www.15min.lt

Laukinių augalų žinovė Edita Medeina, ne tik kurianti asmeninį tinklaraštį Medeinos.lt, bet ir vedanti ekskursijas miškuose bei parkuose apie valgomus ir nevalgomus augalus, tokių ekskursijų poreikį iš visuomenės pajuto pasaulį ištikus covid‘o bangai, taip pat prasidėjus karui Ukrainoje. Pajutę nesaugumą žmonės ėmė kelti klausimus, kaip būtų, jei pritrūktų maisto produktų ar atsidurtų už miesto teritorijos. Matyt, todėl šių ekskursijų populiarumas neslopsta ir šiandien, nors daug ką duoda ir pačios Editos charizma.

Profesinį savo kelią pradėjusi kaip renginių organizatorė ir režisierė pašnekovė kurį laiką dirbo vaistų įmonėje, kur ilgainiui suprato, kad jos kelias yra augalai. Taip trijų vaikų mama, nors ir neturėdama stipraus šeimos palaikymo, 35-erių pasiryžo keisti profesiją: įgijo želdynų dizaino inžinierės kvalifikaciją, apsigynė aplinkosaugos organizavimo magistrantūros studijas, įstojo į dendrologų draugiją, galiausiai ėmė vesti ekskursijas ir dėstyti kitiems. Ji pati sako, kad nemažai prie to prisidėjo ir vaikystėje gauti jos močiutės ir jos kaimynių patarimai.

– Ekskursija apie laukinius augalus, kurie itin praverstų badmečiu ar karui užėjus, šiandien atrodo daugiau kaip pramoga, bet išties bado akimirką jie praverstų daugeliui, matyt?

– Prisimenu laiką po covid‘o daliai žmonių tuo metu įsijungė savotiškas savisaugos mechanizmas ir jie labai susidomėjo mano vedamomis ekskursijomis. Įsibėgėjus karui Ukrainoje irgi buvo žiema, žmonės kėlė klausimus, ką galėtų valgyti miške, taigi ir mano vedamų ekskursijų daugėjo.

– Svarbus momentas yra pažinoti, kas auga aplink mus, ko galėtume ragauti, o ko ne. Gamtose esama ir nuodingų augalų: žalčialunkis, sausmedis ir pan.

– Vis tik augalus reikia pažinoti, lygiai taip pat kaip ir grybus. Jeigu nors šiek tiek abejoji, nevalgyk. Nereikėtų elgtis taip, kaip viena mano draugė: atsiunčia nuotraukų ir teiraujasi, ką ji čia ką tik miške suvalgė… Kol kas jai sėkmingai sekasi (juokiasi). Pirmą kartą kokį augalą ragaujant reiktų jo labai nedidelio kiekio. Svarbu pasitikrinti, ar nesi jam alergiškas: ar neberia, nedusina jo paskanavus. Na, kad ir tos pačios raudonos uogos... Nemažai augalų jas subrandina, nepažinodamas rizikuoji ir nuodingo sausmedžio suvalgyti, ar žalčialungį kokį, bet daug ir naudingų: putino, raugerškio, šermukšnio to paties.

– Valgomi ne tik augalų pumpurai ar šaknys, bet ir medžių žievė?

– Žievė yra bado maistas, kad pati valgyčiau ar lupčiau, nežinau (juokiasi). Ji dažniau naudojama daugiau kaip vaistinė priemonė: šaltekšnio, ąžuolo, beržo, liepos ir t.t. Na, galima ir vaistingai arbatai, bet, kad žievę graužti, turi būti keli varžtai atsisukę (juokiasi). Tarkime, tokia šaltekšnio žievės arbata gelbsti virškinimui sutrikus, ąžuolo žievės nuoviras naudojamas galvai skalauti, arba, jei kojos prakaituoja ir t.t.

– Ar tiesa, kad grybauti miškuose galime ir žiemą?

– Taip, rinkti grybus galima ir žiemą. Tiesa, minusinėje temperatūroje jie neauga, bet atėjus atodrėkiui raudonais koteliais ryškiai oranžinės ugniabudės ir auga. Didesnėse mūsų parduotuvėse pardavinėja jas iš užsienio atvežtas. Žiemą miške kartais pavyksta pasigrožėti baltais ledo plaukais. Nors jie nevalgomi, auga būtent su ledo ir šalčio pagalba. Gal esate kada rudenį matę dar labai įspūdingi juodi numirėlio pirštai iš kelmų kyšo. Tai elniagrybiai, tik iš anglų kalbos išvertus gimsta tie numirėlio pirštų pavadinimai. Net ir pačiame Vilniuje, Kalnų ar Vingio parke, galima įvairiausių gamtos gėrybių rasti. Tiesa, mieste geriau jų nevalgyti dėl užterštumo. Kaskart vesdama ekskursijas, nebūnu joms pasiruošusi, nežinau, ką pakely atrasiu, bet visad kažką randame.

