Vasario 2 dieną minima Perkūno diena. Šią dieną dar vadindavo Perkūnyčia, pirmąją Perkūno diena. Krikščionybės laikais ši diena minima kaip Grabnyčios, nors archajiška jos reikšmė iš tiesų neturėjo sąsajų su grabu.
Tą dieną būdavo paprotys susisukti žvakę, kurią vadindavo perkūnine. Senovėje žvakę gamindavo iš lininio siūlo, kurį, sukdami ant medinės lentelės, liedavo bičių vašku. Žvakė būdavo visai plona. Seniau žvakes uždegdavo retai, nebuvo papročio jas dažnai deginti kaip šiais laikais – dėl romantikos. Paprastai uždegdavo, norėdami apsisaugoti nuo žaibo, pradėdami naujos trobos statybas, taip pat per krikštynas ar kažkam iš namiškių mirštant bei buriant.
Krikščionybės laikais šią žvakę nešdavo į bažnyčią pašventinti, o grįžęs namo šeimininkas su šia žvake apeidavo tris kartus aplink stalą
Perkūno dieną išliedavo žvakę
