Mažai kas bežydi šiuo metu, tik viena kita rudeninė gėlė – astrai, chrizantemos, ežiuolės - jeigu tik jų šalnos nepakando. O Lietuvos gamtoje natūraliai augantis ŠILINIS VIRŽIS (Calluna vulgaris) vasaros pabaigoje ir rudenį pasipuošia rožiškai violetiniais žiedeliais, kurie šalnų nebijo. Želdynuose paprastai auginamos įvairiaspalvės veislės, pastaraisiais metais viržiai yra „ant bangos“ – jie puošia namus lauke ir viduje, auga gėlynuose ir kapinėse, iš jų šakelių kuriamos floristinės kompozicijos.
Šiliniai viržiai priklauso erikinių (Ericaceae) šeimai, kurioje yra ir mums puikiai žinomos šilauogės, rododendrai, bruknės, spanguolės bei daugelis kitų. Natūraliai gamtoje viržiai auga pušynuose, durpynuose, kopose ir visur, kur vyrauja nederlinga, rūgštoka ir lengva dirva. Kodėl reikia atkreipti dėmesį į natūralią viržio augavietę ? Nes norint sėkmingai auginti viržius šalia namų, reikės suteikti jiems panašias sąlygas. Viržiai nėra gėlės, tai krūmokšniai, užaugantys iki 20–70 cm aukščio. Jų lapeliai yra visžaliai, t.y., žaliuoja visus metus, bet jie tokie smulkučiai ir siauri, kad labiau primenu spygliukus nei lapus. Viržiai labiau mėgsta saulėtas vietas, ten gausiau žydi, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, bet jeigu jiems trūksta saulės šviesos, tai augalai bus labiau ištįsę ir mažiau žydės.
Pastaraisiais metais viržiai vis labiau populiarėja želdynuose, nes iš spalvingų viržių krūmelių galima sukurti puošnias kompozicijas. Jie dažnai sodinami ir kapinėse, nes turi daug privalumų – nedideli ir kompaktiški (dekoratyvinės veislės paprastai siekia tik 20–30 cm aukštį), ilgai žydi rudenį, kai tuo metu mažai kas bežydi, nebijo šalnų ir sausrų, mėgsta smėlingas vietas (o juk kapinės paprastai ir būna ant smėlio kalnelių). Be to, pasižymi didele įvairove, žiedai gali būti raudoni, balti, geltoni, įvairiausių atspalvių rožiniai ir violetiniai; paprasti, pilnaviduriai ar tik su pumpurais. Krūmeliai taip pat būna įvairūs: žemaūgiai, stati, šliaužiantys, su žaliais, pilkais ar geltonais lapeliais, – vienu žodžiu, kiekvienas gali išsirinkti pagal savo skonį.
Kaip jau minėta, viržiai mėgsta ne itin derlingas, rūgščias ir lengvas dirvas, tad sodindami juos želdynuose, stenkitės sunkias ir molingas dirvas pamaišyti su smėliu ar rūgščiomis durpėmis. Nors gamtoje viržiai gali augti ir pelkėtose vietose, bet jeigu norite, kad jūsų augalai būtų dekoratyvesni, tai sodinkite juos ten, kur drėgmė neužsistovi. Dažnai tenka išgirsti skundus, kad viržiai po žiemos neatsigavo, nes nušalo. Bet tikra tiesa ta, kad jie paprastai neperžiemoja ne dėl šalčio, o dėl drėgmės pertekliaus, ypač kai telkšo vanduo ir viržių šaknys per žiemos atodrėkius kelias savaites mirksta vandenyje.
Dar vienas dažnas klausimas būna apie tai, ar verta viržius auginti kelerius metus, ar geriau jais pasidžiaugti tik vieną sezoną. Jeigu norite jais džiaugtis ilgiau nei vieną rudenį, tai reikėtų vėlyvą rudenį ar žiemą, kol dar žemė neįšalusi, persodinti į tinkamą dirvą (jeigu buvo auginami vazone). Anksti pavasarį nukirpti nužydėjusius žiedynus ir patręšti rododendrams arba šilauogėms skirtomis trąšomis. Jeigu viržiams visos sąlygos buvo palankios: drėgmė, rūgštingumas, šviesa ir derlingumas – tai jie vėl žydės ir kitą rudenį. Bet kiek yra tekę auginti viržius, galiu atvirai pasakyti, kad su jais „žaisti“ neverta, nebent juos kolekcionuojate ar negaila laiko, sudarant jiems idealias sąlygas. Nes tai trumpaamžiai augalai, po kelerių metų pasidarantys nebedekoratyvūs, tad šiais laikais, kai kasmet galima įsigyti puošnių ir pigių viržių krūmelių, gaišti laiko ilgesnei jų priežiūrai neverta.
Viržiai dažnai painiojami su kitais panašiais augalais – erikomis. Šie krūmeliai iš tiesų labai panašūs, tik specialistai gali juos atskirti. Bet dauguma erikų, kurias parduoda Lietuvoje, žydi anksti pavasarį. Jeigu rudenį perkate augalą ir jums sako, kad tai erika, turite žinokite, kad tokia pas mus lauke nežiemos, o po pirmųjų šalnų nušals.
Šiliniai viržiai gali ne tik papuošti aplinką, bet turi ir daugiau gerųjų savybių. Jie yra medingi, mėgstami bičių, nes rudeniop joms tai yra vienas iš nedaugelio medaus šaltinių. O viržių medus pasižymi sodriu ir ypatingu skoniu bei tamsia spalva. Viržis yra ir puikus gyduolis, žiedų arbata geriama nuo uždegimų, peršalimų, turi migdomąjį, sutraukiantį ir atsikosėjimą palengvinantį poveikį, vartojama sergant sąnarių, šlapimo pūslės ar inkstų ligomis. Senaisiais laikais viržių milteliais barstydavo žaizdas ir odos nudegimus, kad greičiau sugytų. Žinoma, arbatoms naudokite tik natūraliai gamtoje augančius, o ne dekoratyvinius viržius.