– Ne taip seniai socialiniame tinkle dalinotės nematytomis šaknimis ir pasakojote, kaip jų skanavote. Viena jūsų šviežiai atrastų naujienų?

– Matyt, kalbate apie drėgmenės šaknis. Lietuvoje auga paprastoji drėgmenė, ji yra nuodinga. O štai darže ji valgoma ir į išvirtą saldžiąją bulvę savo skoniu panaši. Šįkart ji buvo ne mano daržo, draugės auginta. Mudvi mėgstama augalų įdomybėmis dalintis. Beje, augalų šaknis ir geriausia rinkti sniegui atitirpus. Vėlyvą rudenį ir žiemą vyksta jų vegetacija, taigi atėjus atodrėkiui išsikasti kiaulpienės šaknų, idealu. Pati visad prisikasu miškinės sidabražolės, ji pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, nuo onkologinių ligų gelbsti, o dvimetės nakvišos šaknys labai skanios, taip pat gauromedžio šaknys vertingos. Valgomos ir jurginų šaknys, ir topinambai.

– Bulvės ir jurginai į Lietuvą pateko tuo pačiu metu, bet kodėl vieni taip ir išpopuliarėjo, o kiti liko tik kaip žiedai?

– Galima sakyti, jog net trys augalai Lietuvą siekė tuo pačiu metu: viendienės, bulvės ir jurginai. Gal skoninės savybės žmonėms netiko, o gal bloga rinkodara tuo metu buvo (juokiasi). Ne visi ir mūsų laikais sužavėti šia trijule. Yra labai nemėgstančių naujų patiekalų ir daržovių. Toli ieškoti nereikia, tai ir mano vaikai.

– O ką galima rinkti gamtoje sausio mėnesį?

– Žiemą galima rinkti medžių pumpurus, šakeles, šakneles, žinoma, jei pavyksta atkapstyti. Taip pat gamtoje dar likę kai kurių uogų ir sėklų: šermukšniai kabo mačiau dar, erškėtrožių uogos, putinai, liepų sėklos buvo valgomos. Bukų riešutėliai taip pat valgomi. Tos pačios gilės, tik daug kam karčios. Valgomi ir klevų, ir liepų, ir ąžuolo pumpurai, žinoma, yra keletas nuodingųjų, kuriuos būtina žinoti, pvz.: ožekšnis. Medžių žievė yra bado maistas, mums jos šiuo metu nereikia, bet, iš kitos pusės, visad įdomu paįvairinti meniu. Protėviai, neprikaupę pakankamai atsargų, anksčiau valgydavo pušies spygliukus ir pumpuriukus (šviežius). Tokią džiovintą arbatą galima ruošti iš labai skirtingų žaliavų.

– Užsiminėte, kad visuomenėje ritasis susidomėjimo augalais, ypač valgomais, banga. Kaip manote, kas tai paskatino?

– Žmonės ieško kažko naujovių, o tuo pačiu grįžta prie savo šaknų, atranda močiučių ir promočiučių augintus augalus. Vieni dėl sveikatos (alergijos), kiti dėl naujumo. Priežastys skirtingos. Kadangi pati esu iš tos kartos, kur virš 50 metų. Gerai prisimenu, kad po Nepriklausomybės, atsidarius sienoms, plūstelėjo ne vien nauji automobiliai į Lietuvą, daugybė naujų augalų taip pat buvo atrasta.

– Tikriausiai ir pati saugiau jaučiatės kone visus augalus miške arba aplink esančius pažinodama?

– Anądien po mišką vaikščiodama kaip tik galvojau, kad pasiklydusi jame badu nemirčiau: pagraužčiau šakelių, šaknelių atsikasčiau, visai, kaip žvėreliai, kurie kokį pumpurą atkapsto. Na, žiūrint nuo seniausių laikų, esu tipiška derliaus rinkėja (juokiasi). Dar vaikystėje, esu užaugusi Rumšiškėse, prie Kauno marių, vaikščiodama pakrante pagalvodavau: Dieve, kaip norėčiau žinoti visų augaliukų pavadinimus. Gal nuo mažens pasąmonėje tiek dalykai užsiliko, bet ne dėl to saugumo, dėl smalsumo.

– Kokių lūkesčių turi žmonės, kurie dalyvauja jūsų vedamose ekskursijose?

– Kartais patys žmonės paprašo, kad nori labiau laukinės gamtos, pvz.: Ribiškių pažintinis takas kai kuriems yra ekstrymas didžiausias, nors gi miesto ribose. O kai į Suvalkijos girią, prie Kazlų rūdos, vienus nuvežiau, ar į Lanaborą, buvo ir išsigandusių, kad vilko nesutiktų. Tai dabar, kai sako: noriu laukinės gamtos, suprantu, kad nori šalia miesto, kur ganėtinai saugu, jei netyčia pasiklystų.

