Apie pačią šalį. Kipro respublika – tai trečia pagal dydį sala Viduržemio jūroje, ir nors geografiškai ji priklauso Azijai (iki Sirijos, Libano ir Turkijos sienų tėra tik apie 100 km.), bet tai Europos Sąjungos šalis, kuri į ES įstojo kartu su Lietuva 2004 metais. Kipro teritorija yra 7 kartus mažesnė nei Lietuvos, o gyventojų yra apie 700 tūkst., didžioji dauguma iš jų yra graikai. Kipro sostinė Nikosija – vienintelė tokia sostinė pasaulyje, kuri yra padalinta pusiau – viena pusė priklauso Kiprui, o kita okupuota turkų. Pakliūti į turkiškąją Nikosijos pusę nėra sudėtinga, užtenka tik turėti asmens dokumentą, bet ilgai užsibūti čia nesinori, nes tai musulmoniškas pasaulis ir aplinka visai kitokia. Kipras daug metų buvo Jungtinės Karalystės kolonija, tad angliška įtaka vis dar jaučiama: automobiliai važinėja kairiąja kelio puse, o didžioji dauguma gyventojų puikiai kalba angliškai. Vienas pagrindinių Kipro pajamų šaltinių, be abejo, yra turizmas, kurio sezonas paprastai tęsiasi nuo balandžio iki spalio mėn. Bet ir žiemos mėnesiais oro temperatūra dienomis būna apie +17+20 C, dauguma dienų saulėtos, galima maudytis jūroje, lietus tik retsykiais palyja, tad lietuviams kipriečių žiema – tai kaip mūsų vasara. Kas dešimt metų ir Kipre iškrenta sniegas (šiais metais snigo prieš pat dendrologų kelionę), bet paprastai kaip mat nutirpsta, tik trumpam nudžiugindamas vaikus.

Kipro gamta ir endeminiai augalai. Vienas iš burtažodžių, kuris kiekvienam gamtininkui nusako tam tikros vietovės unikalumą, yra žodis endeminis. Endeminis organizmas – tai augalas, gyvūnas, grybas ar pan., kurį galima rasti tik toje vietovėje ir niekur daugiau kitur visame pasaulyje. Vien tik endeminių augalų Kipre auga virš 150; galime palyginti su Lietuva, kur nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Pvz., paprastoji pušis ar žibuoklė mūsų krašte yra savaiminė, bet taip pat savaime auga ir kitose šalyse. Labai dažnai gamtos unikalumą lemia teritorijos uždarumas, nes Kipras, kaip pvz., Madagaskaras ar Japonija yra salos. Dauguma endeminių Kipro augalų yra žolės ir gėlės, o medžių ir krūmų yra penketas. Juos visus lietuviai dendrologai pamatė natūraliai augančius gamtoje arba šios šalies botanikos soduose. Vienintelis endeminis Kipro medis ir spygliuotis – tai trumpaspyglis kedras (Cedrus brevifolia), kuris auga tik nedideliame plote Troodos kalnuose. Lietuvoje kedrai neauga, o įspūdingus atlasinio, libaninio ar himalajinio kedro medžius galime pamatyti augančius Vidurio ir Pietų Europos šalyse. Trumpaspyglis kedras už Kipro ribų retai auginamas, nes yra mažiau dekoratyvus nei kiti broliai kedrai, be to, kažkada buvo beveik išnaikintas dėl savo vertingos medienos.

Iš endeminių krūmų Kipras dar garsėja viena ąžuolo rūšimi. Taip, tekste neįsivėlė klaida, nes šis augalas iš tiesų auga kaip krūmas ir į mūsų įprastinį ąžuolą visiškai nepanašus. Jis neturi lietuviško pavadinimo, botaniškai vadinamas Quercus alnifolia (rūšies vardą galima išversti kaip „alksnialapis“), o angliakalbiai jį vadina „Golden oak“ (auksinis ąžuolas). Jo lapukai nedideli, apvalūs, stori ir kieti, žaliuoja visus metus. Šis krūmas (retais atvejais nedidelis medelis) užauga iki 7–10 m aukščio, jo gilės panašios į mūsiškio paprastojo ąžuolo, tik jų kepurėlės garbanotos. Kaip ir trumpaspyglis kedras savaime auga tik Troodos kalnuose. Kiti likusieji sumedėję augalai net pačiame Kipre yra mažai girdėti ir neturi lietuviškų rūšies vardų: tai gebenė (Hedera pastuchovii), kuri panaši į Lietuvoje augančią gebenę lipikę, tik lapai kiek pailgesni ir siauresni; prožirnio porūšis (Genista sphacelata subsp. crudelis), vasarą kalnuose pražystantis ryškiais geltonais žiedais bei smulkiažiedžio erškėčio porūšis (Rosa micrantha subsp. chionistrae), kuris tuo metu buvo be lapų bei žiedų ir „pasipuošęs“ tik aštriais dygliais. Įdomu tai, kad nors Kipro žiema labiau panaši į lietuvišką vasarą, bet lapuočiai augalai vis tiek numeta lapus ir ilsisi iki pavasario.

