Hamameliai savaime Lietuvos gamtoje neauga, bet mūsų krašte jie vis labiau populiarėja dekoratyviniuose želdynuose, nes išskiria tuo, kad gali žydėti vėlyvą rudenį ar net žiemą. Yra rūšių, kurios žydi pavasarį. Jie gan lepūs, kartais apšąlą ir ne visada pražysta savo unikaliais žiedais, bet jeigu jau pražysta - tai džiaugsmas kuo didžiausias. Hamamelių yra tik penkios rūšys visame pasaulyje, augančių savaime. Viena iš jų savaime auga Japonijoje, viena - Kinijoje, trys - Šiaurės Amerikoje; ir yra dar keletas hibridų, sukurtų žmogaus rankų. Auga hamameliai lėtai, žydėti pradeda nuo maždaug 10 metų amžiaus (bent jau Lietuvoje). Kadangi dauguma hamamelių ganėtinai panašūs tarpusavyje, tai savo želdynui reikėtų rinktis pagal žydėjimo laiką, žiūrint ko norite - kad žydėtų pavasarį ar rudenį-žiemą. Arba tuos, kuriuo mažiau jautrūs šalčiui. Tad jei susigundysite auginti šiuos unikalius ir netradicinio grožio krūmus, parinkite jiems derlingą, drėgną (bet ne šlapią) ir apsaugotą nuo šaltų vėjų vietą. Geriausia sodinti ten, kur bus užtektinai saulės, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tuomet mažiau žydės. Pirmosiomis žiemomis nuo šalčio pridenkite eglišakėmis arba balta agrodanga, ypač jei augalas atvežtas iš šiltesnių kraštų (Vokietijos, Olandijos ar pietinės Lenkijos) medelynų, o ne užaugintas Lietuvoje. Jeigu jį prisijaukinsite, jau po kurio laiko galėsite didžiuotis krūmu, kuris žydi lauke žiemą.

Japoninis hamamelis (Hamamelis japonica)

Savo tėvynėje Japonijoje šis krūmas - arba kartais kaip medelis - gali siekti net 10 metrų aukštį. Lietuvoje toks neužauga, išsistiebia iki 2-2,5 metrų. Lapai sodriai žali ir tvirti, viršuje blizgūs, o apatinėje pusėje veltiniški, apaugę švelniu "kailiuku". Žydi žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį geltonais žiedeliais su rudai rausvais taurėlapiais. Jis vienas iš lepesnių hamamelių, linkęs apšalti, todėl reikėtų sodinti nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose, kur netrūksta saulės šviesos. Dirvą mėgsta derlingą ir purią, kur neužsistovi vanduo. Literatūroje galima rasti, kad šis hamamelis ištveria iki -28⁰ C šaltį, bet Lietuvoje apšąla ir prie mažesnių šalčių, nes mūsų žiemos labai permainingos, jos dažnai „apgauna“ iš kitų kraštų kilusius augalus, kai viduryje žiemos atšyla iki +5+10⁰, o po to netikėti vėl smarkiai atšąla. Augalai atšilimą supranta kaip jau atėjusį pavasarį, pradeda budintis iš žiemos miegos ir staiga vėl gauna šalčio dozę, tad nušąla arba net žūsta.

Švelnusis hamamelis (Hamamelis mollis)

Kilęs iš Kinijos, kur taip pat kaip ir japoninis, užauga iki 10 metrų aukščio medeliu ar krūmu, Lietuvoje būna žymiai mažesnis. Labai panašus į japoninį ir juos sunkoka atskirti, gal tik švelnusis yra kiek atsparesnis šalčiui nei jo japoninis brolis. Taip pat žydi geltonais ir gan stambiais žiedeliais anksti pavasarį. Lapų viršus ir lapkotis švelniai plaukuoti. Yra sukurta įvairių veislių. Dėl savo gausaus ir puošnaus žydėjimo ir stambesnių žiedų jis laikomas pačiu gražiausiu iš visų hamamelių ir dažniausiai auginamas dekoratyvinių augalų soduose Vakarų Europoje. Jei per plačiai išsišakoja, galima atsargiai pagenėti. Dar vienas šio hamamelio privalumų – gali augti ir pusėtino derlingumo žemėje, nes kiti labiau mėgsta derlingesnę. Yra išvesta keletas jo veislių (‘Goldcrest‘,‘Coombe Wood‘,‘Imperials‘ ir kt.), besiskiriančių krūmo forma, žiedų didumu, skirtingo geltonumo atspalviais ir pan.

Pavasarinis hamamelis (Hamamelis vernalis)

Jo kilmės kraštas yra Šiaurės Amerika. Užauga apie 8-10 aukščio krūmu, Lietuvoje pasiekia 3,5-4 m aukštį. Šio hamamelio žiedai išskirtinės spalvos - jie būna tamsiai raudonos, rudos ar vyšninės spalvos, kartais geltoni. Unikaliausia, kad jie žydi žiemą ! Šiaurės Amerikoje žydėjimas prasideda sausio-vasario mėn. ir tęsiasi iki pavasario vidurio. Lietuvoje, jeigu ruduo šaltas ar greitai ateina žiema, tai gali pradėti žydėti tik link pavasario - vasarį ar kovą.  Žiedai dar ypatingi tuo, kad stipriai ir maloniai kvepia, nors kitos hamamelių rūšys irgi šiek tiek kvepia, bet pavasarinis labiausiai. Selekcininkai yra sukūrę įvairių pavasarinio hamamelio veislių su rožiniais, raudonais ar oranžiniais žiedais.

Sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana)

Taip pat kilęs iš Šiaurės Amerikos ir užaugantis iki 4-5 metrų aukščio krūmu. Šis hamamelis yra rudeninis, žydėti pradeda rudenį, dar lapams nenukritus arba žiemos pradžioje, žydi ilgai. Mėgsta derlingą ir gerai drenuotą dirvą, pakenčia nedidelį pavėsį, šalčiui vienas iš atspariausių. Sodinio hamamelio sėklos Amerikos indėnų buvo vartojamos gydymui dėl savo savybių - nuo kosulio, kaip tonizuojančios, kraujavimą stabdančios, sutraukiančių ir kt. Tik nereikėtų vartoti, nepasitarus su gydytoju, nes sėklose yra nemažai taninų. Nors lapkritį ar gruodį gamtoje skraidančių vabzdžių jau mažai, bet apdulkinimui užtenka ir šių, nes tiesiog tuo metu beveik niekas daugiau nebežydi. Po žydėjimo prasideda ilgas sėklų nokimo laikotarpis. Užsimezgusios sėklos slepiasi riešuto dydžio pūkuotoje dėžutėje ir sunoksta tik kitų metų rudenį, kai pradeda žydėti nauji žiedai. Nuo to ir kilo mokslinis augalo pavadinimas, graikiškų žodžių junginys, reiškiantis „tuo pačiu metu su vaisiumi“. Angliškas šio augalo pavadinimas yra Witch-Hazel, ir senovine anglų kalba reiškia „lankstusis lazdynas“, nes jo lapai iš tiesų panašūs į lazdyno, bet su lazdynu jis neturi daugiau nieko bendro. Amerikos indėnai tikėjo, kad Didžioji Dvasia padarė šį augalą išskirtiniu todėl, kad atkreiptų žmonių dėmesį ir kad indėnai galėtų jį plačiai naudoti tiek išoriškai gydydami žaizdas ar raumenų patempimus, tiek gerdami arbatas nuo įvairių vidinių negalavimų, o sėklas vartotų maistui. XIX a. Niujorke buvo pradėtas gaminti priešuždegiminio ir sutraukiančio poveikio kremas veidui „Pond‘s“ iš sodinio hamamelio ekstrakto. Jis tebegaminamas iki šiol.

Hamamelis (Hamamelis ovalis)

Kol kas lietuviško vardo neturintis hamamelis, kilęs iš JAV ir tik prieš 20 metų atrastas botanikų Misisipės valstijos miškuose. Jis žydi švelniai rausvais arba raudonais su rusvu atspalviu žiedais ir gamtoje yra labai retas. Lietuvoje neteko matyti jo auginamo, galbūt ne tik dėl retumo, bet ir jautrumo lietuviškoms žiemoms.

Tarpinis hamamelis (Hamamelis x intermedia)

Tai žmogaus sukurtas hibridas, sukryžminus tarpusavyje dvi rūšis - japoninį ir švelnųjį. Tad gamtoje jo augančio nerasime. Bet tai vienas iš atspariausių hamamelių, yra sukurta nemažai jo veislių. Rūšinis augalas žydi geltonai žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį. O įvairios selekcininkų sukurtos veislės gali būti bordiniais, raudonais, oranžiniais ir kitokių spalvų žiedais. Žiedai maloniai kvepia. Lietuvoje užauga apie 3,5-4 metrų aukščio krūmu. Jo lapai stambūs, žali, su pilkšvai melsvu atspalviu. Auga sparčiai. Nors išvesta įvairių šio hamamelio veislių, bet, ko gero, žinomiausia yra ‘Diane‘, kurios žiedai ne geltoni, o ryškiai vyšninės spalvos.

Hibridai

Yra sukurta nemažai tarprūšinių hibridų, sukryžminus net ne du, o tris ar net kelias dešimtis skirtingų hamamelių rūšių. Paprastai hibridai išsiskiria žiedų spalvingumu ir originalumu, kai kurie iš jų labai atsparūs lietuviškoms žiemoms

Kininis seketis (Loropetalum chinense)

Augalų mugėse ir medelynuose kartais šalia hamamelių galima pamatyti ir šį augalą. Nes iš tiesų su hamameliu jie yra giminingi, priklausantys tai pačiai hamamelinių šeimai. Seketis ypač žavus krūmas, žydintis ankstyvą pavasarį purpuriniais ar rožiniais žiedais. Rūšinio augalo lapeliai yra sodriai žali, bet yra ir sekečių su purpurinės spalvos lapeliais. Visa bėda, kad augalas yra visžalis, t.y., žaliuojantis visus metus, tad Lietuvoje lapeliai linkę apšalti, jis sunkiai žiemoja. Bandau pripratinti šį augalą prie lietuviškų žiemų, šį pavasarį pasėjusi jo sėklas. Kol kas augalo daigai sėkmingai auga, žiemai aš juos pridengsiu, ir galbūt jiems pavyks peržiemoti.

