foto:www.wikipedia.org

Lipijos eteriniuose aliejuose mokslininkai rado keletą terpeno sesquiterpeno rūšių – natūralių organinių angliavadenilių, kurie ir suteikia augalui saldų skonį. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad lipija už cukrų saldesnė daugiau kaip 10 kartų, o kituose – net kad 500 kartų. Kaip bebūtų, ją tikrai labiau verta naudoti vietoje cukraus, nes tai natūralus saldiklis, nekaloringas ir tinkantis diabetikams. Be to, lipijoje yra įvairių vitaminų ir mikroelementų. Ji turi ir gydomųjų savybių: veikia priešuždegimiškai, malšina smazmus, gerina virškinimą, padeda viduriuojant. Geriausia lipijos lapelius naudoti sudžiovintus, nes švieži jie turi stiprų specifinį kvapą, kuris ne visiems patinka. Šviežias augalas gali sudirginti burnos gleivinę.

Lipija namų sąlygomis žydi, bet sėklų paprastai nesubrandina. Sėklų kartais galima įsigyti sėklų parduotuvėse ar atsisiųsti internetu. Geriausiai lipiją dauginti auginiais („flianciukais“), jei turite pažįstamų, auginančių šį augalą. Pavasarį nulaužtą lipijos šakelę reikia pamerkti į vandenį ir po kurio laiko ji išleis šakneles. Kartais ir pats augalas, šliauždamas pažeme savaime įsišaknyja. Lipija gerai jaučiasi augdama namuose kaip kambarinis augalas vazone, nes ji lauke nežiemoja. Žemę mėgsta derlingą ir drėgną, bet ne šlapią. Šiaip lipija nėra kaprizingas augalas, ją nesudėtinga auginti. Gali augti ir nelabai derlingoje dirvoje, bet tada lėčiau vystysis ir lapeliai bus smulkesni. Vasarą su visu vazonu galima išnešti į lauką, bet labai saulėtoje vietoje geriau nepalikti, nes gali apdegti lapeliai. Rudeniop, kai orai naktimis pradeda vėsti, reikia parnešti į kambarį, nes lipijos mėgsta šilumą. Parnešus iš lauko, kaip ir bet kurį lauke „atostogavusį“ augalą būtina apžiūrėti, ar nesislepia lapų ar vazono apačioje vabzdžiai kenkėjai. Lipijos lapų saldumą ypač mėgsta amarai.

Actekai nuo gilios senovės saldžiąsias ir gydomąsias lipijų savybes gerai žinojo ir jas vertino. Ispanai buvo pirmieji europiečiai, iš actekų gavę dovanų ir paragavę lipijos. Vėliau jie šią žolę atgabeno į Europą. Tad kartais lipija dar vadinama saldžiąja actekų arba medaus žole. Džiovintus lipijos lapelius galima naudoti visur, kur norisi saldumo – arbatoms (užplikant vien lipiją ar maišant ją su kitomis žolelėmis), kepiniams, įvairiems desertams ir gėrimams. Puodeliui arbatos užtenka 0,5 ar 1 šaukštelio džiovintų lipijos lapų.

Tad jei domitės naujais augalais, ne tik stengiatės sveikai maitintis ir mažiau vartoti cukraus, bet ir norite paįvairinti maisto racioną – pabandykite auginti saldžiąją lipiją, senovinę actekų medaus žolelę, kuri papuoš jūsų palangę.