– Užsiminėte, kad augalus jau neblogai pažįstate ir laisvu metu tirinėjate grybus. Kuo būtent jums tai įdomu?

– Parsinešusi į namus kelis nepažįstamus grybus bandau juos identifikuoti pagal internetą, pagal knygas. Įsitikinusi, kad valgomas, išsiverdu ir šiek tiek suvalgau. O kaip kitaip sužinoti? Įdomesnius grybus pažįstančių beveik nėra, nėra, kas parodytų pirštu, tenka mokytis iš savęs. Nerizikuoju kvailai, bandau pažinti grybus atsakingai. Lietuvoje jie valgomi kaip maistas, bet jie taip pat turi labai daug gydomųjų savybių. Kinai tą labai gerai ištyrinėję yra, o lietuviai dar mažai žino, grybai gali būti pilnavertis gydantis produktas, kaip ir koks augalas.

– Kaip manote, ar neprimirš žmonės mieste gyvendami miško augalų ir tų pačių grybų?

– Lietuvės moterys pasižymi labai stipriu instinktu. Ar pažįstate bent vieną, kuri nieko neaugintų: nė gėlytės, nė daigelio? Lietuviai puikiausiai atpažįsta, kur laukinė žemuogė, kur beržas ar liepa, ko nepasakytum apie užsieniečius. Net ir miestuose gyvendami daug ką ant palangės ar balkonuose auginame, yra kas ir į kaimą nuvažiuoja ar parke pavaikšto. Evoliucijos eigoje instinktai taip greitai nedingsta.

– Ne kartą esu girdėjusi pasakyma, kad mieste gera tik iki 40-ies, po to kur kas komfortiškiau arčiau gamtos žmogui gyventi. Ar panašiai klostėsi ir jums?

– Jaunystėje neįvertiname, koks malonumas tą žemę dirbti: ją sėti, prižiūrėti, tai suteikia energijos, papildo. O gal čia su amžiumi viskas ateina? Baigdama mokyklą galvojau, Dieve, jau aš tame žemės ūkyje, mano kojos čia nebus. O gimus vaikams ėmiau norėti žalios vejos ir tos braškės, kad patys nusiskintų.

– Kaip ir dėstyti niekada neplanavote?

– Mano tėtis buvo mokytojas. Grįždavo pavargęs, užkimęs, tuo metu galvodavau, jau aš tai niekada nebūsiu mokytoja. Bet niekada nesakyk niekada (juokiasi).

– Užsiminėte, kad ekskursijų metu sutinkate žmonių bijančių vilkų ir gyvačių. Ar tai didžiausios baimės?

– Bijoti miške tikrai yra ko: pati esu ir erkinį encefalitą, ir Laimo ligą pasigavusi. Bet populiariau bijoti gyvačių, nors pati meldžiuosi, kad kada pamatyčiau, jau labai senokai mačiau. Gamtiniu požiūriu mūsų šalis yra viena saugiausia: žinoma, gali medis užgriūti, pelkėje nuskęsti taip pat gali. Bet kiti pavojai nėra dideli: moškės ir rupūžės?

– Edita, ką jums pačiai reiškia būti miške?

– Man buvimas miške gydantis. Gera tiesios ten nueiti ir pabūti. Nors žmogui dažnai įsijungia vartotojiškumas, ką jame galima suvalgyti, nuskinti, bet pati einu ten be jokių minčių tiesiog pabūti, pastebėti, kaip saulė pro medžius šviečia. Iš čia ir „Shinrin Yoku“ arba „miško maudynės“, t.y., japonų menas leisti laiką miške. Stebint gamtą ateina kartais netikėtų suvokimų: kas kvepia, o kas ne, nuo kokių lapų rasą gali gerti, o nuo kurių ne ir t.t.

– Užsiminėte, kad esate išmėginusi ir darbą ofise. Kodėl įvyko pokytis jūsų gyvenime link gamtos?

– Po paskutinio vaiko auginimo atostogų klausiau savęs, ar noriu dirbti darbą už kurį man gerai moka, o gal širdžiai mielą, už kurį nežinia ką moka, bet kuris mano dūšiai artimas. Pagalvojau, kad tegul bus ten grašiai, bet bus artima. Šiandien labai džiaugiuosi, kad išdrįsau. Artima aplinka manęs labai nepalaikė. Ėjau pas žmones ravėti ir tvarkyti jų daržų, kur jau ten moteris su trimis vaikais. Daug kam atrodė, kad su dviem aukštaisiais nukritau prie žemės ūkio. Bet tuo metu man buvo svarbu pačiai pradėti viską nuo nulio, na, ir čiupinėti žemę.