Bet iš tiesų mokslininkai pateikia kiek kitokią tiesą. Lietuvos Gamtos tyrimų centras nustatė, kad tai nėra tikrasis baltasis molis, dar vadinamas kaolinu, kuris visame pasaulyje vartojamas porceliano, popieriaus, kosmetikos ir medicinos pramonėje, ir netgi maistui. Baltojo molio paplūdimiai yra populiarūs kitose šalyse kaip odos sveikatinimo priemonė. Prie Gėlos ežero yra ežerinė klintis arba ežerų kreida, kuri nėra molis nei pagal mineralinę sudėtį, nei pagal rupumą. Ežerinės klintys yra trupanti nuosėdinė uoliena, susidaranti vandenyje vykstant cheminiams junginiams, iš kurių paprastai išsiskiria kalcio karbonatas (CaCO3). Kalcio karbonatas naudojamas ne tik statybose ar kaip šveitiklis buityje, bet ir kaip kalcio papildas mityboje. Juk kalcis reikalingas žmogaus organizme sveikai kaulų, dantų ir raumenų būklei palaikyti. Žemės ūkyje ši medžiaga mažina dirvos rūgštingumą. Grynos šios klinties cheminė sudėtis artima kalcito (56 % CaO ir 44 % CO₂) sudėčiai.

Tad Gėlos ežero "molis" irgi yra sveikas produktas, nors tai ir ne molis. Juo galima išsitepti visą kūną ir veidą kaip kaukę, o vėliau nuplauti ežero vandeniu. Tuo labiau, kad Gėlos ežeras yra laikomas vienas iš švariausių Vilniaus apylinkėse. Baltasis paplūdimys išsidėstęs ne visose Gėlos ežero pakrantėse, o tik dalyje, kitur pakrantės yra įprasto smėlio. Ežerėvardis Gėlà kildinamas nuo žodžių gėlas, gėlus („bedruskis, saldus, prėskas“). Įdomu tai, kad ne tik takai šalia šio ežero, bet net ir augalai padengti baltu sluoksniu. Šis paplūdimys yra šalia Gėlos gyvenvietės, 3 km nuo Nemenčinės. Ežerų klinties dar galima rasti Balsio ežero dugne, šalia Žaliųjų ežerų, jo vanduo turi žalsvą atspalvį, taip pat ir dar kelių Lietuvos ežerų dugnuose. Bet tik Gėlos ežeras yra vienintelis, kur baltųjų nuosėdų klodas plyti paviršiuje. Kol kas dar nėra ištirta, kaip šis baltasis nuosėdų sluoksnis atsirado šiose vietose.

Taigi, norint pagerinti sveikatą, kad oda prisigertų kalcio, kad sustiprėtų kaulai, raumenys ir nagai - maudykitės Gėlos ežero baltajame paplūdimyje, įsitrinkite baltuoju "moliu" nemokamame gamtos SPA !

Nepaisant to, kad pačioje šalyje natūrali augmenija ganėtinai skurdi - ant lavos suformuotų šlaitų auga tik samanos, kerpės ar maži krūmeliai, bet botanikos sode, prižiūrimi ir puoselėjami, augalai yra vešlūs ir žydintys, čia gausu ne tik gėlių, bet ir krūmų bei medžių. Apsilankius liepos mėnesio viduryje, ten buvo pats alyvų krūmų žydėjimas, kuris Lietuvoje paprastai būna gegužės pabaigoje ar birželį. Nors Islandija randasi šalia poliarinio rato, ir regis, klimatas ten turėtų būti labai atšiaurus, bet iš tiesų šiltosios Golfo srovės skalauja salos pietines ir vakarines pakrantes, tad žiemos nėra labai šaltos, įprastai nuo 0 iki -10 C, retai kada nukrenta žemiau -20 C. Bet už tai vasaros yra vėsios ir trumpos, temperatūra retai kada pakyla aukščiau nei +20 C. Islandijoje labai stiprūs vėjai, beveik visuomet vėjuota. Ir dažnai lyja, drėgmės augalams ten tikrai pakanka.

Tikslus sodo pavadinimas yra Grasagarður Botanical Garden. Jis įkurtas 1961 metais, minint Reikjaviko 175-ąsias metines. Sode auga daugiau kaip 3500 taksonų įvairiausių augalų, tad atsižvelgiant į klimatines sąlygas, tai tikrai didelis kiekis. Dauguma jų auga lauke, bet dalis kolekcijos yra ir žiemą šildomoje oranžerijoje. Viso sode yra 8 augalų kolekcijos, tad trumpai apie kiekvieną:

Islandijos natūrali flora

Ji nedidelė, įkurdinta ant uolų ir tufo kalvelių, taip atspindint natūralią Islandijos gamtą. Joje auga 485 skirtingos augalų rūšys, dauguma iš jų žydintys, taip pat ir paparčiai. Norint geriau pažinti šios šalies florą, kolekcijoje atkuriamos kai kurios natūralios augalų buveinės, pvz., pelkės ir geoterminės zonos.

Sistematinis sodas

Šioje kolekcijoje auga daugiamečiai augalai, kurie susodinti pagal sistematiką - šeimų ir genčių. Augalų šeimų pasaulyje yra tūkstančiai, kai kurios iš jų labai gausios, kaip pvz., erikinių šeima, o kai kuriose yra tik viena gentis ir viena rūšis (pvz., dviskiautis ginkmedis). Reikjaviko botanikos sode augalai pagal šeimas susodinti tvarkingose lysvėse, sukurtose iš lavos akmenų ir tufų. Be abejo, šiame sode galima pamatyti tik tas  šeimas ir gentis, kurios gali augti Islandijoje.

Rožynas

Tai viena mažiausių kolekcijų sode, bet tik kol kas vis dar kuriama ir pildoma erškėčių ir rožių rūšimis bei veislėmis. Joje auga tos rožės ir erškėčiai, kurie yra atsparūs Islandijos klimatui. O tokių nėra daug, tad ši kolekcija niekada ir nebus didelė.

Rododendrynas

Taip pat nedidelė kolekcija. Joje auginami rododendrai ir azalijos, galintys iškęsti Islandijos žiemas bei be abejo, mėgstantys rūgščią dirvą.

Miško augalai

Tai ir medžiai, ir krūmai, ir gėlės, kurie auga miškingose vietovėse, šiaurės vidutinio klimato zonoje, tokioje kaip Islandija, šiaurinė Skandinavija, Farerų salos, Aliaska, šiaurės Kanada ir pan., ištvermingi ir atsparūs.

Arboretumas

Tai didžiausia botanikos sodo kolekcija, kurioje gausu medžių ir krūmų. Jie sode pasodinti įvairiose vietose. Kolekcijoje auginami ne tik rūšiniai lauko augalai, bet ir įvairios jų veislės, išbandant jų atsparumą žiemos klimatui.

Alpinariumas

Tai daugiamečių žolinių augalų bei nedidelių krūmų kolekcija, surinkta iš įvairių pasaulio kalnuotų vietovių. Šie augalai prisitaikė prie uolingų vietų, ne itin derlingų dirvožemių, ir paprastai būna šliaužiantys ar žemi.

Daržas ir vaistiniai augalai

Tai kulinarijoje naudojami prieskoniai bei daržovės, iš kurių dauguma turi ir gydomųjų savybių. Čia tiriami augalai, kuriuos galima būtų auginti privačiuose islandų soduose ir daržuose.

Kavinė-oranžerija

Sode yra erdvi kavinė su stiklinėmis sienomis, kurioje auginami egzotiniai vandens augalai bei valgomus vaisius vedantys vijokliai.

Beveik visi augalai sode yra su etiketėmis, jose galima rasti QR kodą, kurį nuskenavus, galima sužinoti daugiau informacijos apie konkretų augalą - lotynišką ir anglišką pavadinimą, augalo išvaizdos aprašymą, paplitimo arealą, kokias buveines gamtoje mėgsta, medicininį panaudojimą, įdomias istorijas arba legendas bei kitą informaciją. Sezono metu kas mėnesį vyksta įvairūs renginiai. Sode gausu ir įvairių gyvybės rūšių - paukščių, vabzdžių bei kitos smulkiosios faunos. Botanikos sode yra veiklų mažiesiems lankytojams, galima pasimėgauti ne vienu vandens telkiniu, tilteliais, pavėsinėmis, čiurlena fontanas, gausu suoliukų. Saulėtu oru botanikos sodo pievelės vilioja saulės vonių mėgėjus.

Sodo lankymas yra nemokamas, bet jis atviras tik darbo valandomis, po kurių sodo teritorija yra užrakinama. Šalia sodo įsikūręs mini Zoo sodas, kurio lankymas yra mokamas, jame galima pamatyti naminių gyvūnų ir paukščių.

Norite išmokti dauginti ir tinkamai prižiūrėti augalus ? O gal norite pakeisti profesiją arba pradėti savo verslą ? Kviečiame mokytis dekoratyvinio želdinimo profesijos Vilniuje ! Užsiėmimai vyks vakarais po darbo nuo rugsėjo mėn. Yra galimybė mokytis nemokamai. Mokslai truks 1 metus ir 3 mėnesius Ateities g.28, Fabijoniškėse (Vilniaus statybininkų rengimo centre).

Čia mokysitės:

● Pažinti ir dauginti dekoratyvinius augalus.

● Įrengti ir prižiūrėti želdynus.

● Puoselėti aplinką su gamtai draugiškomis priemonėmis.

● Komponuoti puokštes.

● Ir daug kitų įvairių dalykų, susijusių su augalais.

Grupės vadove būsiu aš, Edita Medeina.

