Lietuviškus spygliuočius turime tik tris, kurie čia savaime auga jau tūkstančius metų – tai paprastoji pušis, paprastoji eglė ir paprastasis kadagys. Visi kiti spygliuočiai, pavyzdžiui net ir tujos, kurios atrodo įprastinės, yra atvežti iš kitų šalių – prieš šimtus ar keliasdešimt metų. Labiausiai želdynuose mėgstami tie, kurie valo orą – tai paprastasis kadagys ir paprastoji pušis. Spygliuočiai ilgai buvo įvardijami vienais populiariausių augalų, auginamų sodybose. Kiek jie išlikę mėgstamais ir kodėl žmonės jų paprastai nori? Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad spygliuočių populiarumas yra sumažėjęs. Prieš kelis dešimtmečius buvo labai didelis, kai dar būdavo maža augalų įvairovė. Tada jie būdavo patys populiariausi. Kodėl? Todėl, kad jie yra visžaliai. Jie žaliuoja žiemą–vasarą ir daugeliui lietuvių ir kai niūru ir tamsu, kai visi lapuočiai ir gėlės „numirę“, džiugina akį lauke tik žalia spalva. Tad jų didžiausias privalumas, kad jie žaliuoja visą laiką.

Oro švarintojai

Antras dalykas, mokslininkai jau seniai yra įrodę, kad spygliuočiai ne tik gamina mums reikalingą deguonį, bet ir išskiria sveikąsias, lakiąsias medžiagas – fitoncidus. Jie valo orą. Todėl ir sanatorijos, ligoninės dažniausiai buvo įkuriamos spygliuočių apsuptyje. Trečias dalykas, kad spygliuočių dabar yra labai didelė įvairovė – ir aukštų, ir žemų, ir plačių, ir geltonais spygliukais, ir margais, ir su nuostabiais kankorėžiais, kaip pavyzdžiui, kėniai. Spygliuočius kiek išstūmė žoliniai augalai ir gėlės. Vis tiktai yra tokia tendencija, kad sklypai mažėja, dauguma arba išvis neturi, arba turi mažą sklypelį šalia savo namo. Tai ten didelio augalo ir nepasodinsi.

Nereiklios kalninės pušys

Iš atvežtinių spygliuočių, ko gero, populiariausios yra kalninės pušys. Kad ir kaip keista, tai nėra lietuviškas augalas. Jos pradėjo populiarėti, kai XIX a. kalninėmis pušimis buvo užsodinama Neringa, kad neslinktų smėlis. Po to kalninės pušys atkeliavo ir į sodybas. Mažos, nereiklios, gerai auga smėlėtose ir nederlingose dirvose. Yra ir tokių veislių, kad jos visą gyvavimą būna nykštukinės, ne didesnės už kamuolį. Tad labai populiarėja kalninės pušys ir įvairios jų veislės. Iš kadagių išskirčiau įvairias dekoratyvines veisles, kurios naudojamos gyvatvorėms. Tai dažniausiai koloniški kadagiai. Tai gali būti uoliniai, žvynuotieji ar tarpiniai, Vilniaus mieste jų daug kur matau prie privačių sodybų ar nuosavų namų.

Ar tikrai tujos slopina kitus augalus

Daug kas nemėgsta tujų dėl įvairių prietarų ir kvapų. Tujos daug kam asocijuojasi su laidotuvėmis ir kapais. Antras dalykas, sakoma, kad jeigu šalia tujų auga daržas ar kiti augalai, tai tujos juos slopina. Jos turi šiek tiek tų slopinimo savybių, bet ir daug kitų augalų tą daro. Tad čia daugiau prietaras, kad šalia tujų gyvatvorės niekas neaugs. Vietoje tujų dabar populiaru sodinti koloniškus kadagius.

Kokios auginamos eglės

Iš eglių anksčiau buvo populiaru sodinti vadinamas sidabrines egles, bet jos užima daug vietos ir dabar mažai kas gali sau leisti tokią prabangą, kad eglė užkerotų visą kiemą. Tai irgi renkasi įvairias kitas veisles, pavyzdžiui, baltąją eglę ‘Conica‘, mes ją dar vadiname kanadine eglute. Tai vienas iš dažnesnių augalų kapinėse – maža, lėtai auganti, tanki. Kaip kalėdinės eglutės yra sodinamos serbinės eglės, kurios tikrai labai puošnios ir palyginti nedidelės.

