Pačiame Lietuvos pakraštyje, vos už 1 km nuo Latvijos sienos įsikūręs Žagarės miestelis ir šalia jo puošnus dvaras bei turtingas parkas.
Dvaro ir parko praeitis
Žagarės dvaras minimas jau nuo XV amžiaus, kai jį valdė Sirevičiai. XVIII a. Rusijos carienė Jekaterina II-oji šį dvarą padovanojo P.Zubovui. Savo aukso amžiaus dvaras sulaukė 1857 m., kai jį nusipirko didikas Naryškinas, kuriam dėl dalyvavimo dekabristų sukilime buvo leidžiama gyventi tik Rusijos periferinėse valdose. Tuo metu rūmai buvo perstatyti ir paversti prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Lygiame reljefe išlikę keletas senųjų pastatų: parko apsupti pagrindiniai rūmai, ledainė, žirgynas, arklininko, aludarių, sodininko, šėriko namai, pieninė, buvę popo ir mokyklos pastatai, prie kelių į sodybą išdėstyti trys sargų nameliai. Klasicizmo stiliaus rūmai, žvelgiant iš viršaus yra „U“ raidės pavidalo formos, o pastato priekyje galima pamatyti Naryškinų herbą.
Žagarės dvaro parkas yra vienas puošniausių ir įdomiausių mūsų šalyje. Didiko G.Naryškino iniciatyva parkas XIX a. pabaigoje buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo G.Kuphaldt'o projektą. Buvo pasodinta daugiau kaip 200 želdinių rūšių, iš kurių daugiau kaip 100 tebeauga ir dabar. Parko istorijoje būta dviejų etapų, kurie ir pastebimi parko struktūroje ir augalijos pasirinkime. Mažesnioji, arba senoji, parko dalis apie rūmus yra siejama su grafais Zubovais, iki 1858 metų valdžiausiais Naująją Žagarę. Savininkais tapus Rusijos didikams Naryškinams, jų sūnus Jurgis pradėjo rūpintis naujo parko kūrimu ir senojo pataisymu. Senajame vyravo savaiminės Lietuvos dendrofloros rūšys – uosiai, eglės, liepos. Parko senumą liudija aptrūniję kelmai ir storaliemeniai, dažnai tuščiaviduriai medžiai. Manoma, kad parkui šiuo metu apie 200 metų.
Naujoji parko dalies darbai pradėti 1898 metų pavasarį ir baigti rudenį. Vietines rūšis (pušaites, eglaites ir kitus medelius) ėmė iš aplinkinių miškų, o introdukuotas vežė iš Rygos medelyno. Pušaitės sodintos 5-erių metų amžiaus. Parkas pasodintas viena, o kai kur ir dviem arba trimis medžių eilėmis. Įvairios rūšys pritaikytos prie parko ribų prisišliejusių žalumynų grupių ar masyvų. Taip pat apsodinti ir didesni parko keliai, o į rūmus vedanti alėja ilgainiui pereina į liepomis apsodintą kelią. Parkas išplanuotas laikantis natūraliojo (landšaftinio), kitaip dar vadinamo angliškojo, stiliaus, jam būdingi natūralūs gamtovaizdžiai.
Dvaro ir parko dabartis
2011 m. į pagrindinius dvaro rūmus persikėlė Žagarės regioninio parko direkcija, kurie 2013–2014 m. buvo restauruojami atkuriant kaip įmanoma tikslesnį pirminį rūmų vaizdą. Rūmuose įsikūrusi ne tik regioninio parko direkcija, bet ir lankytojų centras su ekspozicija „Dolomito slėpiniai“, vyksta įvairūs renginiai, galima apžiūrėti įvairias parodas (tik šiuo metu rūmai dėl karantino, deja, uždaryti).
Vieni iš gražiausių parke yra sena paprastųjų bukų alėja. Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės–Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Be europinių, parke veši keletas japoninių maumedžių, taip pat juodosios pušys, didžialapės liepos, sidabriniai klevai bei kiti ne lietuviški medžiai. Žagarės regioninio parko teritorijoje galima rasti dar keletą senų ir įspūdingų medžių - tai senasis Veršių kaimo ąžuolas ar Bijūnų kaimo veimutinė pušis. 2000 metais Žagarės dvaro sodyba, kaip turinti architektūrinę, istorinę, urbanistinę bei kraštovaizdinę vertę, įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Nepaisant pertvarkymų ir gamtos negandų Žagarės dvaro parkas iki šiol išlieka vienu didžiausiu ir įdomiausiu, visuomenės mėgstamu ir lankomu Lietuvos parku. Pažintiniai takai ir kita informacinė medžiaga vilioja geriau pažinti Žagarės parko augalų įvairovę bei aplankyti kitus šalia esančius įdomius objektus. Parko priežiūra šiuo metu rūpinasi Žagarės regioninio parko direkcija.
Kas įdomaus aplinkui
Žagarės dvaro pašonėje galima rasti dar kelias įdomias ir lankytinas vietas. Tai Žagarės atodanga, geologinis gamtos paveldo objektas, pritaikytas lankymui – link jo veda kelio nuorodos, vietoje pastatytas informacinis stendas. Atodangą iš arti galima apžiūrėti nusileidus laiptais į buvusį dolomitų karjerą, ten veikusį iki 1964 m. Atodangos fragmentas yra uždengtas apsauginiu stogeliu. Žagarės dolomitų telkinio 2,5-3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio karjero sienelės 1964 m. paskelbtos valstybės saugomu gamtos paminklu, o nuo 2002 m. – geologiniu gamtos paveldo objektu. Dolomitas, kurio skalda naudojama kelių tiesimui, blokai – statyboje, kalkėms ir apdailos medžiagoms gaminti, būdingas būtent Šiaurės Lietuvai, ir ypač – Žagarei, kur jo klodai slūgso labai negiliai.
Unikali ir netoli esanti Švėtės upės užtvanka. Žagarė - vienintelė šiame krašte apdovanota kriokliu, kuris susidarė toje vietoje įvykus žemės plutos lūžiui - prieš milijonus metų dėl tektoninių žemės gelmių judesių ties dabartine užtvanka įvyko sprūdis. Nusprūdusio rytinio bloko pažemėjimą užpildžiusius smėlius ir molius po paskutinio ledynmečio susidariusios Švėtės upės vandenys išplovė daug lengviau ir greičiau nei vakarinio bloko dolomitus. Dėl to susidarė krioklys. Krioklio vandens galią žmogus panaudojo savo reikmėms. Švėtės slėnyje pastatęs užtvanką su arkiniu tiltu, žmogus įkinkė galingą hidroturbiną. Ji suko malūno girnas, elektros generatorių, lentpjūvę, karšyklą. XIX a. pastatyta betoninė užtvanka, dėl savo išvaizdos žagariečių vadinama "bliūdu".