Kipro botanikos sodai ir draustiniai. Botanikos sodai Kipre yra tik du ir tie patys nedideli bei mažai žinomi, tad buvo sunku rasti išankstinės informacijos apie juos. Troodos kalnų botanikos sodo plotas siekia tik keletą hektarų. Tiesa, skirtingai nei pakrantėse ir lygumose, Kipro kalnuose žiema būna įprastinė ir prisninga gausiai. Vasario pradžioje, tuo metu kai ten lankėsi dendrologai, sniegas jau buvo pradėjęs tirpti ir dvelkė pavasariškomis nuotaikomis. Nors sodo plotas nedidelis, bet jame auga ne tik visi endeminiai, bet ir dauguma savaiminių bei kai kurie svetimžemiai Kipro augalo. Antrasis Kipro botanikos sodas pavadintas šalia jo esančio šaltinio versmės vardu – Afroditės maudynių botanikos sodas (Baths of Aphrodite). Juk Kipras garsėja dar ir tuo, kad pagal legendą šioje saloje gimė graikų meilės ir grožio deivė Afroditė. Šiame sode esančio šaltinio versmėje ji kasdien prausdavo, tad iki šių dienų tikima, kad šaltinio vanduo yra stebuklingas ir juo nusiprausus oda atjaunėja. Botanikos sodas visai nedidukas ir labiau vilioja nuo jo atsiveriančiais nuostabiais kalnų vaizdais nei augalų įvairove. Smagu tai, kad Kipre ne tik botanikos soduose, bet ir daugelyje gamtos vietų, kur yra pažintiniai takai, šalia augalų galima rasti lenteles su lotyniškais ir angliškais pavadinimais.

Afroditės kultas Kipro saloje ypač stiprus, čia gausu įvairiausių dalykų, pavadintų šios deivės vardu – nuo vietovių ar pastatų iki patiekalų ar suvenyrų. Pats žinomiausias objektas – tai didžiulė uola jūros pakrantėje, ant kurios, kaip tikima, iš jūros putos ir gimė Afroditė. Dendrologai taip pat aplankė šią uolą ir aplink ją ieškojo širdies formos akmenėlių, kurie, pasak mito, padeda išspręsti įvairias meilės problemas. Kipre draustinių ir nacionalinių parkų yra ne vienas. Dendrologai aplankė ir du didelius druskos ežerus – tai Larnakos ir Akrotiri, kurie vasarą būna išdžiūvę, o žiemą į juos atskrenda žiemoti daug retų paukščių rūšių, tarp kurių didžiausia puošmena gausūs rožinių flamingų būriai. Akrotiri pusiasalis garsus ne tik retų paukščių, bet ir kitų gyvūnų bei augalų rūšimis. Akamas pusiasalyje yra unikalus Lara paplūdimys, į kurį pavasarį iš jūros atplaukia ilgaamžiai jūros vėžliai smėlyje sudėti kiaušinius. Po kelių savaičių išsiritę vėžliukai skuba į jūros bangas. Ši teritorija griežtai saugoma, turistai į ją įleidžiami tik ne sezono metu. Akamas pusiasalyje yra ir garsus Avako tarpeklis, kuriame randama itin retų ir saugomų augalų bei gyvūnų rūšių.

Kipre gamtos ir žmogaus rankomis sukurtų įdomybių gausu, kad sunku visas ir išvardinti, o tuo labiau per savaitę pamatyti: kriokliai, autentiški kalnų kaimeliai su išlikusiais akmenų nameliais bei amatais, senoviniai vienuolynai, kvapą gniaužiančios pakrantės uolos ir salos bei gausybė nuostabių augalų, kuriuos mes pažįstame kaip kambarinius. O kur dar vienas seniausių pasaulyje vynų „Commandaria“, gaminamas iš saldžių vynuogių bei skanūs vietiniai patiekalai. Neįmanoma atplėšti akių nuo pakelės sodų, kuriuose nuo medžių svyra gausus alyvuogių, apelsinų, bananų ir kitų vaismedžių derlius. Stulbina ir gausybė kačių, kurias kipriečiai itin globoja, nes pasirodo, kad jų funkcija – gaudyti nuodingas gyvates ! Saloje gausu takų, skirtų vaikščioti pėsčiomis ar su dviračiais, puikiai išvystyta turizmo infrastruktūra, neskriaudžiant ir unikalios gamtos. Tad aplankykite Kiprą, kai turėsite galimybę – nuostabią meilės deivės Afroditės salą ir tikrą lobį bet kuriam gamtininkui.