Tikrieji bugenvilijų žiedai – tai tie maži ir balti, o ryškūs – tai pažiedės
Bugenvilija pietų Europos šalyse užauga nemažu, pusiau vijokliniu krūmu
Bugenvilijos iš tiesų nėra gėlės. Tai krūmai, natūraliomis sąlygomis užaugantys iki 5-15 m aukščio. Jų lapai visžaliai, t.y., nuolat žaliuojantys. O tai ką mes vadiname žiedais, iš tiesų nėra žiedai. Tie ryškūs žiedlapiai – tai pažiedės, o tikrieji žiedeliai, kuriuos Pietų Amerikos šalyse apdulkina kolibriai, yra balti ir smulkūs. Bugenvilijų yra keletas rūšių, gan panašių viena į kitą.Plikąją bugenviliją (Bougainvillea glabra) anglai vadina popierinių žiedų gėle (paperflower), galbūt dėl to, kad gausūs žiedai atrodo taip, lyg būtų iškirpti iš ryškiaspalvio popieriaus. Sukurta keliolika šios bugenvilijos veislių, kurių žiedų spalvos būna rožinės, violetinės ar baltos spalvos. Tai vijoklinis augalas, galintis užaugti iki 5–6 m aukščio. Stiebai su aštriais ir lenktais dygliukais. Lapai ryškiai žali, nedideli, forma primenantys alyvų lapus. Ši bugenvilijų rūšis – ypač mylima bonsai medelių augintojų. Jų kūrybingose rankose suformuotas medelis gali pražysti gausybe žiedų, būdamas vos 15–20 cm aukščio.
Bugenvilijos greitai auga, jų ūgliai nuolat ieško, už ko galėtų apsivynioti
Nors bugenvilijos kilusios iš P.Amerikos, bet puikiai jaučiasi pietų Europos šalyse
Puošnioji bugenvilija (Bougainvillea spectabilis) kartais dar vadinama didžiąja bugenvilija. Ji, kaip ir plikoji yra vijoklinis augalas, panašios formos lapais, taip pat mėgsta saulėtas ir sausas vietas. Greitai augdama ir vyniodamasi aplink atramas ar kitus augalus, savo dygliuotais ūgliais pasiekia 10–12 m aukštį. Nuo plikosios bugenvilijos skiriasi labai gausia žiedų spalvų įvairove, kurie skirtingų veislių gali būti balti, raudoni, oranžiniai ir įvairiausio sodrumo rožiškai violetiniai; bei stambesniais, išlinkusiais ir kiek plaukuotais stiebais. Senovėje indėnai šią bugenviliją naudodavo gydymo tikslais, kaip turinčią antibakterinių ir priešuždegiminių savybių. Taip pat ja buvo gydomas nevaisingumas ir vėžys.Nors yra dar keletas bugenvilijų rūšių, bet į Lietuvos gėlių parduotuves paprastai atvežamos šios dvi paminėtosios bei jų hibridai. Auginti bugenvilijas pas mus nėra nei lengva, nei sudėtinga. Lietuvoje lauke jos nežiemos, nes žus nuo šalčio. Tad nuo pavasario, pamažu pratinant prie vėsesnės temperatūros, dienomis jas galima išnešti į lauką. Reikėtų parinkti pačią saulėčiausią kiemo arba balkono vietą, nes jos puikiai pakelia karštį. Dirvą mėgsta derlingą, purią ir ne šlapią – jos labai nemėgsta perlaistymo. Gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tada menkai žydės.
Puošniųjų bugenvilijų būna ne tik įvairiaspalviais žiedais, bet ir margais lapais
Puošniųjų bugenvilijų žiedai gali būti įvairiausių spalvų – nuo baltų iki tamsiai purpurinės spalvos
Rudenį, kai jau artinasi šalnos, augalą įneškite į šviesiausią vietą kambaryje. Apžiūrėkite, ar iš lauko kartu su bugenvilija neatsinešėte kenkėjų – amarų, voratinklinių erkučių, baltasparnių bei kt. ir išnaikinkite juos. Nes kitaip užsikrės kiti kambariniai augalai, o ir pati bugenvilija nusilps, jeigu per žiemą jos „kraują“ siurbs niekadėjai.
Bugenvilijos gerai pakenčia genėjimą, šiltuose kraštuose iš jų formuojamos greitai augančios ir karpomos gyvatvorės. Pas mus genėti beveik nereikia (nebent kokią nudžiūvusių šakelę), jos neauga taip sparčiai, bet jeigu sumanysite apkarpyti, kad krūmas būtų kompaktiškesnis ir tankesnis, darykite tai ne karštą ir saulėtą dieną, kad augalas per daug neišgarintų savo syvų ir nenusilptų.
www.manonamai.lt