Turite klausimų ? Skambinkite +37068604199

Birželį į nokstančias braškes, ekologės tikinimu, dažniausiai kėsinasi sraigės ir šliužai, nors ir kurkliai jas ėda, ir paukščiai skanauti mėgina. Kaip galimą išeitį šioje situacijoje Edita mini varlių, rupūžių, driežų ir ežiukų pagalbą. O pasidomėjus, kaipgi reikėtų juos prisivilioti, pašnekovė mini netvarkingus daržo kampelius, ilgesnes žoles ar krūmus, kur šie gyventojai galėtų pasislėpti dienos metu, nes dažniausiai jie yra sutemų gyvūnai. „Vakare jie atkutę skuba maitintis, taip ir sodo lysvėms pagelbsti.

Tarkime, varlės ir rupūžės labai daug šliužų suėda, ežiai ir driežai mielai skanauja sraigių ir kitų kenkėjų, atšliaužiančių paskanauti braškių. Iki šiandienos išlikęs mitas, kad varlės ėda braškes... Nors tai visiška netiesa, nes varlės ir rupūžės yra mėsėdės. Jei jau varlė tupi prie jūsų braškės, džiaukitės ir šokinėkite iš laimės. Vadinasi, ji ir atšokavo to šliužo, kad galėtų jį suėsti. Braškės ir žemuogės joms nerūpi. Jei jūsų darže esama varlių, tai ir uodų mažiau bus, o varlės ėda ne vien šliužus, bet ir jų kiaušinėlius, žinoma, jei tik randa“, – detalizavo ekologė. Žinoma, su laukiniais daržo gelbėtojais iš anksto dėl jų darbų nesusitarsi ir budėjimo grafiko jiems nesudarysi, todėl kai kada, kai negali problemos išspręsti, tenka su ja ir susitaikyti (vis tik ne jie į žmogaus plotus atėjo, o žmogus jų valdas užėmė). Kaip šią mintį iliustruojantį pavyzdį pašnekovė mini augalus nuo amarų vaduojančias boružes.

Tarkime, varlės ir rupūžės labai daug šliužų suėda, ežiai ir driežai mielai skanauja sraigių ir kitų kenkėjų, atšliaužiančių paskanauti braškių. Žinoma, su laukiniais daržo gelbėtojais iš anksto dėl jų darbų nesusitarsi ir budėjimo grafiko jiems nesudarysi, todėl kai kada, kai negali problemos išspręsti, tenka su ja ir susitaikyti (vis tik ne jie į žmogaus plotus atėjo, o žmogus jų valdas užėmė). Kaip šią mintį iliustruojantį pavyzdį pašnekovė mini augalus nuo amarų vaduojančias boružes. Bėda tik, kad gamtoje gali ir mėnuo praeiti, kol jos aptiks vieną ar kitą amaruotą augalą.

Laimei, šiandien jau prikurta įvairiausių pagalbos priemonių, priviliojančių geruosius vabzdžius ir atbaidančių piktuosius. Šiuo atveju kaip pavyzdį galima paminėti žirnių lysves atakuojančius žirninius vaisėdžius. Šiuos drugelius sugaudyti žmogui padeda prie žirnių lysvių kabinamos lipnios juostelės, žinoma, pagalba šiokia tokia yra ir agroplėvelė. Apdengus ja, žirniai apsaugomi nuo pirmųjų kenkėjų. Dažnai sodininkai pasitelkia ir feromonines gaudykles, ir nematodus (tai tokios kirmėlės), ir t.t.

Atbaidančių priemonių dažnai prisireikia ne tik braškių, bet ir sausmedžių uogoms gelbėti nuo varnėnų ir strazdų. Jiems šios uogos – tikras skanėstas. Dažnai sodininkų ir daržininkų istorijose minimi ir lapsukiai ar cigarsukiai, sausmedžių lapus susukantys, bet uogoms jie nepavojingi. Gamtoje kiekvienas augalas turi skirtingą kenkėją, nors būna ir visaėdžių, tokių kaip kurkliai ar grambuoliai. Tiesą sakant, gamtininkai neskirsto gyvūnų į naudingus ir kenksmingus (dažniausiai skirsto sodininkai): gamtai visi sutvėrimai reikalingi.

Interviu portalui 15min. su ekologe Edita Medeina. Žurnalistė Kristina Kanišauskaitė-Šaltmėrė

Joninių metas yra magiškas, kai gamta pačiame klestėjime, o žolynai įgauna stebuklingų galių. Kviečiame į susitikimą su gamtininke Edita Medeina Idėjų Lysvėje birželio 19 d. trečiadienį 18:30, kurio metu pasivaikščiosime po Idėjų Lysvės Pilaitėje apylinkes, miškelį, mokysimės pažinti ten augančius augalus, sužinosime apie jų naudingąsias ir nuodingąsias savybes, išgirsime senovinius augalų burtus. Kiekvienas susiriš savo kupolę ir išsiaiškinsime ką ji reiškia. Taip pat sužinosime, kaip galėtume matytus principus taikyti savo sode arba darže, lysvėje, kokie laukiniai augalai galėtų tapti mūsų pagalbininkais, kaip galėtume puoselėti vietinę bioįvairovę

Prasidėjo gerasis laikas, bet ar žinote kokiais žiedais galima praturtinti savo mitybą? Tiesa, yra viena sąlyga. Valgomi žiedlapiai: paįvairins mitybą, papuoš patiekalą ir bus naudingi sveikatai.

Žinoma, jei tai augalų žiedai, kurių nesate ragavę, nereikėtų persistengti skanaujant: pradžioje svarbiau Įsitikinti, ar nealergizuoja ir ar jums tinka“, – pataria laukinių ir dekoratyvinių augalų žinovė Edita Medeina, laisvu metu kurianti asmeninį tinklaraštį Medeinos.lt, ir vedanti ekskursijas miškuose apie augalus, kuriuos galima valgyti. Mada skanauti augalų ir daržovių žiedlapių į mūsų kraštą atėjo po Nepriklausomybės atgavimo. Na, ir jau koks dešimtmetis, kaip išgyvena pakilimą.

„Daugelis žmonių nepažįsta laukinių augalų, geriau žino tik kelis, kuriuos galima valgyti: kiaulpienių žiedus (patartina skanauti viršutinę dalį, nes apatinė, žiedsostis, yra kartus), garšvą, dilgėlę, kiškio kopūstus (žiedus ir lapelius), žemuogių žiedus, baltuosius dobiliukus“, – pastebi ekskursijas apie laukinius augalus vedanti pašnekovė. Tačiau ji ramina, kad praktiškai visomis daržovėmis, kurias auginame darže, taip pat galime pasitikėti ir jų žiedus skanauti: nes dažniausiai būna, kad jei vaisius valgomas, tai ir žiedas taip pat. Nors būna ir išimčių.

Kaip vieną didžiausių delikatesų Edita mini cukinijų žiedus ir pati sako mielai juos naudojanti salotoms, sriuboms, troškiniams ir mėsiškiems patiekalams ruošti, taip pat pasitelkianti šiuos žiedus kaip maisto puošybos elementą. Nors cukinijų žiedai itin tinkami ir kepimui pamirkius blynų tešloje. Geriausia valgyti ne moteriškus, o vyriškus cukinijų žiedus, tuomet neprarasime jų derliaus. Dar nemėginusiems, anot jos, verta atkreipti dėmesį į laukinių morkų žiedus: jie ir puošmena, ir arbatai, ir gydymui tinkami. Restoranų lankytojai ne kartą ir ne du jau yra išmėginę ir žirnių ūgliukus. Jie patiekiami ir su ūseliais, ir su lapeliais, taip pat nemažai skanavusių našlaičių ar nasturčių, vienadienių, vaistinio šalavijų, serenčio, alyvų ar rožių žiedlapių.“

Šeimininkaujant namuose, augalus, pasižyminčius eteriniais aliejais, jos patarimu, verčiau ne džiovinti, o susišaldyti į ledukus (krapus, petražoles, gelsves, šalavijus ir pan.), galima ir rožių pumpurėlius. Tiesa, yra viena sąlyga: svarbu, kad tai būtų jums atpažįstami ir švarūs augalai. Tik tuomet būsite tikri, kad jie nenupurkšti ir nepertręšti azotinėmis trąšomis.

„Atvežtiems iš užsienio augalai dažnai būna „prifarširuoti“ įvairių stimuliantų ar hormonų, kad jų žiedynai gražiai atrodytų ar kad ilgiau žydėtų. Taigi tikrai nepatarčiau pirktinių iš prekybcentrių maistui naudoti, prireiks metų, kad jie augdami dirvoje išsivalytų ir būtų tinkami maistui“, – rekomendacijos pasidalijo pašnekovė.

Visiška vasaros klasika ji vadino rugiagėles, medetkas ir agurkles. Tiesa, šių dar kiek teks luktelėti. Bet ir šį pavasarį netrūksta verdančių sirupus iš alyvų žiedų. Jos, kaip žinia, pasižymi tonizuojančioms savybėmis, dezinfekuoja burnos ertmę, bet maistinę prasme yra kur kas vertingesnių žiedų nei alyvų. Žinoma, gamtoje, kaip ir visur kitur, esama išimčių. Anot pašnekovės, pasitaiko, kad augalas nuodingas, o vaisius valgomas, kaip, kad kukmedis. Yra dar keletas tokių, bet, jei augalas valgomas, tai ir jo uogos, ir žiedai valgomi.

Kokių žiedų nereikėtų valgyti:

Visų pirma tai nuodingų augalų žiedai, jais galima labai stipriai apsinuodyti, tai pakalnutės, žalčialunkiai, kurpelės, pupmedžiai, raganės, hortenzijos, narcizai, rododendrai, visterijos.

Kur valgomus žiedus rinkti:

Augančius atokiau nuo miesto ir intensyvių kelių, kur mažiau išmetamųjų dujų. Valgyti patartina tik neapdorotus pesticidais ir hormonais augalus.

Kokius žiedus galima valgyti:

Didžiosios nasturtės;

Vaistinės medetkos;

Gvazdikinio ir smulkiažiedžio serenčio;

Vaistinės agurklės;

Viendienės;

Raudonojo ir baltojo dobilo;

Trispalvės našlaitės;

Perilių;

Lofantų;

Monardų ir kt.

