Pasiflorų rūšių visame pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei 500, dauguma iš jų – vijokliniai augalai, žydintys nepaprastai gražiais žiedais. Vaisiai gali būti nuo vyšnios uogos dydžio iki kokoso riešuto didumo ir net didesni. Kai kurie iš jų valgomi, o kai kurie ne, ir būna įvairiausių spalvų – baltų, gelsvų, raudonų ar net juodų. Mus labiausiai įdomios tos rūšys, kurios sunokina skanius ir valgomus egzotinius vaisius.

Kvapioji arba valgomoji pasiflora (Passiflora edulis)

Ji natūraliai auga Pietų Amerikoje. Pirmieji vaisiai į Europą atkeliavo XVII a. pabaigoje kartu su konkistadorais – ispanų ir portugalų užkariautojais. Tų laikų dievobaimingi krikščionys, pamatę pasifloros žiedą, palaikė jį šventu, nes jo sandara atspindėjo Kristaus kančias: trys ryškios žiedo centre esančios piestelės simbolizavo vinis, su kuriomis Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, banguotos pažiedės buvo panašios į bizūnus, su kuriais jis buvo nuplaktas, ratu išsidėsčiusios dulkinės – tarsi Jėzaus žaizdos, vainiklapiai – tarsi išganytojo ištikimi apaštalai, o apvali žiedo taurelė simbolizavo aureolę. Aplink žiedą besivejančios dygliuotos augalo šakelės priminė erškėčių vainiką ant Kristaus galvos. Šiuo metu kvapiosios pasifloros auginamos daugelyje šalių, kur vyrauja atogrąžinis (tropinis) ir paatrogrąžinis (subtropinis) klimatas.

Kvapioji pasiflora yra vijoklinis augalas sumedėjusiais stiebais, galintis pasiekti ~10 m., aplink atramas apsivejantis kibiais ūseliais. Jos lapai gan stambūs, tamsiai žali ir blizgantys, sudaryti iš 3 didelių skiaučių. Stiebai turi dygliukus. Įspūdingieji žiedai pradeda skleistis balandžio mėnesį, žydėjimas gali tęstis net iki lapkričio. Nors vienas žiedas žydi tik vieną dieną, bet paprastai jų būna šimtai. Augalas dera, augdamas ir vienas, gimtinėje jį apdulkina kolibriai, o pas mus tą darbą atlieka vabzdžiai. Jeigu pasiflorai tinkamos sąlygos, ji gali pražysti jau pirmaisiais augimo metais. Po žydėjimo augalas 2-3 mėnesius nokina apvalius vaisius, kurie iš pradžių būna žali, o nokdami tamsėja iki violetiškai purpurinių ar beveik juodų (kai kurių veislių vaisiai būna ir geltonos spalvos). Sunokęs vaisius pats nubyra nuo augalo. Moksliškai jis vadinamas uoga ir siekia 5-6 cm skersmens. Skaniausi vaisiai būna tuomet, kai jų odelė pradeda šiek tiek raukšlėtis. Odelė nevalgoma, ji nulupama, vartojamas tik minkštimas su sėklomis. O minkštimas sultingas, rūgštokas, aromatingas ir gelsvos spalvos, viduje gausu mažų valgomų juodų sėklyčių. Dažniausiai  vaisiai valgomi švieži. Jie taip pat džiovinami, kepami, konservuojami, iš jų spaudžiamos sultys, gaminami sirupai ir saldainiai, dedama į jogurtus, ledus bei kt. Šviežių vaisių, o taip pat įvairių desertų, pagamintų iš šios pasifloros, galima nusipirkti ir Lietuvos prekybos centruose. Vaisiuose yra vitaminų A, B, B3, ypač gausu vitamino C, taip pat yra kalio, geležies, fosforo bei kitų mineralų. Iš vaisių gaminami vaistiniai preparatai veikia tonizuojančiai ir stimuliuojančiai. Iš sėklų spaudžiamas aliejus, kuris naudojamas kosmetikoje. Pasiflorų vaisiai kartais dar vadinami marakujomis arba granadilomis.

