Kapinėse nedera spalvingas, įmantrus gėlynas ir kapavietės tikrai nėra vieta augalų kolekcionavimui. Čia apželdinimo erdvę apriboja plotas, o daugybė augalų mažame plote vargu ar kam gali būti gražu. O kuo geriau apželdinti kapus: vienmetėmis, daugiametėmis gėlėmis ar medėjančiais augalais? Nors kapinėse dažniausiai sodinamos daugiametės gėlės (melsvės, šilokai, viendienės) bei sumedėję krūmai ir medeliai (tujos, kadagiai), bet juk atsibosta vis tie patys neįdomūs augalai, kapuose irgi norisi kažko naujo, ne banalaus. Vienmetės gėlės labiau vertinamos dėl ryškių žiedų, bet jas reikia iš naujo kasmet sodinti.
Daugiametės melsvės ir našlaitės populiarios, bet karštą vasarą jos iškeps ant smėlio kalnelio. Melsvės yra nereiklios, bet joms tik paduok pavėsį, o ši gražių lapų gėlė kapinėse netiktų iš margalapių serijos, taip pat geriau sodinti naujesnes veisles, nes senosios linkusios išrusti dėmėmis, o juk yra naujų, atsparesnių kenkėjams ir ligoms veislių. Bet štai našlaitės mėgsta būti palaistytos, patręštos ir augti derlingesnėje dirvoje. Kapuose dažni ir serenčiai, dar kitaip vienmečiais gvazdikėliais vadinami, bet sausros jie irgi nemėgsta.
Ant kapų dažni ir flioksai – tiek aukštaūgiai šluoteliniai, kurie žydi vasarą, tiek kiliminiai ylalapiai, žydintys pavasarį. Vilkdalgiai netinka ten, kur kapai retai prižiūrimi, nes jie, nors ir gražios gėlės, bet po kelių metų iš žemės paviršiaus iškyla jų nedekoratyvūs šakniagumbiai ir augalui nužydėjus lieka negražus plotas. Bijūnų ir alyvų krūmai yra kiek aukštoki augalai kapinėms – juk nesinori, kad paminklas būtų nustelbtas. Bet juos galima sodinti, jei kapas kampinis, taip pat jų žemaūges veisles arba jeigu augalas nuolat genimas. Be abejo, kapinėse pirmenybė teikiama nereikliems augalams, nes dauguma žmonių kasdien kapinių nelanko.
Tad kapams labiausiai tinka tokie augalai, apie kuriuos nereikia daug „šokinėti“ ir kurie kiek įmanoma ilgiau išlieka dekoratyvūs. Tam labai tinka visi žali spygliuočiai ir tokie lapuočiai kaip buksmedis, kuris nenumeta lapelių. Paprastai pirmenybę teikiame žemiems augalams, dėl to nesodiname jurginų ar saulėgrąžų, kurios užstotų paminklą. Pagrindiniai reikalavimai kapų augalams yra trys: mažai reiklūs, ilgai puošnūs ir neaukšti. Vieni tiks saulėtoms kapinėms, kurios pasižymi smėliu ir saule, kitokių teks paieškoti kapams, kurie skendi pavėsyje, užstoti didelių medžių ar tvorų. Ir jau tikrai retai kada pasitaiko, kad kapinėse žemė būtų derlinga ir drėgna, nes tokiose paprastai nelaidojama.
Sausose ir saulėtose kapinėse gražiai augs sausrai visiškai atsparūs aitrusis, baltasis ir kiti šliaužiantys šilokai, šilropės ir perkūnropės, augančios skrotelėmis, įvairios samanėlės. Samanų kilimėliai pakankamai reti naujose kapinėse, o visai be reikalo užmiršti. Lietuvoje savaime veši ir visus trinkelių plyšius užkamšo paprastoji žemenė, kuri yra laikytina piktžole. Kas kita yra dekoratyvinė jos rūšis siūlinė žiemenė – dažniausia auganti gelsvai žaliu kilimuku. Gražiai atrodo ir vaistučių kilimėliai. Nereiklios yra uolaskėlės – irgi žemaūgės kiliminės gėlytės. Kitas labai derantis kapuose augalas – paprastoji žiemė: yra margalapių, pasitaiko ir žaliais lapukais, žydi mėlynai violetiniais žiedukais. Nors margalapė žiemė yra pavėsio augalas, bet ištveria ir atokaitą, jei tik žemė drėgna. Vienmetė pilkšvalapė žilė irgi ištverminga, bet labiau tinka kaip fonas kitoms gėlėms. Toks yra ir žilasis šlamutis. Iš kiliminių daugiamečių augalų nereikėtų užmiršti dekoratyvinių čiobrelių, žemaūgių karpažolių – saulėtų ir smėlėtų vietų kiliminių augalų.