Teksto autorė Kristina Kanišauskaitė-Šaltmėrė, www.15min.

Kai pavasarį keliate inkilus paukščiams, neužmirškite paruošti ir namelius vabzdžiams, kurie dar vadinami VABZDŽIŲ VIEŠBUČIAIS.

Jie skirti privilioti į kiemą naudinguosius vabzdžius, mokytis pažinti ir rūpintis gamta. Šie nameliai gali būti įvairaus dydžio – nuo nedidukų ir skirtų balkonams daugiabučiuose iki neriboto dydžio su 5 „žvaigždučių“ įrengimu. Jie gali būti universalūs ir pritaikyti įvairiems vabzdžiams arba atskiroms grupėms – drugeliams, kamanėms, bitėms.

Miestų plėtra bei pramonės veikla išstumia ir sutrikdo natūralius gamtos vyksmus, todėl mažėja biologinių rūšių, bet ne tik augalai ar stambūs gyvūnai yra būtini nenutrūkstam gyvybės ratui, labai svarbūs ir mažieji organizmai, tokie kaip vabzdžiai, voragyviai ar moliuskai.

Kokie naudingieji vabzdžiai gali apsilankyti šiuose viešbučiuose

Dažniausiai šiuose nameliuose apsigyvena plėviasparniai - tai laukinės bitės ir vapsvos. Nėra ko nerimauti, kad jos gali įgelti, nes skirtingai nei naminės bitės, šios paprastai negelia. Kartai nameliuose trumpam apsistoja auksaakės, drugeliai, boružės, šimtakojai ir auslindos (ypač jei namelis stovi pavėsyje ar ant žemės), taip pat vorai bei kiti. Lietuvoje suskaičiuojama virš 100 naudingųjų vabzdžių rūšių, bet žmonės vis dar per menkai pažįsta vabzdžių pasaulį.

Plėšrūs vabzdžiai – boružės, auksaakės ar parazitinės vapsvos minta kenkėjais (amarais ar kinivarpomis). Tai vadinama biologine kenkėjų kontrole, kuri yra žymiai ekologiškesnė nei cheminė. Vabzdžiai apdulkintojai – bitės, kamanės ar drugeliai yra labai svarbūs, norint sulaukti žydinčių augalų derliaus. Viešbučiai vabzdžiams taip pat padeda apsaugoti retas ir globotinas vabzdžių rūšis. Nameliai vabzdžiams turi būti pagaminti tik iš natūralių medžiagų, nenaudojant jokių dažų, impregnantų ar toksiškų klijų. Labai svarbu tinkamai parinkti statymui vietą, ypač dideliems nameliams. Tad norint, kad vabzdžių viešbutis būtų ne tik dekoratyvinė kiemo detalė, bet ir atliktų ekologinę paskirtį, reikia turėti tikrai nemažai žinių apie gamtą.

Vabzdžių viešbučius įrenginėju jau daug metų – botanikos soduose, parkuose, ugdymo įstaigose, privačiose valdose. Esu diplomuota aplinkosaugininkė, kiekvieną dieną besimokanti iš gamtos, o www.medeinos.lt svetainėje galima įsigyti įvairių viešbučių vabzdžiams ar namelių ežiams.

Edita Medeina

Žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum, angl. Eurasian pygmy owl) Lietuvoje labai reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Pati mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų pelėdų. Nugara jos rusvai pilka, ant galvos yra maži taškeliai, o ant nugaros didesni balti taškeliai. Uodega su 5-6 šviesioms skersinėmis juostomis. Skruostų diskas neryškus, baltas su keliais tamsiais ratais. Kūno apatinė pusė šviesi su retais, neryškiai pilkais dryželiais. Kojos plunksnuotos, pirštai apaugę šereliais. Snapelis geltonas, nagai juodi.

Ši pelėda yra sėsliai gyvenantis paukštis. Lietuvoje dažniau sutinkamas senuose spygliuočių miškuose. Žvirblinės pelėdos paplitimo arealas apima visą Europą ir Aziją. Ši rūšis dažniau sutinkama atšiauresnio klimato zonoje – nuo Skandinavijos iki Sachalino. Labai maži paplitimo ploteliai yra Vidurio ir Rytų bei Pietinėje Europoje. Gyvena miško taigos juostoje, borealinėje spygliuočių miškų zonoje.

Lizdui vietą pasirenka medžiuose, gan dažnai dirbtinai sukurtose ertmėse - inkiluose. Gali būti ir inkilas, skirtas varnėnui ar uoksas, iškaltas genio. Per žvirblinių pelėdų tuoktuves šile girdimas melodingas švilpavimas – tai patinas siekia atkreipti patelės dėmesį. Žvirblinė pelėda aktyvi visą parą. Medžioja smulkius graužikus bei paukštelius. Inkiluose ir drevėse žvirblinė pelėda taip pat kaupia maisto atsargas žiemai. Kartais į tokį sandėliuką ji suneša gausybę pelių ar pelėnų, smulkių paukščių. Įsivaizduojate, kokia ten smarvė būna ?...

Žvirblinės pelėdos nedidelės, tad turi nemažai priešų. Jas medžioja stambiosios pelėdos, kai kurie plėšrieji paukščiai. Lizde kiaušinius ar jauniklius kartais sunaikina kiaunės.

Kovo 16 d., šeštadienį pranašauja puikų orą, tad visi kviečiami į Vilniaus botanikos sodą Kairėnuose, kur organizuojama smagi paukščių pasitikimo šventė ! Ornitologas Gediminas Petkus papasakos ir parodys įvairius namelius ne tik paukščiams, bet ir bitėms, šikšnosparniams ar net drugeliams. Po to bus kabinami inkilai, mėgavimasis žolelių arbata ir bundančia Botanikos sodo gamta. Ateikite !

Pūkuotus karklų žiedus norisi nusiskinti, parsinešti namo ir pasimerkus mėgautis jų švelnumu. Šiais laikais pūkuotų "kačiukų" būna ne tik baltų ar pilkų, bet ir rožinių, geltonų ar net juodų. O kas gi yra tie "kačiukai" ? Tai karklo žiedynai. Jie sudaryti iš daugybės smulkių žiedelių ir būna dviejų rūšių - vyriški kuokeliniai ir moteriški piesteliniai. Vyriškiesiems apdulkinus moteriškus žiedynus, šie toliau subrandina sėklas, kurios dažniausiai yra smulkios ir turi pūkus, padedančius kuo toliau nuskristi ir sudygti. Na, o vyriškieji, atlikę savo misiją, pamažu nunyksta ir nukrenta. Bet už tai būtent vyriškieji yra tie gražieji sidabriški, rožiniai ar juodi žiedynai, kuriais gėrimės.

Laibapurkis karklas (Salix gracilistyla)

Laibapurkis karklas savaime auga Tolimuosiuose Rytuose - Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje. Šiose šalyse jis auga natūraliai gamtoje ir pasiekia 2-6 metrų aukštį. Rūšinis augalas žydi įprastiniais, pilkais ir blizgiais "kačiukais", turinčiais šiek tiek rausvo atspalvio. Anglakalbiai šį karklą vadina "rose-gold pussy willow" (rožiškai-auksinis kačiukų karklas). Ūgliai ir dvimetės šakelės yra šiek tiek plaukuotos, pilkai sidabriškos. Lapai pailgai ovalios formos, smulkiai pjūkliškais dantytais krašteliais, jų viršutinė pusė žalia, o apatinė melsvai pilka. Pradeda žydėti anksti pavasarį, vasario pabaigoje - kovo mėn. Šis karklas yra dvinamis, tai reiškia, kad yra du atskiri individai - vyriškas ir moteriškas. Puošnesni būna vyriškų individų "kačiukai". Gera žinia ta, kad šis karklas ir jo veislės puikiai auga Lietuvoje, nėra labai lepūs, mėgsta drėgnesnes vietas ir ankstyvą pavasarį nudžiugina originalios spalvos "kačiukais".

Laibapurkis karklas 'Mt. Asama' (Salix gracilistyla 'Mt. Asama')

Šis karklas yra vienas iš tų, kurie žydi tais nuostabiais rožiniais "kačiukais". Jis auga neaukštu krūmu, "kačiukai" pasirodo panašiu laiku kaip ir blindžių. Ryškiai rožinės spalvos ir puošnesni yra vyriškųjų individų žiedai, moteriškieji žiedai kuklesni, gelsvai pilkos spalvos. Rožiniais šio karklo žiedais galima gėrėtis net keletą savaičių, ypač jei oras būna ne per šiltas - o ankstyvą pavasarį paprastai toks ir būna. Šio nuostabaus karklo rožiniais žiedynais galima pasigėrėti pavasarį Vilniaus botanikos sode.

Laibapurkis karklas 'Melanostachys' (Salix gracilistyla 'Melanostachys')

Prieš keliolika metų augalų selekcininkai sukūrė šio karklo veislę 'Melanostachys', kuri žydi juodos spalvos "kačiukais" ! Nors ši veislė patiko ne visiems sodininkams, bet Karališkosios sodininkų draugija (Jungtinės Karalystės) suteikė jai apdovanojimą už ypatingumą. Vyriškieji individai žydi juodos spalvos žirginiais su sodriai raudonos spalvos dulkinėmis. Juoda žiedynų spalva ryškiai kontrastuoja su rausva šakelių spalva.

www.15min.lt

Laukinių augalų žinovė Edita Medeina, ne tik kurianti asmeninį tinklaraštį Medeinos.lt, bet ir vedanti ekskursijas miškuose bei parkuose apie valgomus ir nevalgomus augalus, tokių ekskursijų poreikį iš visuomenės pajuto pasaulį ištikus covid‘o bangai, taip pat prasidėjus karui Ukrainoje. Pajutę nesaugumą žmonės ėmė kelti klausimus, kaip būtų, jei pritrūktų maisto produktų ar atsidurtų už miesto teritorijos. Matyt, todėl šių ekskursijų populiarumas neslopsta ir šiandien, nors daug ką duoda ir pačios Editos charizma.

