Kodėl sakurų žydėjimas yra toks ypatingas ? Juk jų žiedai nekvepia, žydėjimas trunka tik kelias savaites, vėliau balti žiedlapiai nubyra, po jų išsiskleidžia žali lapai ir sakurų medžiai visus metus būna niekuo neišsiskiriantys iš kitos žalumos. Bet galbūt tai, kad sakuros pražysta vienos pirmųjų, kai beveik dar nėra žalumos, o tų žiedų būna tokia gausybė, tai tarsi prilygsta gamtos stebuklui, tikram pavasariniam pabudimui po žiemos. Ir tai tarsi gamtos dalelė mieste. Japonams, kurie jau beveik 1000 metų švenčia hanami – sakurų žydėjimo šventę, jų žydėjimas simbolizuoja naują pradžią ir primena, koks yra trumpas žmogaus gyvenimas, tad reikia juo džiaugtis čia ir dabar. Jie renkasi į parkus su draugais, šeimomis ar pavieniui, įsitaiso po žydinčiais medžiais, šnekučiuojasi, vaišinasi, medituoja arba dažniausiai – tiesiog gėrisi žydėjimu, stebi krentančius žiedlapius.

Tad kas gi yra ta sakura, kartais dar vadinama japonine vyšnia ? Ar ją galima užauginti patiems, ir ar ji žydės savame kieme ? Nes daug kas, jei tik turi mažą žemės plotelį, pamatę šį nuostabų medį, nori tokį auginti ir pas save. Pavadinimas „sakura“ arba „japoninė vyšnia“ nėra mokslinis šio augalo pavadinimas, bet žodis „sakura“ skamba romantiškiau. Lietuvių kalbos komisija šį augalą rekomenduoja vadinti sakura, o ne sakūra. Lietuviškai jis vadinamas vyšnia.

Sakuromis vadiname net ne vieną, o keletą vyšnių rūšių, dažniausiai – smailiadantę vyšnią (Prunus serrulata). Kartais sakura vadinama rausvoji (P. x subhirtella), ankstyvoji (P.incisa), puošnioji (P.speciosa), svyruoklinė (P.yedoensis), hokaidinė (P. nipponica) ir kt. Nemažai yra sakurų, žmogaus sukurtų tarprūšinių hibridų. Visas jas vienija puošnūs ir gausūs balti arba rausvi žiedai.

Visas sakuras reikėtų sodinti šiltose ir saulėtose vietose, apsaugotose nuo atšiaurių vėjų. Gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tuomet mažiau žydės. Geriausia įsigyti Lietuvoje užaugintus arba jau žiemojusius augalus. Pirmąsias žiemas reikėtų pridengti, nes šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali apšalti. Mėgsta purią, derlingą ir drėgną dirvą, bet ne užmirkusią. Kaip ir visi kaulavaisiai, tokie kaip ir slyvos, trešnės, abrikosai bei kt., nemėgsta rūgščios žemės, tad dažnai netinkama dirva būna pagrindinė priežastis, dėl kurios sakuros nežydi. Tad prieš sodinant augalą, reikėtų į žemę įmaišyti saują gesintų kalkių arba dolomitmilčių, galima įberti keletą saujų smulkiai trintų kiaušinių lukštų. Sakuros serga tokiomis pačiomis ligomis kaip ir kitos vyšnios – kokomikozė, moniliozė, kamienų bakterinis vėžys bei kt.

Medelynuose galima įsigyti įvairių sakurų rūšių ir veislių, pačios populiariausios yra šios: ‘Amanogawa‘ koloniškos formos laja ir pusiau pilnaviduriais rožiniais žiedais medelis, užaugantis iki 5-7 m aukščio ir apie 1,5 m pločio. ‘Kanzan‘, žydinti ryškiai rožiniais pilnaviduriais žiedais, užauga aukštesnė už ‘Amanogawa‘. ‘Kiku-Shidare-Zakura‘ užauga 2,5-4 metrų medeliu, žiedai gausūs, sodriai rožinės spalvos. ‘Royal Burgundy‘ lapai tamsiai purpurinės spalvos, žiedai tamsesnės rožinės spalvos nei kitų. ‘Shirotae‘ veislės pumpurai būna rausvi, o prasiskleidę žiedai balti, jauni lapai bronzinės spalvos. Bei kitos veislės. Nedideles sakuras galima auginti ir lauko vazonuose, tik šie turi būti erdvūs, su derlinga ir puria žeme bei stovėti saulėtoje vietoje.

Sakurų parkai auga ir kuriasi ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose – Kaune, Pasvalyje, Druskininkuose, Panevėžyje, Alytuje bei kitur. Auginti sakuras verta, nes jų sodai pavasarį tampa traukos vietomis ir tikra atgaiva sielai. Tad jei sumanysite auginte sakurą, nusiteikite, kad jai reikės kantrybės ir atidesnės priežiūros, bet vėliau ji atsidėkos kerinčiu rezultatu – rožiniu ar baltu žiedų debesų lietumi, kuriuo galėsite gėrėsitės kiekvieną pavasarį.