Pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje pražydusių visterijų žiedai savo grožiu ir kvapu sugeba atkreipti dėmesį. Visterijos (Wisteria) priklauso pupinių šeimai, taigi jos yra tikros pusseserės mūsų daržo pupoms ir žirniams. Pasaulyje jų rūšių priskaičiuojama apie dešimt, bet Lietuvoje dažniausiai auginama kininė visterija, nes atspariausia šalčiui, taip pat kartais gausiažiedė ir tarprūšiniai hibridai.
KININĖ VISTERIJA (Wisteria sinensis)
Jau pavadinimas sufleruoja, iš kurios šalies ji atkeliavo. Savo tėvynėje šis vijoklinis augalas gali užsiropšti net iki 25-30 metrų aukščio, bet pas mus tiek nepasiekia, dar neteko matyti aukštesnės nei 8-10 metrų aukščio.
Gegužės mėnesio pradžioje arba viduryje pradeda skleistis jos lapai. Šie yra sudėtiniai ir įdomūs savo forma: vienas lapas sudarytas iš keliolikos smulkesnių, ryškiai žalių, elipsiškai pailgų lapelių, kurių gali būti iki 13-os. Pradėjus sprogti lapams, pasirodo ir žiedai. Žydėti gali gan ilgai - nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos – nelygu, koks pavasaris. Jei karštas ir vėjuotas, tai žydėjimas baigiasi gan greitai. Žiedai – tai stambios, iki 30 cm ilgio kekės, sudarytos iš šviesiai violetinės ar melsvos spalvos žiedelių, kurie kekėje žydi visi vienu metu. O kaip jie kvepia, tiesiog galva svaigsta ! Jeigu augalui viskas gerai, tai jis visas apsipila žiedų lietumi. Kinijoje ir Japonijoje visterijos paprastai gausiai auginamos tiek prie namų, tiek viešuose parkuose. Ir kai šie augalai ten pradeda žydėti – neapsakomas vaizdas. Tuomet žmonės skuba į parkus gėrėtis jomis panašiai taip, kaip ir sakuromis. Visterijų žiedų grožis – ne tik akims, savo aromatu jie sužadina ir malonius uoslės pojūčius.
Rudeniop žiedų vietoje išryškėja gan stambios, tamsiai rusvos ar pilkos spalvos aksominės ankštys, kuriose tūno po 2-3 juodas pupas (juk vis tik priklauso pupinių šeimai). Sėklos ankštyse gali kyboti iki žiemos pabaigos arba ankstyvo pavasario, vėliau pačios išbyra. Bet Lietuvoje visterijos sėklas subrandina gan retai, nes joms mūsų vasara per trumpa. Jeigu kažkur pasisektų prisirinkti sėklų, geriausia jas sėti lauke iš karto ir pavasarį dauguma iš jų turėtų sudygti.
Jei nusprendėte auginti kininę visteriją – būtinai jai parinkite saulėtą, šiltą ir nuo vėjų apsaugotą vietą, nes kitaip neužauginsite sveiko ir gražaus augalo. Geriausia ją sodinti pietinėje namo pusėje, nes ten gaus daugiausia šilumos ir šviesos, o siena užstos šaltus žiemos vėjus. Neužmirškite, kad tai vijoklinis augalas ir savo ūsais jis būtinai ieškos atramų, kurias galėtų apsivynioti.
Pirmąsias žiemas visterijas reikės pridengti. Bet tai bus sudėtinga padaryti, jeigu jos savo stiebais apsivynios tvirtas atramas, nes bus neįmanoma atvynioti, nesužalojant augalo (visterijos, kaip ir dauguma vijoklių, auga labai greitai, per metus paauga po keletą metrų). Tad geriausia, jei pirmaisiais-trečiaisiais auginimo metais visterijoms ištempsite virves. Vėlyvą rudenį, kai augalas numes lapus, virves tiesiog reikės atkabinti, atsargiai kartu su jomis susukti ir tokį lizdą padėti ant kokio nors paaukštinimo, kad žiemą neprišaltų prie žemės. Tai gali būti viena ant kitos sukrautos medinės lentos, putplasčio gabalai (bet su skylėmis, kad nesikauptų vanduo, kuris vėliau sušąla į ledą), sausų lapų, šiaudų, eglišakiai ar durpių krūva. Po to reikės gausiai ir kruopščiai apdangstyti augalą iš viršaus. Geriausiai tam tiks eglišakės ar balta agrodanga. Taip reikėtų „pažaisti“ kelis metus, kasmet vis mažinant uždengimo storį. Beaugant augalui, storės ir jo stiprūs stiebai, kuriems nebepakaks plonų virvių, tad reikės padaryti tvirtas atramas, o aukštai išsistiebusio augalo jau nebepridangstysite. Net ir kruopščiai dangstomas augalas gali apšąlti, nes gamtai neįsakysi, juk vis tik visterijos yra ne mūsų krašto augalai. Tad geriausia įsigyti tokias, kurios Lietuvoje jau peržiemojusios bent vieną žiemą arba pasidauginti auginiais nuo mūsų krašte augančio augalo.
Visterijos mėgsta derlingą, purią ir drėgną žemę, kurioje neužsistovi vanduo. Dirva turėtų būti neutrali arba silpnai rūgšti. Ankstyvą pavasarį, kai tik išeina įšalas, jeigu būtina - patręškite universaliomis pavasarinėmis trąšomis su mikroelementais. Visterijas retai puola kenkėjai, retkarčiais jų lapus pakramsnoja sraigės. Jei visterijas pertręšite azotinėmis trąšomis arba jos augs per daug drėgnoje ir pavėsingoje vietoje, ant lapų gali atsirasti baltų miltligės apnašų, mažai žydės. Prieš ligas ir kenkėjus naudokite natūralias priemones, nes su cheminiais preparatais nuodysite save ir aplinką.
Yra išvesta keliolika kininės visterijos veislių, o lietuvių sodybose dažniausiai sutinkamos šios: ‘Amethyst‘ jauni lapeliai būna bronzinio atspalvio , o žiedai - rausvai violetinės spalvos su geltonu viduriuku viduje. ‘Prolific‘žiedų kekės yra stambesnės nei įprastinės. ‘Plena‘žiedai melsvi su rožiniu atspalviu ir pilnaviduriai, o ‘Alba‘ žydi baltos spalvos žiedais, ir kitos. Lietuvoje kartais dar auginamos ir kitų rūšių visterijos: gausiažiedė (Wisteria floribunda), puošnioji (W. formosa), stambiakekė (W.macrostachya) ir dar neturinti lietuviško vardo visterija brachybotrys bei kitos. Bet šios visterijos yra labiau jautresnės šalčiams nei kininė, tad paprastai jas galima rasti tik botanikos sodų ar privačiose kolekcijose.
Kaune, šalia Velnių muziejaus auga viena didžiausių Lietuvoje ir tikrai puošni kininė visterija, kiekvieną pavasarį džiuginanti savo kvapniais žiedais. Matyt, šiam augalui klestėti padeda ir kipšų burtai. Tad jei parinksite savo augalui tinkamas sąlygas, apsišarvuosite kantrybe ir pasitelksite šiek tiek magijos, galbūt ir jūsų kiemą papuoš grakštus ir kvapnus vijoklis, vardu visterija.