Kuo dar naudingi spygliuočiai

Spygliuočių gyvatvorės yra populiarios – ar tai tujos, kadagiai, mažiau populiarūs puskiparisiai ar maumedžiai. Iš jų sodinamos, formuojamos gyvatvorės – ji visą laiką bus žalia (išskyrus maumedžius, kurie žiemą numeta spygliukus), antras dalykas – labai gerai sulaiko dulkes, vėją, triukšmą nuo gatvės. Trečias dalykas, kas rūpinasi gamta, tai tokiose gyvatvorėse labai mėgsta lizdus sukti paukščiai, todėl spygliuočių gyvatvorė laikoma draugiška aplinkai. O paukščiai nulesa daug kenkėjų – amarų, grambuolių lervų, kurklių. Aš irgi esu specialiai auginusi gyvatvorę, kad kuo daugiau būtų ten paukštelių lizdų ir jie šmirinėtų po mano daržą. Mažų spygliuočių veislės sodinamos gėlynuose. Jų privalumas tas, kad kai gėlynas rudenį nunyksta, tada pirmu smuiku griežia spygliuočiai.

Žiemą, kai dalis gamtos apsnūdusi, dalis – miega,  joje spygliuočiai vieni iš nedaugelio likę kaip sveikatą stiprinanti vaistinė žaliava. Ką vertingo iš spygliuočių žiemą sau galime prisirinkti ? Visą augalą nuo jo apačios iki viršaus. Jeigu kadagys, tai žiemą iš jų yra puikios vantos, šviežiai skintos kadaginės. Kadagiai nokina juodas uogytes – tai ir maistas, ir vaistas. Dedamas į maistą kaip prieskonis – vadinami lietuviški pipirai, bet jie daugiau ne aštrūs, o netgi saldūs yra. Pabandykite kada nuo kadagio suvalgyti ne žalią, o juodą uogą. Turi labai daug gydomųjų savybių. Tačiau labai svarbu, kad tai būtų paprastasis kadagys. Jeigu gerai nežinote, ar čia paprastasis, ar kazokinis ar dar kažkoks kitoks, tada nerinkite. Turi būti paprastasis, kuris auga miške. Kadagio uogos pirmais metais būna žalios, todėl reikia rinkti juodas, antrųjų metų. Tos uogos pavasarį nukrenta arba paukščiai žiemą nulesa. Iš spygliukų galima pasidaryti paprastus smilkalus – pasmilkyti sudžiovintą šakelę.

Pušų pumpurai ir spygliai yra vitamino C šaltinis. Kaip manote, iš kur akmens amžiaus protėviai, kurie dar nieko neaugino, iš kur jie gaudavo šio vitamino? Iš pušų pumpurų galima daryti arbatas, aišku, jie specifinio sakingo skonio, tai dideliais kiekiais nereikia. Bet vieną ar du pumpuriukus įmesti į arbatą – tai puikus dalykas. Spyglius sutrindavo, sumaldavo, sukapodavo. Šiais laikas užpilama cukrumi ar medumi – tai irgi gydomasis mišinys. Iš pušies šakelių taip pat galima pasidaryti šviežią, sveiką ir aromatingą vantą. Eglių spygliukai ir pumpurai taip pat turi ir vitamino C, ir įvairių maistinių medžiagų, tik viską reikia saikingai, nedideliais kiekiais – kelis pumpuriukus, kelis spygliukus. Arbatoms visi trys tinka – kadagys, pušis, eglė.

Eglių padėtis blogėja

Pastaraisiais metais įsivyraujančios šiltos žiemos kenkia eglėms. Tad keičiantis klimatui bandoma joms padėti. Eglių plotai Europoje ir ypač labiau į pietus yra mažėjantys. Ir mes Lietuvoje esame to pavyzdys. Dažnai kenkėjai ir ligos puola egles. Jos smarkiai džiūsta. Manoma, kad greičiausiai dėl klimato kaitos eglei tiesiog darosi per šilta ir per sausa. Eglė yra drėgnesnių ir pavėsingesnių vietų augalas. Jeigu kadagys ar pušis auga sausose ir karštose vietose, tai jie prisitaiko lengviau, o eglei yra sunkiau prisitaikyti. Jeigu kada važiuosite pro kokį mišką, atkreipkite dėmesį, kiek būna nudžiūvusių eglių – dažniausiai nuo vabzdžių kenkėjų, įvairių žievėgraužių, kurie puola nusilpusį medį. O nusilpsta jis dėl to, kad negauna pakankamai drėgmės, jam per karšta. Europoje eglės pamažu traukiasi į Šiaurę. Yra daromi moksliniai tyrimai. Lietuvoje ir kitose Europos šalyse yra nemažai atvejų, kai vabzdžiai kenkėjai užpuola mišką ir žūsta dideli eglynų plotai. Padedant eglėms pirmiausiai vykdoma biologinė tų kenkėjų kontrolė. Ar esate matę miške pakabintas feromomines gaudykles? Tokie balti indeliai. Būna tokia pakabinta tarsi kokia lesyklėlė – balta ar raudona. Tai yra feromoninės gaudyklės konkretiems vabzdžiams. Miške jos dažnai kabinamos eglių kenkėjams privilioti. Ten priviliojami patinėliai – jie prilimpa ir žūsta, patelės lieka neapvaisintos ir taip sumažinama kenkėjų populiacija. Cheminių medžiagų nelabai galima naudoti, chemija nužudo ne tik bloguosius, bet ir geruosius vabzdžius. Be to, labai tankiuose eglynuose, kur trūksta maisto medžiagų, neprapučia vėjas, medžiai dažniau serga. Tad dabar tokių klaidų stengiamasi išvengti – sodinama tinkamesniais atstumais ir tinkamesnėse vietose. Sausuose smėlynuose eglės nebesodinamos.

