošti jį laiku sutramdyti.

Šaltalankis, jazminas ‘Aurea’, kaulenis

Dar vienas rudens dabita – blizgantysis kaulenis (Cotoneaster lucidus), 2 – 2,5 m aukščio krūmas, iš kurio dažniausiai sodinamos karpomos gyvatvorės. Rudenį jis sunokina nedideles, juodas uogas (obuolėlius), kurios, nors ir nenuodingos, bet nevalgomos. Šio kaulenio lapeliai nedideli, storoki ir blizgūs, kurie vasarą kaip ir daugelio lapuočių žaliuoja, o rudenį sutviska skaisčiomis ugninėmis spalvomis. Kai vėlų rudenį gražieji lapai nubyra, ant krūmo ilgai išlieka jų uogelės, kurias per žiemą su malonumu lesa paukščiai. Kaulenius lengva auginti, nes jie nereiklūs, nebijo šalčių, juos lengva dauginti, galima iš jų formuoti tiek žemas, tiek aukštas gyvatvores.

Beveik visi spygliuočiai žaliuoja visus metus, bet yra vienas iš nedaugelio, kurio švelnūs spygliukai žiemą nukrenta. Tai maumedis (Larix). Dažniausiai sodinamas europinis (L.decidua), bet būna ir kitokių rūšių. Rudenį žali maumedžių spygliai tampa geltonais. Žemaičių botanikos parke europiniai maumedžiai iš tolo švietė pačia ryškiausia geltona spalva ir palengva, papūtus vėjui, jų spygliukai byrėjo ant tako kaip aukso smiltys. Maumedžius tinka auginti plačiose erdvėse, jie nebijo vėjų ir šalčių, tik nemėgsta šlapių dirvožemių ir saulės trūkumo.

Parke auga ir daugiau augalų, kurie rudenį pasipuošia geltona spalva. Iš medžių aukso lapeliais pasidabina beržai, liepos, riešutmedžiai, klevai, uosiai. O iš krūmų – daugelis yra geltonos spalvos „gerbėjai“ – lanksvos, lazdynai, šeivamedžiai, erškėčiai ir kt.

Navidansko parkas

Alėjų parkas

Žemaičių botanikos parkas turi vieną slaptą ginklą – alėjas. Nors medžių alėja, atrodo, yra toks įprastas dalykas, bet tiesiog pabandykite kokias kelias valandas pavaikštinėti po alėją, kurioje auga ne šiaip kokie medeliai, o dideli ir seni medžiai, virš galvos susijungiantys viršūnėmis. Suveikia kažkokia keista magija – tarsi nutyksta laikas, apima ramybė ir meditacinė būsena.

Paprastųjų kaštonų ir eglių alėja

I.Navidansko parke alėjų daug, jos tarsi parko stuburas su slanksteliais. Šio parko įkūrėjas nebuvo nei kraštovaizdžio architektas, nei botanikas, nei agronomas, bet tiesiog labai mylėjo ir jautė ryšį su medžiais, tad sodino juos taip, kad ir dabar, po 80 metų, alėjos skleidžia stiprią energiją, net jei kai kurie medžiai jau ir numetę lapus. Šiame parke lankytojai, ko gero, labiausiai alėjas ir vertina. Į jas atvažiuoja fotografuotis linksmi vestuvininkai, pabyra triukšmingi vaikų pulkeliai, po medžiais susitinka seniai nesimatę draugai ar giminės; atvažiuoja ir tie, kurie renkasi nuošalesnes alėjas, norėdami pavaikštinėti tylumoje ir vienatvėje.

Alėjos pasodintos iš įvairiausių medžių bei krūmų. Pasibaigia vienų augalų alėja, prasideda kitų; pasuki į šoną, pakliūni į dar vieną, o ši šakojasi į dar kelias. Įprastinių medžių alėjos pasodintos iš klevų, liepų, eglių, kaštonų, tujų. Yra sodintų su skirtingų augalų pusėmis – eglių ir kaulenių, klevų ir liepų, kaštonų ir eglių. Įdomios ir nedažnos lazdynų ir sedulų krūmų alėjos.

Liepų alėja

Šiomis alėjomis smagu vaikščioti rudenį, kai jos mainosi raudonų, geltonų, žalių atspalvių rūbais ar čeža po kojomis nukritusiais lapais. Ir vasarą, kai lajos teikia pavėsį karštą dieną ar padeda slėptis nuo lietaus. Žiemą, einant sniego tuneliu, pasijunti tarsi pasakoje. O pavasarį svaigina besiskleidžiančių žiedų ir lapų kvapas.

Alėjos buvo populiarios senuosiuose Lietuvos dvaruose, nei vienas be jų neapseidavo. Ir šiais laikais ne tik dvarų, bet ir miestų ar miestelių viena didžiausių vertybių – tai ūksmingos medžių alėjos.

Ir kitos parko vertybės.

Šiame parke auga ne vienas retas medis ir krūmas. Iš įdomesnių ir retesnių spygliuočių galima rasti įvairius kėnius: kaukazinį (Abies nordmanniana), balzaminį (A.balsamea), pilkąjį (A.concolor), sibirinį (A.sibirica) ir vičo A.veitchii); įvairias puskiparisio (Chamaecyparis), kadagio (Juniperus), eglės (Picea), pušies (Pinus) rūšis ir veisles. Be europinio parke dar auga ir retas plačiažvynis maumedis (Larix x marschlinsii). Žemaičių parkas gali pasigirti ir retais lapuočiais medžiais: kalnine guoba (Ulmus glabra) ‘Horizontalis‘, didžialape liepa (Tilia platyphyllos) ‘Rubra‘ ir ‘Laciniata‘ (karpytais lapais); valgomuoju kaštainiu (Castanea sativa) ir daugeliu kitų.

Be alėjų, senų ar retų medžių bei krūmų šiame parke yra ir kitų įdomių vietų. Tai jaukios poilsiavietės, gėlynai, tilteliai, samanoti nameliai ir dideli akmenys bei didelis vaismedžių sodas.

Navidansko parkas2

Tad jei vyksite pro šalį, būtinai užsukite į šį parką bet kuriuo metu laiku. Važiuodami vingiuotu keliuku tarp tvenkinių pasigrožėkite žemaitiškais peizažais, pasiekite mašinų stovėjimo aikštelę, palikite joje ne tik automobilį, bet ir kasdienius rūpesčius. Ir aplankykite vieną iš ypatingųjų Lietuvos vietų, kurią savo rankomis ir su meile kūrė senasis šeimininkas Izidorius Navidanskas ir tebekuria dabarties kartos.

Žurnalas „Rasos“, 2014.11.19