Melioninė pasiflora (Passiflora quadrangularis)

Dėl valgomų ir stambių vaisių kartais dar vadinama didžiąja. Ji retesnė nei kvapioji pasiflora, nes yra labiau lepesnė ir mėgsta šiltesnes sąlygas. Už tai jos vaisiai įspūdingi, patys didžiausi iš visų pasiflorų: pailgo ovalo formos, žaliai geltona odele, jų ilgis gali siekti net 30 cm. Vaisiai dažniau vartojami kaip daržovės, t.y. sūdomi, kepami ir verdami. Žiedai irgi stambūs, jų skersmuo siekia net 10-12 cm. Pats augalas vijoklinis, užauga iki 10-20 m. Kaip ir kvapioji pasiflora ji kilusi iš Pietų Amerikos, bet šiais laikais daugiausiai auginama Indonezijoje. Ši pasiflora taip pat nemėgsta užmirkusios dirvos, o geriausiai jaučiasi saulėkaitoje. Ją irgi galima dauginti sėklomis.

Citrininė (Passiflora laurifolia)

Natūraliai auga Jamaikos saloje ir dar keliose Pietų Amerikos šalyse. Dėl savo panašumo į citriną angliškai ji vadinama vandens citrina („water lemon“). Vaisiai panašaus dydžio kaip kvapiosios, pailgos formos, sunokę būna geltoni arba oranžiniai, valgomi švieži ir perdirbti. Augimo poreikiai taip pat panašūs į kvapiosios pasifloros.

Kitos pasiflorų rūšys

Maistui dar vartojami ir kitų pasiflorų vaisiai: agurkinės (P. tarminiana), blizgiosios (P. nitida), obuolinės (P. maliformis), bananinės (P. antioquiensis) ir kiti. Gydomųjų savybių daugiausiai turi raudonžiedė pasiflora (P. incarnata). Nors jos vaisius taip pat galima valgyti, bet paprastai vartojami džiovinti lapai, stiebai ir žiedai, turintys sedatyvinį, t.y. nervus raminantį ir antidepresinį poveikį. Padeda ir sergant kai kuriomis ginekologinėmis ligomis, taip pat nuo spazmų, praplečia kraujagysles, pasižymi šlapimą varančiomis savybėmis. Gydomosios šios pasifloros savybės dar nėra iki galo ištirtos, be to, padauginus šių preparatų, galimas nepageidaujamas šalutinis poveikis, tad geriau savo nuožiūra jais nesigydyti, o tik pasitarus su gydytoju. Ši pasiflora mažiausiai reikli augimo sąlygoms nei kitos. Ji gali pakelti nedidelius šalčius, ypač jei gerai apdangstyta, neblogai jaučiasi šiltesnėse Europos šalyse.

Pasiflorų dauginimas ir auginimas

Jeigu suvalgę vaisių pasilikote sėklytes arba jų parsivežėte iš šiltų kraštų – pabandykite užsiauginti šį augalą, iš sėklų jis gan gerai dygsta. Šviežias sėklas galima keliolika valandų  pamirkyti šiltame vandenyje ir pasėti į vazonėlį kambaryje, kuriame temperatūra nebūna žemesnė nei +20 C. Sėklos dygsta gan ilgai, pirmieji daigai gali pasirodyti ir po mėnesio, ir net po vienų metų. Augalui parinkite saulėtą vietą, nors jis pakenčia ir nedidelį pavėsį. Tinkamiausia dirva – derlinga, drėgna ir puri, gerai drenuota, t.y. su neužsistovinčiu vandeniu. Svarbiausia neužmiršti, kad ši pasiflora mūsų krašte nežiemoja, ji bijo šalčių. Tad žiemą augalą laikysime kambaryje ant šviesiausios palangės, o vasarą su visu vazonu galima išnešti atostogauti į lauką. Jei augalui tinkamos sąlygos, tai jis gali ne tik pražysti, bet ir sunokinti vaisius jau pirmaisiais metais. Pasiflora – gan trumpaamžis augalas, paprastai  daugiausiai vaisių sunokina 4-6 savo augimo metais, vėliau derlius smarkiai sumažėja. Tad, jei mėgstate išsūkius, pabandykite užsiauginti pasiflorą – dieviško grožio žiedais augalą, sunokinančią skanius, kvapnius ir gydančius vaisius.