Žagreniai rudenį - tai ugniniai raudonai geltoni spalvų fejerverkai. Šie krūmai visą vasarą ramiai sau žaliavo ir neatkreipė į save ypatingo dėmesio, bet po šaltesnių naktų jie staiga nušvito ryškiaspalvėmis liepsnomis. Taip, ŽAGRENIAI iš tiesų yra vieni ryškiausių kiemo ar parko augalų rudenį. Lietuviai sodybose šiuos augalus gan dažnai ir senokai augina, nors daugelis net nežino jų pavadinimo. Tad šį kartą kviečiame į pažintį su žagreniais, nes jų būna ne tik gražių, bet ir valgomų.
RŪGŠTUSIS ŽAGRENIS (Rhus typhina)
Tai populiariausias Lietuvoje iš visų 20 žagrenių rūšių, į mūsų kraštus atkeliavęs iš Šiaurės Amerikos. Pas mus jam patiko, tad gerai pritapo prie lietuviško klimato ypatybių. Dažniausiai šie augalai auga kaip krūmai arba medeliai, pasiekdami 10 metrų aukštį. Jų laja būna plati, šakos stambios ir retos, plačiai išsikeroję, šiek tiek panašios į žagres, ir turbūt dėl šios savybės ir gavę tokį vardą. Lapai stambūs, ilgesni nei 0,5 metro ilgio, sudaryti iš daugybės smulkesnių lapelių ir panašūs į vėduokles. Rudenį atsiskleidžia visas lapų grožis, kai savo ryškiomis spalvomis pralenkia net klevų spalvas. Vaikystės prisiminimuose dar išlikę, kaip skindavome tuos lapus, puošdavomės jais kaip karūnomis ar indėnų kepurėmis. Ir net žiemą, kai visi lapuočiai pliki, žagreniai vis dar turi kuo patraukti dėmesį – savo šakelėmis ir sėklomis. Jaunos šakelės būna storos, švelnios, apaugusios rudu kailiuku. Sėklytės mažos ir apvalios, suaugusios į delno ilgumo šluoteles, irgi apaugusios vyšninės spalvos kailinukais. Šios šluotelės puošia žagrenius visą žiemą, jei jų nenulesa paukščiai ar nenuskina sausoms puokštėms floristai. Tiesa, šluotelėmis puošiasi tik moteriški augalai.
Auginti rūgščiuosius žagrenius nesudėtinga, nes jie nereiklūs– atsparūs šalčiams ir užterštam miesto orui, gali augti tiek saulėtoje vietoje, tiek daliniame pavėsyje. Dirvožemį labiausiai mėgsta derlingą, drėgnoką ir rūgštų, bet auga ir kitokiuose, nėra išrankūs. Šaknų sistema gausi, mėgsta plisti šaknų atžalomis, tad šios savybės reikėtų neužmiršti, sodinant arti kaimynų sklypo, kad nenukeliautų ten kaip nepageidaujamas svečias. Dėl šių tvirtų šaknų rūgščiuosius žagrenius ypač rekomenduojama sodinti, kai norima sutvirtinti slenkančius šlaitus. Šių medelių mediena ryškiai geltona, puošni, tinkama smulkiems medžio dirbiniams. Lapuose gausu taninų, t.y. rauginių medžiagų, tad Amerikos indėnai seniau juos naudodavo ir odoms raugti, jie yra šiek tiek nuodingi.
Yra išvestas keletas rūgščiojo žagrenio veislių, štai keletas įdomesnių. ‘Tiger Eyes‘ medelis užauga nedidelis, iki 2,5-3 m aukščio ir beveik neplinta šaknų atžalomis. Pavasarį prieš išsprogstant pumpurai būna raudonai geltonos spalvos, vėliau lapeliai nusidažo geltonai žaliai. Lapai puošnūs tiek vasarą, nes iškarpyti kaip sudėtingi nėriniai, tiek rudenį – kai nusidažo ryškiomis spalvomis. Tiesa, kartais šaltomis žiemomis šakelės šiek tiek apšąla, ypač jei auga vėjų pagairėje, bet greitai vėl atželia, tad šią veislę tikrai verta pasisodinti savo kieme, nes ji labai puošni ir reta. ‘Dissecta‘ (arba ‘Laciniata‘) yra veislės ‘Tiger Eyes‘ „mama“, bet jos lapeliai yra tik karpyti ir neturi geltono atspalvio, užauga beveik tokio pat dydžio kaip rūšinis augalas. ‘Radiance‘ lapeliai nusvirę ir panašūs į paparčio lapus, pavasarį besiskleisdami būna švelnaus rožinio atspalvio, vėliau – šviesiai žalios spalvos. Užauga iki 2-3 metrų aukščio.
PALAIPINIS ŽAGRENIS (Rhus radicans)
Lietuvoje dar auginama keletas kitų žagrenių rūšių, bet ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į šį. Su juo reikėtų elgtis atsargiai, nes augalas yra nuodingas, jo visos dalys yra nuodingos. Nors lapai rudenį taip pat nusidažo ryškiomis spalvomis, bet jų forma nepanaši į rūgščiojo žagrenio. Jie sudaryti iš trijų rombiškų lapelių, su nedideliais danteliais. Ir pats augalas – ne medelis, o vijoklinis krūmas, savo orinėmis šaknimis mėgstantis prisisiurbti prie kito medžio. Nuodingieji žagreniai auginami botanikos soduose dėl mokslinių ir pažintinių tikslų, o sodybose jų tikrai nerekomenduočiau auginti, ypač kur yra mažų vaikų ar naminių gyvūnų, kurie gali netyčia prisiliesti prie augalo ar net jo paragauti.
Plikasis ir kvapusis žagreniai (R. glabra, R. aromatica)
Retsykiais jie auginami pas mus Lietuvoje. Užauga šiek tiek žemesni nei rūgštieji broliai, bet ir mažiau dekoratyvūs – lapai ir vaisynai smulkesni, ūgliai mažiau spalvingi. Jie taipogi mėgsta plisti šaknimis. Kvapiojo žagrenio visos dalys kvepia. Šios rūšys paprastai auginamos tik botanikos soduose ar dendrologinėse kolekcijose.
Tinka ir vaistams, ir maistui
Jau ir Lietuvos sveiko maisto krautuvėlėse galima įsigyti iš plikojo bei aromatinio žagrenio sėklų pagamintų maisto papildų. Sėklas reikia sudžiovinti ir sumalti, galima ir šiek tiek pakepinti. Gauti milteliai bus rūgštaus, sutraukiančio skonio. Iš jų gaminami prieskoniai, actas, gaivieji gėrimai ar aliejus, jų galima įdėti į sriubas ar troškinius. Gydymui šie žagreniai naudojami kaip antiseptikai, diuretikai, tonizuojantys preparatai, taip pat virškinimo sutrikimams, hemorojui bei kitoms ligoms gydyti. Žinoma, svarbu nepersistengti ir mėgėjiškai patiems nesigydyti, o ir maistui juos vartoti labai saikingai. Nes tai, kas tinka Amerikos čiabuviams, nebūtinai tiks ir mums, baltų palikuonims.
