Kalėdos ir Kūčios vadinamos stebuklingomis. Sakoma, kad šią naktį gyvuliukai pradeda kalbėti, kad vanduo vynu pavirsta, kad Kalėdų rytą rožės pražysta ir vyksta daug įvairių kitų stebuklų. Nuo senų laikų šis laikotarpis būdavo pats mistiškiausias laikas metuose. Žmonių gerovė, sveikata ir gyvybė priklausė nuo Gamtos malonės: kad sausra, vėtros, ligos, kenkėjai ar dar kokios nors negandos nepražudytų derliaus, kad nesusargdintų pačio žmogaus ar neatneštų kitų nelaimių – įvairiais papročiais, užkalbėjimais ir burtais buvo stengiamasi nuspėti laukiančius pokyčius, juos pakeisti arba išprašyti malonių.
Tad prisiminkime pačius populiariausius papročius ir burtus, kuriais tikėjo mūsų senoliai. Kūčios ir Kalėdos mūsų protėviams reiškė tą patį ką mums dabar reiškia Naujieji metai, tai buvo tarsi naujo gyvenimo ciklo pradžia.
Kūčių dieną šeimininkas išeidavo į sodą ir kiekvieną medį nestipriai papurtydavo, švelniai pabelsdavo į avilių šonus, taip tarsi duodamas ženklą, kad prasideda nauja pradžia, kad metai verčiasi, kad diena nuol šiol po truputėlį bus vis ilgesnė ir medžiai bei bitės jau labai kietai neįmigtų. Šeimininkė Kūčių dieną tvarkydavo namus, o nušlavusi aslą visas sąšlavas nunešdavo po sena obelimi ir pakasdavo, kad obelis gausiai derėtų, o obuoliai būtų nesukirmiję.
Prieš sėdant prie Kūčių stalo, geras šeimininkas būtinai sočiai pašerdavo visus naminius gyvulius bei augintinius (kates, šunis). Sutemus į tvartą jau stengdavosi neiti, kad tik neišgirstų kaip gyvuliai kalba, nes tai buvo blogas ženklas.
Visą Kūčių dieną stengdavosi nevalgyti, tik mažiems vaikams, nėščioms moterims, ligotiems ir seniems žmonėms buvo leižiama tą dieną valgyti. Prie Kūčių stalo susėsdavo vakare, kai danguje pasirodydavo Aušrinė, dar vadinama Vakarine žvaigžde. Ant Kūčių stalo turėjo būti ne mažiau kaip 12 patiekalų. Krikščionybėje tai simbolizuoja 12 apaštalų, o pagonybėje – 12 mėnesių (dar anksčiau buvo 13 mėnesių, skaičiuojamų pagal Mėnulį). Svarbiausias Kūčių stalo patiekalas buvo kūčia. Tai apeiginis patiekalas, pagamintas iš išbrinkintų avižų (arba miežių, rugių, kt.), žirnių, pupų ir užpiltas medumi saldintu vandeniu. Prieš ragaudami kūčią ir kitus patiekalus, pirmuosius kąsnius ar gurkšnius paaukodavo vėlėms.
Ant Kūčių stalo, po valgiais arba staltiese padėdavo saują šieno arba šiaudų. Po vakarienės kiekvienas valgytojas nežiūrėdamas traukdavo po vieną šiaudą. Pagal jo ilgumą, tiesumą ar šakotumą spręsdavo, kokie ateinantys metai laukia – aiškūs ir tiesūs ar vingiuoti ir painūs. Šiais laikais dažnai neteisingai interpretuojama, kad kuo ilgesnį šiaudą išsitrauksi, tuo gyvenimas bus ilgesnis – tokio burto aiškinimo nebuvo. Ištraukto šiaudo negalima išmesti, jį reikia sudeginti.
Vėliau prasidėdavo kiek smagesni burtai. Imdavo saują kūčiukų arba riešutų ir skaičiuodavo – jeigu paėmė porinį skaičių, tai reiškė, kad ateinančiais metais ištekės, jei neporinį – tai dar teks piršlių palaukti. Jei norėdavo, kad burtas tikrai išsipildydavo, tai reikėdavo tuos kūčiukus ar riešutus suvalgyti. Kūčių dieną mergina nueidavo atsinešti į namus glėbį malkų. Po vakarienės suskaičiuodavo, jei pliauskų porinis skaičius – reiškia tais metais ištekės.
Taip pat paimdavo savo batą ir per petį mesdavo į durų pusę. Jeigu bato priekis atsisukdavo į durų pusę, taip pat reiškė, kad greitai ištekės. Eidamos miegoti merginos pasidėdavo po pagalve nusižiūrėto jaunikaičio ant lapelio užrašytą vardą. Jeigu susapnuodavo tą žmogų, greičiausiai pas ją su piršliais atvažiuos. Kai kur merginos prieš miegą šukuodavosi plaukus, o iššukuotus plaukus pasidėdavo po pagalve taip pat tikėdamos susapnuoti savo būsimą vyrą.
Merginos po Kūčių vakarienės išeidavo į lauką ir klausydavo, kurioje pusėje šunys loja, vadinasi iš tos pusės piršliai atvažiuos. Arba stengdavosi apglėbti medinę tvorą: jei apkabino lyginį kuolelių skaičių, reiškia ateinančiais metais ištekės. Senais laikais dauguma burtų ir spėjimų buvo susiję su piršlybomis, vedybomis ar būsimu derliu, na o šiais laikais jų reikšmę galime susieti su gyvenimo sėkme, darbu ir pan. Yra ir daugiau įvairių Kūčių burtų, bet tie, kurie susiję su vašku, popieriaus deginimu ir pan. jau yra vėlyvesnių laikotarpių, ne tokie archaiški kaip aukščiau paminėtieji.
Šiais laikais esame žymiai mažiau priklausomi nuo gamtos ir jos pokyčių, bet tie senoviniai spėjimai ir burtai tebegyvuoja. Juk tautos atmintis bus gyva tol, kol bus gyvi papročiai, kol jie bus gyvi mūsų kasdieniniame gyvenime ir kol jų laikysimės. Galbūt daugeliui šie burtai bus kaip smagus žaidimas, bet kodėl gi to nepabandžius. Smagių švenčių !