Profesinį savo kelią pradėjusi kaip renginių organizatorė ir režisierė pašnekovė kurį laiką dirbo vaistų įmonėje, kur ilgainiui suprato, kad jos kelias yra augalai. Taip trijų vaikų mama, nors ir neturėdama stipraus šeimos palaikymo, 35-erių pasiryžo keisti profesiją: įgijo želdynų dizaino inžinierės kvalifikaciją, apsigynė aplinkosaugos organizavimo magistrantūros studijas, įstojo į dendrologų draugiją, galiausiai ėmė vesti ekskursijas ir dėstyti kitiems. Ji pati sako, kad nemažai prie to prisidėjo ir vaikystėje gauti jos močiutės ir jos kaimynių patarimai.

– Ekskursija apie laukinius augalus, kurie itin praverstų badmečiu ar karui užėjus, šiandien atrodo daugiau kaip pramoga, bet išties bado akimirką jie praverstų daugeliui, matyt?

– Prisimenu laiką po covid‘o daliai žmonių tuo metu įsijungė savotiškas savisaugos mechanizmas ir jie labai susidomėjo mano vedamomis ekskursijomis. Įsibėgėjus karui Ukrainoje irgi buvo žiema, žmonės kėlė klausimus, ką galėtų valgyti miške, taigi ir mano vedamų ekskursijų daugėjo.

– Svarbus momentas yra pažinoti, kas auga aplink mus, ko galėtume ragauti, o ko ne. Gamtose esama ir nuodingų augalų: žalčialunkis, sausmedis ir pan.

– Vis tik augalus reikia pažinoti, lygiai taip pat kaip ir grybus. Jeigu nors šiek tiek abejoji, nevalgyk. Nereikėtų elgtis taip, kaip viena mano draugė: atsiunčia nuotraukų ir teiraujasi, ką ji čia ką tik miške suvalgė… Kol kas jai sėkmingai sekasi (juokiasi). Pirmą kartą kokį augalą ragaujant reiktų jo labai nedidelio kiekio. Svarbu pasitikrinti, ar nesi jam alergiškas: ar neberia, nedusina jo paskanavus. Na, kad ir tos pačios raudonos uogos... Nemažai augalų jas subrandina, nepažinodamas rizikuoji ir nuodingo sausmedžio suvalgyti, ar žalčialungį kokį, bet daug ir naudingų: putino, raugerškio, šermukšnio to paties.

– Valgomi ne tik augalų pumpurai ar šaknys, bet ir medžių žievė?

– Žievė yra bado maistas, kad pati valgyčiau ar lupčiau, nežinau (juokiasi). Ji dažniau naudojama daugiau kaip vaistinė priemonė: šaltekšnio, ąžuolo, beržo, liepos ir t.t. Na, galima ir vaistingai arbatai, bet, kad žievę graužti, turi būti keli varžtai atsisukę (juokiasi). Tarkime, tokia šaltekšnio žievės arbata gelbsti virškinimui sutrikus, ąžuolo žievės nuoviras naudojamas galvai skalauti, arba, jei kojos prakaituoja ir t.t.

– Ar tiesa, kad grybauti miškuose galime ir žiemą?

– Taip, rinkti grybus galima ir žiemą. Tiesa, minusinėje temperatūroje jie neauga, bet atėjus atodrėkiui raudonais koteliais ryškiai oranžinės ugniabudės ir auga. Didesnėse mūsų parduotuvėse pardavinėja jas iš užsienio atvežtas. Žiemą miške kartais pavyksta pasigrožėti baltais ledo plaukais. Nors jie nevalgomi, auga būtent su ledo ir šalčio pagalba. Gal esate kada rudenį matę dar labai įspūdingi juodi numirėlio pirštai iš kelmų kyšo. Tai elniagrybiai, tik iš anglų kalbos išvertus gimsta tie numirėlio pirštų pavadinimai. Net ir pačiame Vilniuje, Kalnų ar Vingio parke, galima įvairiausių gamtos gėrybių rasti. Tiesa, mieste geriau jų nevalgyti dėl užterštumo. Kaskart vesdama ekskursijas, nebūnu joms pasiruošusi, nežinau, ką pakely atrasiu, bet visad kažką randame.

– Ne taip seniai socialiniame tinkle dalinotės nematytomis šaknimis ir pasakojote, kaip jų skanavote. Viena jūsų šviežiai atrastų naujienų?

– Matyt, kalbate apie drėgmenės šaknis. Lietuvoje auga paprastoji drėgmenė, ji yra nuodinga. O štai darže ji valgoma ir į išvirtą saldžiąją bulvę savo skoniu panaši. Šįkart ji buvo ne mano daržo, draugės auginta. Mudvi mėgstama augalų įdomybėmis dalintis. Beje, augalų šaknis ir geriausia rinkti sniegui atitirpus. Vėlyvą rudenį ir žiemą vyksta jų vegetacija, taigi atėjus atodrėkiui išsikasti kiaulpienės šaknų, idealu. Pati visad prisikasu miškinės sidabražolės, ji pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, nuo onkologinių ligų gelbsti, o dvimetės nakvišos šaknys labai skanios, taip pat gauromedžio šaknys vertingos. Valgomos ir jurginų šaknys, ir topinambai.

– Bulvės ir jurginai į Lietuvą pateko tuo pačiu metu, bet kodėl vieni taip ir išpopuliarėjo, o kiti liko tik kaip žiedai?

– Galima sakyti, jog net trys augalai Lietuvą siekė tuo pačiu metu: viendienės, bulvės ir jurginai. Gal skoninės savybės žmonėms netiko, o gal bloga rinkodara tuo metu buvo (juokiasi). Ne visi ir mūsų laikais sužavėti šia trijule. Yra labai nemėgstančių naujų patiekalų ir daržovių. Toli ieškoti nereikia, tai ir mano vaikai.

– O ką galima rinkti gamtoje sausio mėnesį?

– Žiemą galima rinkti medžių pumpurus, šakeles, šakneles, žinoma, jei pavyksta atkapstyti. Taip pat gamtoje dar likę kai kurių uogų ir sėklų: šermukšniai kabo mačiau dar, erškėtrožių uogos, putinai, liepų sėklos buvo valgomos. Bukų riešutėliai taip pat valgomi. Tos pačios gilės, tik daug kam karčios. Valgomi ir klevų, ir liepų, ir ąžuolo pumpurai, žinoma, yra keletas nuodingųjų, kuriuos būtina žinoti, pvz.: ožekšnis. Medžių žievė yra bado maistas, mums jos šiuo metu nereikia, bet, iš kitos pusės, visad įdomu paįvairinti meniu. Protėviai, neprikaupę pakankamai atsargų, anksčiau valgydavo pušies spygliukus ir pumpuriukus (šviežius). Tokią džiovintą arbatą galima ruošti iš labai skirtingų žaliavų.

– Užsiminėte, kad visuomenėje ritasis susidomėjimo augalais, ypač valgomais, banga. Kaip manote, kas tai paskatino?

– Žmonės ieško kažko naujovių, o tuo pačiu grįžta prie savo šaknų, atranda močiučių ir promočiučių augintus augalus. Vieni dėl sveikatos (alergijos), kiti dėl naujumo. Priežastys skirtingos. Kadangi pati esu iš tos kartos, kur virš 50 metų. Gerai prisimenu, kad po Nepriklausomybės, atsidarius sienoms, plūstelėjo ne vien nauji automobiliai į Lietuvą, daugybė naujų augalų taip pat buvo atrasta.

– Tikriausiai ir pati saugiau jaučiatės kone visus augalus miške arba aplink esančius pažinodama?

– Anądien po mišką vaikščiodama kaip tik galvojau, kad pasiklydusi jame badu nemirčiau: pagraužčiau šakelių, šaknelių atsikasčiau, visai, kaip žvėreliai, kurie kokį pumpurą atkapsto. Na, žiūrint nuo seniausių laikų, esu tipiška derliaus rinkėja (juokiasi). Dar vaikystėje, esu užaugusi Rumšiškėse, prie Kauno marių, vaikščiodama pakrante pagalvodavau: Dieve, kaip norėčiau žinoti visų augaliukų pavadinimus. Gal nuo mažens pasąmonėje tiek dalykai užsiliko, bet ne dėl to saugumo, dėl smalsumo.

– Kokių lūkesčių turi žmonės, kurie dalyvauja jūsų vedamose ekskursijose?

– Kartais patys žmonės paprašo, kad nori labiau laukinės gamtos, pvz.: Ribiškių pažintinis takas kai kuriems yra ekstrymas didžiausias, nors gi miesto ribose. O kai į Suvalkijos girią, prie Kazlų rūdos, vienus nuvežiau, ar į Lanaborą, buvo ir išsigandusių, kad vilko nesutiktų. Tai dabar, kai sako: noriu laukinės gamtos, suprantu, kad nori šalia miesto, kur ganėtinai saugu, jei netyčia pasiklystų.

– Užsiminėte, kad augalus jau neblogai pažįstate ir laisvu metu tirinėjate grybus. Kuo būtent jums tai įdomu?

– Parsinešusi į namus kelis nepažįstamus grybus bandau juos identifikuoti pagal internetą, pagal knygas. Įsitikinusi, kad valgomas, išsiverdu ir šiek tiek suvalgau. O kaip kitaip sužinoti? Įdomesnius grybus pažįstančių beveik nėra, nėra, kas parodytų pirštu, tenka mokytis iš savęs. Nerizikuoju kvailai, bandau pažinti grybus atsakingai. Lietuvoje jie valgomi kaip maistas, bet jie taip pat turi labai daug gydomųjų savybių. Kinai tą labai gerai ištyrinėję yra, o lietuviai dar mažai žino, grybai gali būti pilnavertis gydantis produktas, kaip ir koks augalas.

– Kaip manote, ar neprimirš žmonės mieste gyvendami miško augalų ir tų pačių grybų?

