Rugpjūčio 15 diena – ŽOLINĖS šventė.

Senajame lietuvių tikėjime Žolinės apeigos buvo skirtos Didžiajai deivei Ladai. Lada – tai tarpininkė tarp dangaus ir žemės, žemės ir rasos globėja, senoji baltų motina deivė, lietaus davėja. Ji buvo labai svarbi meilėje ir motinystėje. Taip pat Žolinės dieną garbindavo ir Lados dukterį Lelą, kuri taip pat globojo jaunimą, santuoką, vaisingumą, gimdymą. Lela ir Lada įkūnijo didįjį Gyvybės (Pasaulio) Medį, simbolizuojantį Visatos sandarą: Dangus-Žemė-Požemis (arba Gimimas-Gyvenimas-Mirtis).

Žolinės  metu buvo rengiamos apeigos bei dainuojamos dainos šioms abiems deivėms pagerbti. Apeigų metu aukodavo naujai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki Žolinės niekas nevalgydavo naujojo derliaus, kad neprisišauktų nelaimės. Žolinės metas – tai giminių susitikimo ir svečiavimosi metas. Šią dieną tiesiog būdavo būtina aplankyti senus tėvukus ar ilgai nematytus giminaičius, draugus. Net buvo priežodis, kad „kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą laimės neturės“. Žolinės dieną moterys ir mergaitės rinkdavo įvairius augalus ir iš jų rišdavo puokštes, nes sakydavo, kad „augalai patys lenkia galvas ir prašosi būti nuskinti ir pašventinti“. Į puokštes sudėdavo kuo įvairiausias gėles, tiek skintas gėlių darželiuose, tiek iš laukų. Kiekviename etnografiniame regione Žolinės puokštės kiek skirdavosi: vienur įdėdavo kuo daugiau vaistinių augalų nuo įvairių negalavimų, o kitur net įmaišydavo javų, obuoliukų, kokių uogų ar daržovių.

Krikščionybės laikais šventė buvo sutapatinta su Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis, Mišių metu buvo šventinami žolynai.