Jeigu sodinate eglę, pirmiausia reikėtų pasidomėti, kokio dydžio ji užaugs. Eglės ganėtinai greitai auga ir jau po kokių dešimties–penkiolikos metų labai dažna bėda, kad žmonės turi labai didelę eglę kieme, kuri viską užpavėsina, rūgština dirvą, o nupjauti didelį medį nėra galimybių. Sidabrinės eglės irgi gan greitai auga. Kitas dalykas tas, kad eglių šaknynas yra paviršinis ir jos greičiausiai išvirsta nuo stiprių vėjų. Kiemuose dabar dažniausiai sodina tas mažąsias eglutes, tai joms nėra didelių problemų. Tai yra du skirtingi dalykai – savaiminė eglė miškuose ir dekoratyvinė nedidelė eglė kieme.

Vietos parinkimas spygliuočiui

Norint parinkti tinkamą vietą sodyboje spygliuočiams, pirmiausiai reikia pasidomėti, kokio dydžio jisai užaugs. Tik reikia žinoti tai, jog paprastai, kai etiketėje ar augalų kataloguose rašomas dekoratyvinio medžio aukštis, tai jis būna nurodytas dešimties metų medžio – toks yra tarptautinis standartas. Tai ne galutinai suaugęs augalas, o koks jis bus dešimties metų.  Aišku, medelio aukštį ir plotį galima reguliuoti genėjimu. Su eglėmis yra mažiau problemų, todėl jos dažnai naudojamos gyvatvorėse, jas galima karpyti – jos tankėja ir nėra problemų. Pušys nemėgsta genėjimo ir, jeigu nukirpsite šakelės galą, tai greičiausiai ta visa šakelė ir nudžius. Pušys yra formuojamos, išlaužant ar iškarpant pumpurus. Bet reikia žinoti, kaip ir kada tuos pumpurus formuoti. Ir reikia atminkite, kad tai turėsite daryti kiekvienais metais. Jeigu tik kuriais metais praleisite, tai šakos užaugs ilgos. Kadagiai, priklausomai nuo rūšies dauguma pakenčia genėjimą, tai tiesiog yra apkarpomi. Eglės mėgsta derlingesnę, drėgnesnę dirvą, pušys ir kadagiai – labiau nederlingą, smėlingesnę. lengvesnę dirvą.

Pasodinus spygliuočių, kiekvienam iš jų reikės skirti dėmesio, tik kiekvienam skirtingą laiko tarpą. Kadagys labiau auga kaip krūmas, kartais kaip nedidelis medelis. Vieni senesnių auga kadagių slėnyje Arlaviškėse, dauguma sodinti prieš užtvenkiant Kauno marias XX a. viduryje. Dar nemaži kadagynai yra Šauklių riedulyne (Skuodo r.), Margupio draustinyje (Jurbarko r.) bei kitur. Nors literatūroje galima rasti žinių, kad kadagys gali pasiekti virš 1000 m amžių, bet Lietuvoje tokių nėra, dažniausiai pas mus auga kelių dešimtmečių kadagiai, retai kada siekia šimtmetį. Ilgaamžiškiausia yra pušis. Tai ir dažniausias mūsų krašto spygliuotis. Lietuvoje vienos seniausių pušų auga Vingio parke Vilniuje, joms apie 300 – 400 metų. Įspūdingą pušį galima rasti netoli Rumšiškių. Seniausių eglių amžius Lietuvoje siekia apie 200 – 300 metų, nors manoma, kad yra augę ir ilgaamžiškesnių, siekiančių 500 m. Viena įspūdingiausių – Raganų eglė Šilutės rajone.