– Lietuvės moterys pasižymi labai stipriu instinktu. Ar pažįstate bent vieną, kuri nieko neaugintų: nė gėlytės, nė daigelio? Lietuviai puikiausiai atpažįsta, kur laukinė žemuogė, kur beržas ar liepa, ko nepasakytum apie užsieniečius. Net ir miestuose gyvendami daug ką ant palangės ar balkonuose auginame, yra kas ir į kaimą nuvažiuoja ar parke pavaikšto. Evoliucijos eigoje instinktai taip greitai nedingsta.

– Ne kartą esu girdėjusi pasakyma, kad mieste gera tik iki 40-ies, po to kur kas komfortiškiau arčiau gamtos žmogui gyventi. Ar panašiai klostėsi ir jums?

– Jaunystėje neįvertiname, koks malonumas tą žemę dirbti: ją sėti, prižiūrėti, tai suteikia energijos, papildo. O gal čia su amžiumi viskas ateina? Baigdama mokyklą galvojau, Dieve, jau aš tame žemės ūkyje, mano kojos čia nebus. O gimus vaikams ėmiau norėti žalios vejos ir tos braškės, kad patys nusiskintų.

– Kaip ir dėstyti niekada neplanavote?

– Mano tėtis buvo mokytojas. Grįždavo pavargęs, užkimęs, tuo metu galvodavau, jau aš tai niekada nebūsiu mokytoja. Bet niekada nesakyk niekada (juokiasi).

– Užsiminėte, kad ekskursijų metu sutinkate žmonių bijančių vilkų ir gyvačių. Ar tai didžiausios baimės?

– Bijoti miške tikrai yra ko: pati esu ir erkinį encefalitą, ir Laimo ligą pasigavusi. Bet populiariau bijoti gyvačių, nors pati meldžiuosi, kad kada pamatyčiau, jau labai senokai mačiau. Gamtiniu požiūriu mūsų šalis yra viena saugiausia: žinoma, gali medis užgriūti, pelkėje nuskęsti taip pat gali. Bet kiti pavojai nėra dideli: moškės ir rupūžės?

– Edita, ką jums pačiai reiškia būti miške?

– Man buvimas miške gydantis. Gera tiesios ten nueiti ir pabūti. Nors žmogui dažnai įsijungia vartotojiškumas, ką jame galima suvalgyti, nuskinti, bet pati einu ten be jokių minčių tiesiog pabūti, pastebėti, kaip saulė pro medžius šviečia. Iš čia ir „Shinrin Yoku“ arba „miško maudynės“, t.y., japonų menas leisti laiką miške. Stebint gamtą ateina kartais netikėtų suvokimų: kas kvepia, o kas ne, nuo kokių lapų rasą gali gerti, o nuo kurių ne ir t.t.

– Užsiminėte, kad esate išmėginusi ir darbą ofise. Kodėl įvyko pokytis jūsų gyvenime link gamtos?

– Po paskutinio vaiko auginimo atostogų klausiau savęs, ar noriu dirbti darbą už kurį man gerai moka, o gal širdžiai mielą, už kurį nežinia ką moka, bet kuris mano dūšiai artimas. Pagalvojau, kad tegul bus ten grašiai, bet bus artima. Šiandien labai džiaugiuosi, kad išdrįsau. Artima aplinka manęs labai nepalaikė. Ėjau pas žmones ravėti ir tvarkyti jų daržų, kur jau ten moteris su trimis vaikais. Daug kam atrodė, kad su dviem aukštaisiais nukritau prie žemės ūkio. Bet tuo metu man buvo svarbu pačiai pradėti viską nuo nulio, na, ir čiupinėti žemę.

Lotyniškai snaputis vadinamas Geranium, graikų kalba reiškia „gervė“, matyt, irgi dėl panašumo į grakštų paukštį. Snapučių rūšių pasaulyje yra šimtai – nuo keleto metrų aukščio iki visai miniatiūrinių, žaliuojančių visais metų laikais, vienmečių ir daugiamečių, stambiais ir smulkučiais žiedeliais, bekvapių ir turinčių labai stiprų kvapą, labai retų arba įkyrių piktžolių, bei visokių kitokių.

Dauguma snapučių mėgsta dalinį pavėsį, o saulėtoje vietoje auga, jei tik žemėje pakanka drėgmės. Dirva jiems turėtų būti gan derlinga, puri ir drėgna. Kenkėjai snapučius puola retai, o iš ligų dažnesnė tik miltligė, apninkanti lapus. Reikėtų neužmiršti, kad dauguma snapučių yra nuodingi augalai. Ne mirtinai nuodingi, bet ragauti jų nereikėtų, o ir ravint ar persodinant juos geriau mūvėti pirštines. Be to, kai kurie snapučiai (raudonstiebis, purpurinis, kt.) turi stiprų ir kai kuriems žmonėms nemalonų kvapą. Yra šiek tiek neaiškumų su anglišku snapučio pavadinimu, nes kartais tuo pačiu vardu vadinamos ir pelargonijos – geranium. Kadangi abu augalai priklauso tai pačiai pelargoninių šeimai, tai painiavos yra. Vis tik angliškai snaputį teisingai reikėtų vadinti cranesbill („gervės snapas“). Lietuvos gamtoje savaime auga 9 rūšys, kai kurios iš jų dekoratyvios ir kartais auginamos želdynuose, štai šios:

Pievinis snaputis (Geranium pratense)

Tai vienas dažniausių snapučių mūsų krašte. Gan puošnus, žydi per visą vasarą violetinės spalvos žiedeliais, taip pat puošnūs ir karpyti lapai. Auga pakelėse ir pamiškėse, tik prastesnėse ir sausose dirvose augalo aukštis siekis apie 20–30 cm, o drėgnesnėse ir derlingesnėse vietose gali išsistiebti beveik iki 1 metro. Kartais gamtoje galima pamatyti ir baltais žiedais žydintį.

Pelkinis snaputis (Geranium palustre)

Šis taip pat dažnas. Kaip jau sako pats pavadinimas, jis labiau mėgsta drėgnesnes vietas – pelkutes, šlapias pievas ir pamiškes. Aukštis panašus kaip ir pievinio snapučio, tik žiedeliai ne violetiniai, o ryškios ir sodrios rožinės spalvos. Jo stiebai bei lapai apaugę švelniais plaukeliais. Šį snaputį taip pat galima auginti gėlynuose, nes tikrai dekoratyvus.

Smulkusis snaputis(Geranium pusillum)

Dar vienas iš dažnesnių mūsų gamtoje augančių snapučių. Gali augti įvairiose augavietėse – pakelėse, laukuose, pamiškėse, sausesnėse ir drėgnesnėse vietose. Nėra reiklus ir nedidelis, bet jo žiedeliai smulkūs ir neišvaizdūs, tad gėlynuose jis paprastai neauginamas, kartais pats pasisėja daržuose kaip vienmetė piktžolė.

Raudonžiedis snaputis (Geranium sanquineum)

Vienas iš gražiausių lietuviškų snapučių, jo žiedai didoki ir ryškiai rožinės spalvos, žydi gan ilgai – nuo birželio ir vasaros pabaigos. Nėra itin aukštas, užauga iki 30–50 cm aukščio. Labiau mėgsta ne šlapias vietas, o sausesnius šlaitus ir pamiškes. Gamtoje nėra dažnas, tad norint auginti savo gėlyne, geriau jo nekasinėti iš natūralių augaviečių, o pasirinkti sėklų, jos puikiai sudygs. Lapeliai ažūriškai karpyti, o žiedynkočiai ir stiebai plaukuoti.

Raudonstiebis snaputis(Geranium robertianum)

Taip pat puošiasi dekoratyviais rožiniais žiedais su ilgais žiedlapiais, kurie dar perbraukti išilginėmis juostelėmis. Žydi ilgiau nei kiti snapučiai – nuo gegužės iki rugsėjo vidurio jei nėra šalnų. Užauga iki 20–40 cm aukščio, mėgsta drėgnesnes vietas pamiškėse, pakrantėse ir pakrūmėse.

Miškinis snaputis (Geranium sylvaticum)

Retas, augantis miškuose, pamiškėse ir pakrūmėse. Žydi gausiai ir puošniai švelniai violetinės spalvos žiedais nuo gegužės iki rugpjūčio. Užauga iki 30–60 cm aukščio. Galima auginti dekoratyviniuose želdynuose, gamtoje prisirinkus jo sėklų.

Kiti Lietuvoje augantys snapučiai

Sibirinis (G. sibiricum) žydi smulkesniais žiedeliais ir neturi dekoratyvinės reikšmės, jis gan retas. Labai retas ir saugomas yra blizgantysis snaputis (G. lucidum), žydintis smulkiais rožiniais žiedeliais, jis vienmetis, augantis tik Kuršių Nerijoje. Gamtoje jo sėklų rinkti negalima, nekalbant jau apie skynimą ar rovimą. Kartais pamiškėse ar palaukėse dar galima pamatyti snapučių, pabėgusių iš gėlynų, kaip pvz., boheminį (G. bohemicum) ar karvelinį (G. columbinum) bei kitus.

Dekoratyvinės snapučių veislės ir hibridai

Yra sukurta gausybė visokių snapučių veislių, nes šiuo metu tai vienas iš populiariausių augalų gėlynuose, ypač natūralistiniuose ar „olandiškos bangos“ (new wave garden). Lietuvos želdynuose galima pamatyti pilkojo (G. cinereum), himalajinio (G. himalayense), stambiašaknio (G. macrorrhizum), dėmėtojo (G. maculatum), purpurinio (G. purpureum), G. wallichianum bei kitų snapučių veisles, rūšis ar hibridus. Išskirtinis yra juodasis snaputis (G. phaeum), kuris natūraliai auga Europoje, bet Lietuvoje tik gėlynuose. Jo žiedai iš tiesų beveik juodi, tamsiai purpurinės spalvos.

