SKRUZDŽIŲ LIŪTAS (Myrmeleon formicarius) – labai įdomus vabzdys. Keista tik, kodėl jis pavadintas skruzdžių liūtu. Na, kad su skruzdėmis susijęs, tai viskas suprantama, bet kodėl liūtas ? Visiškai į jį nepanašus, nes lerva – tai tokia mažiukė, smėliuota, apšepusi, o suaugėlis panašus į laumžirgį. Šis vabzdys Lietuvoje nėra retas, bet jį pamatysite retai kada, ypač lervą, nes ji paprastai sėdi smėlio duobutės dugne ir laukia aukos. Labiausiai mėgsta užkandžiauti skruzdėmis, bet ir kitų vabzdžių neatsisako. Dieną ji paprastai būna tingi, bet naktį labiau atkunta.
Vaikštinėdami po mišką ar tiesiog ten, kur lengvesnės dirvos, atkreipkite dėmesį į nedidukes duobutes smėlyje, kurios būna ne didesnės nei 5 cm skersmens ir apie 1-2 cm gylio, piltuvėlio formos. Smėlingesnės vietos jų kasėjams matyt, patrauklesnės tuo, kad jose tiesiog lengviau išsikasti duobeles. Paprastai jų dugne, pasislėpę po žemėmis tūno skruzdžių liūtų lervos. Jeigu kokia užsižioplinusi skruzdė įkrenta į spąstus ir pradeda beviltiškai kabarotis viršun, skruzdžių liūtas žaibiškai ją įsitraukia pas save po žemėmis ir panašiai kaip vorai musėms išsiurbia jų gyvastį.
Teko stebėti, kaip skruzdžių liūto lerva tingiai ir visa smėliuota išlindo iš vienos smėlio duobutės ir nuėjo kiton vieton išsikasti naujos duobės, nes galbūt, ankstesnėje atsibodo nesėkmingai laukti pietų. Naują duobutę ji išsikasė gan greitai, visą laiką rausdamasi po žemėmis ir į viršų aplinkui vis išpurkšdama smėlį.
Kai duobelė jai pasirodė kad jau pakankamo dydžio, nurimo smėlio purškimas aplinkui, o pačios skruzdžių liūto lervutės nebuvo matyti, ji tūnojo duobutės dugne po smėlio sluoksneliu. Naujos kavinės atidarymo lūkesčiai greitai pasiteisino, nes viena nedidelė rudoji skruzdė, eidama pro šalį duobutės, kažkaip netyčia į ją įslydo ir nusirideno dugnan. Ji matyt, akimirksniu suprato, kad čia kažkas labai labai negero tuoj jai nutiks, tad puolė ropštis viršun kaip išprotėjusi. Deja, skruzdžių liūtas pabudo (o gal jis net ir nemiegojo) ir puolė auką. Jis stengėsi visais būdais ją įsitempti į duobutės dugną po žemėmis, o ji grūmėsi kaip įmanydama. Bet liūtas buvo stipresnis, o gal jis auką kuo nors dar ir apsvaigino, tad netrukus skruzdė dingo duobutės dugne. Kurį laiką dar smėlis judėjo, bet greitai viskas nurimo.
Bet !!! Vis tik buvo happy end, tik skruzdei, o ne liūtui. Po kurio laiko skruzdė lyg niekur nieko išniro iš po smėlio, užsiropštė ant duobutės krašto ir nuskubėjo savo keliais. Sunku pasakyti, kaip ji ištrūko iš plėšrūno, nes atrodė, kad jai buvo visiškos šakės. Galbūt, skruzdžių liūtą sugraudino jos gyvenimo istorija (kad liks daug mažų skruzdėliukų našlaičiais), o gal jam nepatiko rudosios skruzdės skonis, neaišku.
Tad moralas galėtų būti klasikinis: niekada nepasiduok, net kai padėtis atrodo visai beviltiška. Na, o skruzdžių liūtui beliko tik laukti naujos aukos arba kastis naują duobutę.
Ši istorija atrodo lyg būtų buvusi tokia ilga, bet iš tiesų viskas vyko labai greitai, tik keletą sekundžių, todėl mūšio ir laimingos pabaigos metu buvo sunku viską nufotografuoti, per visą veiksmą buvo suspėta padaryti tik kelios nuotraukos.
