Žiema artėja į pabaigą, laukiame pavasario. Greitai pasirodys ankstyvieji pavasario vitaminai – sula, pumpurai ir pirmieji žolių lapeliai – beržų, garšvų, šalpusnio ir kitų, turintys įvairių naudingų medžiagų. O šiuo metu dar galima pasirinkti gėrybių, esančių žemėje. Tai nemokami ir natūralūs papildai, stiprinantys organizmą – vaistinių augalų šaknys, kurias reikia kasti būtent tada, kai augalas dar nežaliuoja – vėlyvą rudenį, žiemą arba ankstyvą pavasarį. Šiuo metu žemės paviršius beveik neįšalęs, tad išsikasti lengva. Juk būtent dabar, kai antžeminė augalo dalis nevegetuoja, jo šaknyse susikaupia daugiausiai naudingųjų medžiagų. Beveik visos vaistingosios šaknys būna labai karčios ir turinčios daug aktyvių medžiagų, tad jas reikia pradėti vartoti pamažu ir stebėti, ar nėra kokios nors neigiamos organizmo reakcijos į šių vaistingų šaknų arbatas.
Paprastoji kiaulpienė – tikra daržo piktžolė, bet viena iš naudingiausių vaistinių augalų
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale) liaudiškai vadinama tiesiog piene arba piktžole, ir yra viena iš svarbiausių vaistinių žolių mūsų kraštuose. Ji dar vadinama gyvybės šaknimis arba lietuviškuoju ženšeniu, nes turi labai daug ir panašių naudingų savybių kaip ženšenis: tonizuoja ir aktyvina organizmą, gerina virškinimą, lengvina atsikosėjimą, padeda esant diabetui ir hemorojui, gydo nuo nudegimų ir daugelio kitų bėdų. Vasarą ravint daržą, nereikia išrauti kiaulpienių, o tiesiog reikėtų pasižymėti kuoliukais jos augimo vietas, nes žiemą jų lapai būna nunykę, tad žymenys vėliau parodys, kur reikėtų kasti. Susmulkintų ir išdžiovintų šaknų arbata geriama ne ilgiau kaip dvi savaites ir nevartojama, turintiems problemų su tulžimi.
Miškinė sidabražolė (Potentilla erecta) auga miškuose, pamiškėse ir ganyklose, kur lengvas ir smėlingas bei drėgnas dirvožemis. Pats augaliukas nedidelis, smulkiais geltonais žiedeliais. Jos augimo vietas taip reikėtų pasižymėti rudenį, kol dar žali lapeliai, kad šaltuoju metu būtų galima rasti vietą iškasimui. Jos šaknis stora, pusiau sumedėjusi, su daugybe smulkių šaknelių. Miškinės sidabražolė – vienas iš tų retų mūsų krašto augalų, kurio nuoviru fitoterapijoje gydomos onkologinės ligos. Jos šaknys taip pat padeda gydant įvairius uždegimus, viduriuojant, stabdant kraujavimą, skrandžio opoms bei nuo kitų įvairių negalavimų. Šaukštelį susmulkintų džiovintų šaknų reikia virinti apie 20 min. ir gerti 4-5 kartus per dieną prieš valgį. Miškinės sidabražolės šaknų negalima rinkti pardavimo tikslais, tik asmeniniam naudojimui, nes ji gan reta.
Miškinė sidabražolė žydi smulkiais geltonais žiedais
Rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea) savaime Lietuvoje neauga, bet dažnai auginama gėlynuose. Šaknys paprastai kasamos ne anksčiau kaip antraisiais ar trečiaisiais jos augimo metais – kaip ir kiaulpienės bei sidabražolės. Ežiuolės šaknys – natūralus imunostimuliatorius, t.y. stiprina žmogaus imunitetą ir atsparumą ligoms. Taip pat padeda naikinti kenksmingas organizmo bakterijas, nuo gripo, stomatito, įvairių odos ir ginekologinių problemų bei kt. Ežiuolės geriau nevartoti, sergant tuberkulioze, AIDS, išsėtine skleroze, nėštumo metu.
Rausvažiedės ežiuolės dažnai auginamos gėlynuose
Džiovintos ežiuolės ir kiaulpienės šaknys