]]>https://www.medeinos.lt/vienamete-paprika-ingrid-capsicum-annuum/Ghost__Post__659842ad6a46a02b1fe9d075Fri, 05 Jan 2024 17:56:28 GMT

Puošnūs adventiniai vainikai su keturiomis žvakėmis padedami namuose garbingiausioje vietoje ant šeimos stalo, o puošti girliandomis ir žaisliukais – kabinami lauke ant durų. Manoma, kad žaliuojančio vainiko paprotys atėjo iš senosios keltų kultūros ir turi labai senas tradicijas. Vainikas – tai amžinojo gyvybės rato simbolis. Keltų tautos, klestėjusios vidurio Europoje dar prieš mūsų erą, belaukdamos  žiemos saulėgrįžos, nupindavo vainikus iš visžalių augalų šakelių, kurie turėdavo apsaugoti namus nuo blogųjų dvasių. Vėliau, jau pradėjus ilgėti dienoms, vainikus sudegindavo, tikėdami, kad taip išvarys visas tamsiąsias jėgas ir negandas bei padės greičiau sugrįžti Saulei. Tas visžalis augalas dažniausiai būdavo bugienis.

Bugienis (Ilex)

Šis krūmas ar medis natūraliai auga įvairiuose pasaulio regionuose. Lietuvoje daugeliui bugienio rūšių būna per šalta, tad iš gausios genties tik kelios rūšys gali augti mūsų krašte. Kartais botanikos sodų kolekcijose gali sutikti  trikampialapius (Ilex pernyi), paragavajinius arba arbatinius (I. paraquariensis), virgininius (I. verticillata) bei kitus bugienius. Bet tai retos ir kolekcinės rūšys. Paprastai želdynuose auginamas dygialapis bugienis, įvairios jo veislės arba selekcininkų sukurti hibridai.

DYGIALAPIS BUGIENIS (Ilex aquifolium)

Savaime auga Vakarų ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir kitose šalyse, drėgnuose ir pavėsinguose lapuočių miškuose. Savo tėvynėje šie augalai būna medžio arba krūmo formos ir užauga ne tokie jau maži – pasiekia 10-25 metrų aukštį. Lajos forma būna gan siaura, piramidės formos. Auga lėtai, per metus šakelės nepriauga ir gero sprindžio. Medžiai vidutiniškai gyvuoja iki 100-150 metų, nors yra žinomi keli bugieniai, pasiekę 500 metų ribą. Žydi baltais ar gelsvais, kvapniais ir nedideliais žiedeliais vasaros pradžioje. Bugieniai – dvinamiai augalai, tad norint, kad rudenį užderėtų raudonosios uogelės, reikalingi šalia augantys abu - ir vyriškas, ir moteriškas individai.

Pagrindinis bugienių grožis – tai jų lapai, kurie būna tamsiai žali, stori, blizgantys, pailgo ovalo formos, 5-10 cm ilgio, su aštriais dygliais apaugusiais kraščiukais. Skintos šakelės ilgai laikosi, tad floristai mėgsta naudoti jas ne tik kalėdinėms dekoracijoms, bet ir puokštėms, nes nuskintos šakelės ilgai išlieka puošnios net ir nepamerktos vandenyje. Lapai žaliuoja visais metų laikais. Įdomu tai, kad paprastai lapai dygliuoti būna tik apatinėje augalo dalyje ir ant jaunų šakelių. Manoma, kad evoliucijos eigoje bugieniai taip išsiugdė savigynos būdą, apsaugantį nuo žolėdžių gyvūnų.

Vėlyvą rudenį ar žiemos pabaigoje sunoksta dar viena bugienių puošmena – uogos. Jos nedidelės, 0,5-1 cm skersmens, ryškiai raudonos ir žvilgančios, ilgai išsilaikančios ant šakelių. Uogų viduje slepiasi 4 (kartais 3 ar 5) sėklytės. Uogos labai karčios ir šiek tiek nuodingos. Paukščiai jas lesa, bet retai, dažniau po stipresnių šalčių, sumažėjus kartumui ar užsitęsus sunkiai žiemai. Jeigu sumanysite sėklas pasėti – apsišarvuokite kantrybe, nes jos pradės dygti po 2, o kartais net po 3 metų. Bugienių mediena yra kieta ir šviesi, labai lygi, be atplaišų, lyg poliruota. Iš jos gaminami šachmatai, medinių staklių dalys, kiti smulkūs dirbiniai.

Dygialapiai bugieniai mėgsta derlingą, purią ir drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tinkamiausia vieta sodinimui – pavėsinga, ypač apsaugota nuo karštų vidurdienio spindulių vasarą ir nuo šaltų vėjų žiemą. Prieš stipresnius šalčius bugienius geriausia pridengti eglišakėmis, šiaudais ar kokia nors  danga, bet tik jokiu būdu ne plastikine plėvele, skirta šiltnamių dengimui. Pavasarį, kaip ir nuo daugelio visžalių augalų, neskubėkite dangos nuimti saulėtą dieną, nes apdegs lapai. Nedengti ir pasodinti vėjų prapučiamose vietose šaltomis žiemomis bugieniai apšąla, kartais net iki pat žemės. Nes vis tik tai ne lietuviško klimato augalas, tad norint juo grožėtis, reikės jį palepinti ir įdėti pastangų, saugant nuo šalčio ir saulės.

Dekoratyvinės dygialapio bugienio veislės

Dėl savo tankumo ir spyglių aštrumo iš bugienių galima formuoti lėtai augančias gyvatvores, karpyti žaliąsias sodo figūras, kurti labirintus. Tik būtina iš vejos gerai išgrėbstyti nukirptas šakeles, kurios išdžiūvusios labai skaudžiai duria, ypač basomis ant jų užlipus. Bugienius dažnai sutiksite Europos šalių parkuose. Pas mus jie nedažni, bet auginami sodybose, parkuose, kapinėse. Auga ypač lėtai, retai kada viršija metrą. Nors bugienių veislės gražesnės, pasižyminčios lapų formomis bei spalvų įvairove, bet paprastai jos ir reiklesnės nei rūšiniai augalai. Štai keletas populiariausių veislių:

‘Argentea Marginata‘ tamsiai žalių lapų pakraščiai balti, o ‘Aurea Marginata‘ – geltoni. Jauni lapeliai būna rausvo atspalvio. Moteriški krūmai sunokina šviesiai raudonas uogas. Tai vienos iš puošniausių bugienių veislių. ‘Crispa‘ lapeliai išmarginti netaisyklingomis dėmėmis, susisukę ar banguoti, tankūs, ypač stori. Kiekvienas lapelis pasibaigia aštriu, lenktu spygliu. Būna tik moteriški krūmai. Tai labai specifinio grožio augalas, paprastai auginamas tik kolekcionierių. ‘Madame Briot‘ lapeliai panašūs į ‘Aurea Marginata‘, tik dar labiau išmarginti stambiomis aukso spalvos dėmėmis. Uogos ryškiai raudonos. Būna tik moteriški krūmai. ‘Rubricaulis Aurea‘ geltonai marginti lapai šiek tiek smulkesni nei įprastiniai, bet tankesni. Auga lėtai ir ypač pakantus karpymui. Dygialapio ir Ilex meserveae hibrido ‘Blue Prince‘ ir ‘Blue Princess‘ lapeliai tamsiai žali su padūmavusiu melsvu atspalviu. Tamsus jų lapų grožis ypač išryškės, jei šalia pasodinsite kokį nors augalą šviesiais lapeliais ar ryškiais žiedais. Rudenį „princesė“ susilauks raudonų uogyčių, jei šalia augs jos „princas“.

Ir arbatoms, ir vaistams

Dygialapio bugienio lapai naudojami vaistams. Juose randama flavanoidų, glikozidų ilicino ir ileksantino, ilkeso rūgšties, taninų. Vaistai, pagaminti iš dygialapio bugienio lapų naudojami reumatui, karščiavimui,  peršalimui, spazmams ir kt. negalavimams gydyti. Patiems šio bugienio lapais geriau nesigydyti, tik su gydytojo ar farmacininko nurodymu, nes galima apsinuodyti.

O paragvajinis bugienis Pietų Amerikoje gausiai auginamas plantacijose, nes jo lapų arbata plačiai naudojama ir geriau žinoma maté pavadinimu. Lapuose yra virš 2 proc. kofeino. Šių arbatžolių galima nusipirkti ir mūsų parduotuvėse.

Daugumą kambarinių augalų galima persodinti ir vėlyvą rudenį ar žiemą, bet reikėtų žinoti kelis dalykus. Pirmiausiai, kaip galima suprasti, kad atėjo skubus metas persodinti kambarinį augalą? Koks kambarinis augalas bebūtų – didelis ar mažas, lepus ar nereiklus, jam reikia dėmesio.

Pagrindiniai požymiai, kad būtina persodinti:

1.Šaknys pradeda lįsti pro apatines vazono skylutes; kai kurie augalai, turi galingas ir greitai augančias šaknis (pvz., daugelio mėgstamas zamiokulkas), tad šios gali deformuoti plastinių vazonų formą, o keramikinius – net suskaldyti.

2.Žemė vazone tampa tarsi dulkės ar pelenai, tokia negyva.

3.Augalas išsikeroja ir akivaizdžiai netelpa vazone, kartais nuo savo svorio nuvirsta.

4.Matosi, kad augalui trūksta maisto medžiagų, jis atrodo nusilpęs, sulėtėja augimas, lapai darosi blyškūs ir reti, nesukrauna pumpurų.

Ypač nerimaujame, kad persodinę augalą jo nenumarintume.

Kaip persodinti didelį kambarinį augalą:

1.Persodinant stengtis nenulaužti pagrindinės šaknies arba nesužaloti didelio kiekio šaknyno.

2.Mažosios, t.y., siurbiamosios šaknelės neturi apdžiūti, jų negalima laikyti nepridengtų žemėmis ilgiau nei keletą minučių atvirame ore, ypač sausame kambaryje ar saulėtoje vietoje.

3.Persodinus augalą jį reikia palieti ir palaikyti drėgmę žemėje (tik ši turi būti ne šlapia). Tai negalioja kaktusams ar kitiems sausamėgiams sukulentams.