Ar spygliuočiai meta spyglius

Nepaisant to, jog spygliuočiai yra visžaliai, jie vis tik meta savo spyglius, tik ne visus iš karto. Tai dažna „bėda“. Dirbant želdinimo srityje klientai dažnai teiraujasi: „Kas mano pušims atsitiko ? Pageltonavo visi spygliai...“. Yra tokia nuomonė, kad spygliuočiai niekada nemeta spyglių, bet tai netiesa. Jie meta kas dvejus – trejus metus, priklausomai nuo spygliuočio, tik jie nemeta visų spyglių karto. Jie numeta dalį spyglių. Rudenį, kai gelsta lapai, natūralu, kad dalis spyglių pagelsta ir nukrenta. Kaip atskirti, kad tai ne liga? Kaip ir sakiau, nukrenta ne visi spygliai, dažniausiai tik dalis. Dažniausiai geltonuoja ir krenta tie, kurie gauna mažiau saulės šviesos, tai arčiau kamieno, giliau kažkur tai lajoje. Jeigu jau liga ar kenkėjai, tai apžiūrėkite gerai tuos spyglius ir labai gerai matysis: jei ant spyglių bus taškeliai – juodi, rudi, raudoni. Gali būti kažkoks grybinis susirgimas. Jeigu kenkėjai, tai gali būti likusios ir graužimų pėdsakai, skylutės.

Kedrinės pušys

Vienu metu Lietuvoje buvo labai išpopuliarėjusios kedrinės pušys. Jas žmonės renkasi ir dėl to, kad tai medis, kurio kankorėžiuose subręsta pasaulyje labai vertinami kedro riešutėliai. Kedrinę pušį Lietuvoje tikriausiai labiausiai išpopuliarino V. Megre knyga apie Anastasiją. Iš tikrųjų Lietuvoje gali augti net 5–6 pušų rūšys, kurios nokina valgomus riešutėlius. Tie, kurie pirmą kartą išgirs, tai noriu atkreipti dėmesį, kad kedro riešutus augina ne kedrai. Kedro riešutus augina pušys. Tai kedrinė pušis, sibirinė pušis, kininė pušis, korėjinė ir dar kelios. Tas, kurias suminėjau, tai jos Lietuvoje gan dažnai auginamos. Rudenį sunokusiuose kankorėžiuose būna tie kedro riešutėliai. Kedrinė pušis geriausiai jaučiasi pradedant nuo vidurio Lietuvos ir einant link pajūrio, kadangi ten klimatas ir žiemos būna švelnesnės. Kai žmonės prašydavo pasodinti kedrinę pušį, visuomet klausdavau, o kaip jūs išsigliaudysite tuos riešutėlius? Kedrinius riešutus išgliaudyti yra sudėtinga, sunku iškrapštyti iš kevalų. Antras dalykas, tuos riešutus labai mėgsta įvairūs gyvūnėliai – voverės, paukščiai. Tai dažnai net nespėjame nurinkti derliaus, kai kažkas jau juos suvalgo. Kedrinės pušys Lietuvos sodybose pradėtos sodinti prieš keletą dešimtmečių, nors į dvarų parkus atėjo gal prieš gerą šimtmetį.

Kerpės auga ten, kur švarus oras

Spygliuočiai ne tik valo orą, bet ir yra bioindikatoriai, t.y. parodo, kiek švarus yra aplinkos oras. Kaip iš spygliuočių rodomų ženklų suprasti, kiek švarus oras aplink namus ar sodybą? Spygliuočiai yra reiklesni švariam orui nei lapuočiai. Nes lapuočiai rudenį numeta lapus ir tai jiems padeda labiau prisitaikyti. Reikliausios švariam orui yra paprastosios pušys, juk mieste šalia judrios gatvės retai kada pamatysime augančią didelę ir sveiką pušį. Net jeigu pušis ten ir auga, tai greičiausiai bus suvargusi ir aptekusi ligomis. Miestuose geriau sodinti kalnines pušis, jos mažiau reiklios. Eglės ir kadagiai laikomi vidutiniškai reiklūs užterštam miesto orui. Jeigu spygliuočiui trūksta šviesos, drėgmės ir erdvės, jei žemė po šaknimis yra sumindžiota ir kieta (o tas miestuose gan dažnai būna), dar šalia judri gatvė – tai toks spygliuotis gal ir augs tokioje vietoje, bet jis bus suvargęs, ligotas, ištįsusiomis šakelėmis, vienu žodžiu – nususęs. Toks spygliuotis nedžiugins mūsų akių savo vešliu augimu, skleis blogą energiją. Oro užterštumą labiausiai parodo (indikuoja) kerpės. Jeigu jos gausios ant medžių, krūmų ar pastatų – tai rodo, kad oras pakankamai švarus. Yra tik kelios kerpių rūšys, kurios gali augti užterštose vietose, bet dauguma ne. Beje, kerpės niekuo nekenkia medžiams, tad neskubėkite jų nukrapštyti.