Lietuvos gamtoje savaime auga du šeivamedžiai - juoduogis ir raudonuogis. Jie gan panašūs savo lapų forma ir kvapu, bet žiedai ir uogos skirtingi. Be to, vienas iš jų turi gydančių savybių, o kitas nuodingas, tad reikėtų jų nesupainioti. Spėjama, kad šeivamedžio vardas atsirado nuo žodžio "šeiva", kuris reiškė ploną pagaliuką arba virbalą, ant kurio užvyniodavo siūlus audžiant. Šeivas gamindavo ne tik iš šeivamedžio šakelių, bet ir iš nendrių ar aviečių stiebų. Kartais dar sakoma, kad jei kažkieno kojos yra šeivos, tai reiškia, kad plonos. Šeivamedis buvo naudojamas ne tik audžiant, bet ir gydymui, burtams, audinių ar margučių dažymui bei geliančių vabzdžių atbaidymui.
Raudonuogis šeivamedis (Sambucus racemosa)
Apie jį pirmiausia, nes jis pradeda žydėti anksčiau. Auga savaime ne tik Lietuvoje, bet ir visoje rytų Europoje bei Sibire. Užauga 3-4 metrų aukščio krūmu, auga gan greitai. Jo lapai plunksniški, skaldyti. Žiedai gelsvi, susitelkę į kekes, pradeda žydėti gegužės pradžioje, yra medingi, todėl juos mėgsta lankyti bitės. Ryškiai raudonos uogos prinoksta apie vasaros vidurį ar antroje pusėje. Tai gan dažnas krūmas, nereiklus dirvos derlingumui, pakenčiantis pavėsį, atsparus sausroms ir šalčiui, dažnai auga pamiškėse, miškų aikštelėse ir kirtavietėse, parkuose ir krūmynuose. Prinokę uogos atrodo labai viliojančiai, bet jos nuodingos, nors ir ne mirtinai, bet geriau jų nevalgyti, o palikti paukšteliams. Dėl savo specifinio kvapo liaudiškai vadinamas šeivamedžiu smirdekliu. Močiutė pasakodavo, kad senais laikai raudonuogius šeivamedžius sodindavo prie tvartų, lauko išviečių, mėšlo krūvų, nes jų aštraus kvapo nemėgsta tokiose vietose besibūriuojantys vabzdžiai - mėsmusės, sparvos, uodai ir kt. Esu bandžiusi su įsmeigtomis žaliuojančio šeivamedžio šakelėmis atbaidyti nuo daržo lysvės kurmius ir kurklius. Pavyko, bet trumpam, nes tai varginantis dalykas, šakeles vis reikia atnaujinti, nes tik šviežios turi poveikį.
Raudonuogiai šeivamedžiai nėra auginami sodybose, bet štai jų veislės yra mėgiamos ir gan dažnai auginamos dėl savo puošnumo bei nereiklumo. Pati populiariausia veislė yra 'Plumosa Aurea', išsiskirianti ypač ryškiais geltonais ir tarsi ažūriniai nėriniai karpytais lapais. Auga ji greitai, galima genėti, jei per daug greitai plečiasi, tik labai saulėtose vietose lapeliai kartais apdega nuo saulės, ypač jei ir dirva sausa. Kartais dar auginamos veislės 'Laciniata' su giliai karpytais žaliais lapeliais ar 'Welsh Gold', pasižyminti nedidumu bei ypač ažūriškais lapeliais.
Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra)
Šio šeivamedžio uogos, kaip jau sufleruoja pavadinimas, yra juodos spalvos. Užauga aukštesniu krūmu nei raudonuogis arba kartais auga kaip medelis, gali pasiekti net 8-10 metrų aukštį. Žydėti pradeda gegužės pabaigoje ar birželį. Žiedynai stambesni nei raudonojo brolio, kuris tuo metu jau būna nužydėjęs ir brandina uogas. Žiedynų forma primena skėtį ar skydą, didesni ir baltesni už raudonuogį, kvapnūs ir taip pat mėgiami bičių. Žiedai nuo senų laikų buvo renkami kaip vaistiniai ir gydantys, padedantys nuo peršalimo ir kosulio, kaip natūralaus gamtinio aspirino pakaitalas, gydantys nuo daugelio kitų ligų. Kai kuriose šalyse iš juoduogio šeivamedžio žiedų gamina gaiviuosius ir alkoholinius gėrimus - užpiltines, trauktines, likerius, sirupus bei uogienes. Žiedų kvapas, ypač kai jie džiūsta, yra labai specifinis - vieniems žmonėms kvepia, kitiems smirda. Juodosios uogos yra valgomos, bet mažais kiekiais ir visiškai prinokusias, nes jose yra virškinimo sistemą dirginančių medžiagų. Iš asmeninės patirties prisimenu, kaip suvalgytos kelios saujos juoduogio šeivamedžio uogų supykino skrandį, sukėlė vėmimą ir paleido vidurius. Geriau uogas valgyti ne šviežias, o naudoti kartu su kitomis uogomis ar vaisiais, ruošiant gaivius gėrimus ar kompotus, kuriuos jos nudažo tamsiai purpurine spalva.
Juoduogio šeivamedžio veislės
Šiuo metu selekcininkai veislių sukūrė nemažai ir želdynuose jos vis labiau populiarėja. Dažnai galima pamatyti šių šeivamedžių tamsiai purpuriniais lapais, ažūriškai nėriniuotais, koloniškos formos laja, su rožiniais žiedais ir be abejo geltonos spalvos lapais. 'Aurea' veislė yra viena iš populiariausių, su ryškiai geltonos spalvos lapeliais, kurie pavėsingoje vietoje tampa labiau žali, o kur per daug saulės atokaitos - ir apdega. 'Black Beauty' lapai tamsiai purpurinės spalvos, beveik juodi, o žiedai rožinės spalvos. Tokį tamsuolį reikėtų sodinti šalia šviesių augalų, kad išryškėtų jo privalumai. 'Black Lace' ("Juodieji nėriniai") krūmas su tamsiais ir ažūriškais lapeliais. 'Black Tower' (sin. 'Eiffel') lapai ne tik tamsūs, o krūmo forma koloniška. 'Laciniata' lapeliai žali, bet smulkiai karpyti, o 'Marginata' veislės lapai baltai ir žaliai marginti.
Kitos šeivamedžio rūšys
Lietuvoje auginamos dar kelios šeivamedžios rūšys, bet jos retesnės, dažniau sutinkamos tik botanikos soduose ar augalų kolekcininkų želdiniuose. Kanadinis šeivamedis (Sambucus canadensis) daug kuo panašus į juoduogį, gal kiek smulkesnėmis uogomis ir ne tokia tankia laja krūmas, savaime auga Šiaurės Amerikoje. Kartais dar auginamas jo karpytalapis varietetas (var. laciniata). O štai žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus) iš tiesų yra ne krūmas, o daugiametis žolinis augalas. Jis užauga iki 1-1,5 m aukščio, savaime auga centrinėje Europoje ir Azijoje. Šis šeivamedis vienas iš nuodingiausių, ypač jo sėklos. Itin retai pas mus auginami mėlynuogis (S. cerulea), plaukuotasis (S. pubens) bei kiti šeivamedžiai.