Iš sumedėjusių augalų kapuose sodinti rekomenduotini kiliminiai ir šliaužiantys. Iš jų neabejotinai pats populiariausias yra nereiklus gulsčiasis kadagys, jų būna ne tik žalių, bet ir sidabriškų, geltonų. Labai geras pasirinkimas ir kompaktiškais krūmeliais ar medeliais augančios rutulinės tujos. Dabar naujose kapinėse itin populiarūs svyrantys spygliuočiai, ypač skiepyti maumedžiai, kurie nebeauga į aukštį, tik leidžia svyrančias šakeles. Visžalis buksmedis – irgi tinkamas. Kaip ir melsvė, jis mėgsta dalinį pavėsį ir gan derlingą, drėgną dirvą, tad smėlinguose kapuose jis nebus gražus. Jei kapavietė ant kalnelio, prapučiama vėjo, buksmedis netruks nurusti, nušalti ar išdegti saulėje. Užtat buksmedis geras tuo, kad jį galima kaip norima formuoti. Yra netgi savaime rutuliuku augančių buksmedžių.
Kuo lapuočiai skiriasi nuo spygliuočių? Tuo, kad pirmieji greičiau auga, tad tarp lapuočių yra gan nedaug, kurie tinka kapams. Iš lapuočių krūmų labiausiai rekomenduotinas fortūno ožekšnis – ir pavėsį, ir saulę ištveriantis visžalis augalas, kuris kažkuo panašus į žiemę – jų būna ir baltai, ir geltonai margų. Geras pasirinkimas ir tikrasis gluosnis japonišku pavadinimu ‘Hakuro Nishiki‘ – jo jauni ūgliai atrodo kaip žiedeliai, tik tai yra įprastas krūmas, įskiepytas į stiebą. Iš jo galima suformuoti gražų kupolą, bet karpyti būtina, nes greitai auga. Kaip ir visi gluosniai ar karklai, šis irgi yra drėgnesnių vietų augalas.
Kapinėse vis labiau populiarėja skalda ir kitu mulčiu apibertos kapavietės. Dekoratyviai atrodo skaldelė iš žėručio ar granito, bet jei aplinkui bus daug lapuočių ar spygliuočių, skalda taps akmenų ir organikos kompostu: prikris visko ir sunku bus išrankioti. Po mulčiu būtina tiesti agroplėvelę, nes ją išpylus tiesiai ant žemės, augs piktžolės, kurių nespėsim ravėti. Tačiau neberkime akmenukų arti medelių kamieno, nes augalai to visai nemėgsta: jiems spaudžia šaknis, neduoda patekti į jas orui. Kas kita – organinis žievės mulčias, kurį galima pilti ir arti kamieno. Be to, jis labiau tinka ten, kur visko prikrenta – lapai ir spygliai ne taip matosi.
Dažnai, įrengiant naujas kapavietes pernelyg žavimasi skalda – žėri, tviska kapavietės visomis, net rėkiančio neono spalvomis. Kapų želdyne svarbiausi yra augalai, o ne mulčias, jei juo vadinsime tai, kas dabar beriama ant kapavietės. Želdynų specialistams niekada nebus skoningas pasirinkimas, kai vieniša gėlytė skęsta ryškiai raudono mulčiaus jūroje. Bet kokiam želdyne pirmu smuiku turi griežti augalai, o ne skalda ar net mėlyno stiklo duženos, karoliukai – tokių irgi tekę matyti. Sintetinė kiliminė danga vietoje vejos – vėlgi nei estetiškas, nei praktiškas pasirinkimas, nes ji nėra ilgaamžė – jau po kelių metų pradeda raitytis ir trūkinėti. Juolab, ji nėra ekologiška – teršia gamtą kaip ir plastikiniai vazonai, dirbtinės gėlės.
Melsvės (Hosta) labiau tinka pavėsingesnėms vietoms. O mulčias apsaugo augalus nuo išdžiūvimo, mažiau dygsta piktžolės