4.Po persodinimo, kol augalas neprigijo, t.y., neišleido naujų šaknų, nepradėjo augti ar leisti naujų lapų, jį reikėtų laikyti ne saulėtoje vietoje ir kuo mažiau judinti.

5.Sodinti augalą į būtent jam tinkantį substratą: juodžemį, smėlį, durpes, rūgštų ir pan., prieš tai pasidomėjus koks jam tinkamiausias.

6. Jeigu augalas aukštas – tai jis gali tiesiog išvirsti iš vazono, tad būtina įtaisyti atramą - bambukinę lazdelę, kopetėles, prie ko nors pririšti ir pan.

Tai ar galima persodinti žiemą ?

Be abejo, geriausias laikas persodinimui yra pavasaris arba vasara, nes tuomet augalai būna gyvybingesni, lengviau užsigydo sužeistas šaknis ar šakeles. Bet nieko tokio nenutiks, jei persodinėsite ir rudenį ar žiemą. Svarbu tik, kad kuo mažiau išdraskyti šaknyną ir stengtis nenulaužti šakelių. Jeigu reikia augalą apgenėti, tai geriau šį darbą palikti pavasariui.

Pastaruoju metu dauguma žmonių yra skubantys ir dirbantys kitus darbus, ir nors norėtų, kad aplinkoje (namie, biure) žaliuotų augalai, bet jų persodinimas jiems tik laiko gaišimas. Tad įdomu, ar yra kokios įmonės ar individualūs sodininkai, kurie tuo užsiimtų už mokestį, ypač jeigu augalai dideli ir fiziškai sudėtinga juos prižiūrėti. Didžiuosiuose miestuose tokias paslaugas gauti galima, o ar taip yra periferijoje – neteko girdėti. Jei nėra sąlygų ar finansų samdyti žmones, kad persodintų didelius augalus, tai galima kviestis į pagalbą draugus ar kaimynus, kurie padėtų. Dar vienas variantas – pakeisti vazono viršutinį žemių sluoksnį. Reikėtų rankomis atsargiai nukasti kiek įmanoma nuo vazono paviršiaus nederlingo žemės sluoksnį (gilumas toks, kiek tai leidžia padaryti šaknys) ir pripilti derlingos žemės. Tik ši neturėtų apsemti augalą aukščiau nei buvo prieš tai.

Kaip laistyti, tręšti ir kur laikyti persodintus augalus

Kiekvienas augalas turi skirtingus poreikius, pvz., kaktusų ir kitų sukulentų (t.y. tų, kurie augina mėsingus lapus, stiebus) po persodinimo geriau nelaistyti kelias dienas ar savaitę, palaukti kol uždžius visos žaizdelės, kad neįsimestų puviniai. Daugumą lapuotų ir žydinčių augalų po persodinimo būtina gausiai palieti. Tik nereikia persistengti, po palaistymo praėjus nepilnai valandai, reikėtų nupilti vandens perteklių iš padėkliuko, kad nepūtų šaknys. Tręšimas kiekvienam augalui skirtingas. Jau minėtiems kaktusams, zamiokulkui, karpažolėms, alavijams bei kitiems augalams nereikia derlingos žemės, o štai anturiams, echmėjoms, sanpaulijoms, klivijoms ir kt. reikės derlingesnės. Lygiai tas pats ir su saulėtumu, kiekvienas augalas turi skirtingus poreikius: nemėgsta saulėtų vietų vaškuolės, aspidistros, paparčiai, sanpaulijos, marantos ir kt., o kaktusai, jukos, bugenvilijos, citrinmedžiai, karpažolės geriau jausis kuo šviesesnėse vietose. Gerai tai, kad dauguma kambarinių augalų gali augti daliniame pavėsyje. Dar svarbu namų vieta, nes daugelis gėlių nemėgsta šaltų skersvėjų, kurie atsiranda, augant šalia langų, balkonų ar durų.

Pagrindinės taisyklės, kad augalas gerai augtų

Kiekvienas augalas skirtingas, tad išskirti kas tiktų visiems yra sunku. Be abejo, visą informaciją apie augalo priežiūrą galima rasti knygose ir internete. Bet mano nuomone, svarbiausias dalykas yra meilė. Jeigu su augalu elgiamasi rūpestingai kaip ir su kiekviena gyva būtybe, jis dažnai apžiūrimas, rūpinamasi jo poreikiais, stebimi augimo pokyčius ir širdimi stengiamasi juos suprasti – tai bus geriausia pažinimo mokykla, kurios paslapčių nerasime nei vienoje knygoje.

Lietuviškus spygliuočius turime tik tris, kurie čia savaime auga jau tūkstančius metų – tai paprastoji pušis, paprastoji eglė ir paprastasis kadagys. Visi kiti spygliuočiai, pavyzdžiui net ir tujos, kurios atrodo įprastinės, yra atvežti iš kitų šalių – prieš šimtus ar keliasdešimt metų. Labiausiai želdynuose mėgstami tie, kurie valo orą – tai paprastasis kadagys ir paprastoji pušis. Spygliuočiai ilgai buvo įvardijami vienais populiariausių augalų, auginamų sodybose. Kiek jie išlikę mėgstamais ir kodėl žmonės jų paprastai nori? Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad spygliuočių populiarumas yra sumažėjęs. Prieš kelis dešimtmečius buvo labai didelis, kai dar būdavo maža augalų įvairovė. Tada jie būdavo patys populiariausi. Kodėl? Todėl, kad jie yra visžaliai. Jie žaliuoja žiemą–vasarą ir daugeliui lietuvių ir kai niūru ir tamsu, kai visi lapuočiai ir gėlės „numirę“, džiugina akį lauke tik žalia spalva. Tad jų didžiausias privalumas, kad jie žaliuoja visą laiką.

Oro švarintojai

Antras dalykas, mokslininkai jau seniai yra įrodę, kad spygliuočiai ne tik gamina mums reikalingą deguonį, bet ir išskiria sveikąsias, lakiąsias medžiagas – fitoncidus. Jie valo orą. Todėl ir sanatorijos, ligoninės dažniausiai buvo įkuriamos spygliuočių apsuptyje. Trečias dalykas, kad spygliuočių dabar yra labai didelė įvairovė – ir aukštų, ir žemų, ir plačių, ir geltonais spygliukais, ir margais, ir su nuostabiais kankorėžiais, kaip pavyzdžiui, kėniai. Spygliuočius kiek išstūmė žoliniai augalai ir gėlės. Vis tiktai yra tokia tendencija, kad sklypai mažėja, dauguma arba išvis neturi, arba turi mažą sklypelį šalia savo namo. Tai ten didelio augalo ir nepasodinsi.

Nereiklios kalninės pušys

Iš atvežtinių spygliuočių, ko gero, populiariausios yra kalninės pušys. Kad ir kaip keista, tai nėra lietuviškas augalas. Jos pradėjo populiarėti, kai XIX a. kalninėmis pušimis buvo užsodinama Neringa, kad neslinktų smėlis. Po to kalninės pušys atkeliavo ir į sodybas. Mažos, nereiklios, gerai auga smėlėtose ir nederlingose dirvose. Yra ir tokių veislių, kad jos visą gyvavimą būna nykštukinės, ne didesnės už kamuolį. Tad labai populiarėja kalninės pušys ir įvairios jų veislės. Iš kadagių išskirčiau įvairias dekoratyvines veisles, kurios naudojamos gyvatvorėms. Tai dažniausiai koloniški kadagiai. Tai gali būti uoliniai, žvynuotieji ar tarpiniai, Vilniaus mieste jų daug kur matau prie privačių sodybų ar nuosavų namų.

Ar tikrai tujos slopina kitus augalus

Daug kas nemėgsta tujų dėl įvairių prietarų ir kvapų. Tujos daug kam asocijuojasi su laidotuvėmis ir kapais. Antras dalykas, sakoma, kad jeigu šalia tujų auga daržas ar kiti augalai, tai tujos juos slopina. Jos turi šiek tiek tų slopinimo savybių, bet ir daug kitų augalų tą daro. Tad čia daugiau prietaras, kad šalia tujų gyvatvorės niekas neaugs. Vietoje tujų dabar populiaru sodinti koloniškus kadagius.

Kokios auginamos eglės

Iš eglių anksčiau buvo populiaru sodinti vadinamas sidabrines egles, bet jos užima daug vietos ir dabar mažai kas gali sau leisti tokią prabangą, kad eglė užkerotų visą kiemą. Tai irgi renkasi įvairias kitas veisles, pavyzdžiui, baltąją eglę ‘Conica‘, mes ją dar vadiname kanadine eglute. Tai vienas iš dažnesnių augalų kapinėse – maža, lėtai auganti, tanki. Kaip kalėdinės eglutės yra sodinamos serbinės eglės, kurios tikrai labai puošnios ir palyginti nedidelės.

Kuo dar naudingi spygliuočiai

Spygliuočių gyvatvorės yra populiarios – ar tai tujos, kadagiai, mažiau populiarūs puskiparisiai ar maumedžiai. Iš jų sodinamos, formuojamos gyvatvorės – ji visą laiką bus žalia (išskyrus maumedžius, kurie žiemą numeta spygliukus), antras dalykas – labai gerai sulaiko dulkes, vėją, triukšmą nuo gatvės. Trečias dalykas, kas rūpinasi gamta, tai tokiose gyvatvorėse labai mėgsta lizdus sukti paukščiai, todėl spygliuočių gyvatvorė laikoma draugiška aplinkai. O paukščiai nulesa daug kenkėjų – amarų, grambuolių lervų, kurklių. Aš irgi esu specialiai auginusi gyvatvorę, kad kuo daugiau būtų ten paukštelių lizdų ir jie šmirinėtų po mano daržą. Mažų spygliuočių veislės sodinamos gėlynuose. Jų privalumas tas, kad kai gėlynas rudenį nunyksta, tada pirmu smuiku griežia spygliuočiai.

Žiemą, kai dalis gamtos apsnūdusi, dalis – miega,  joje spygliuočiai vieni iš nedaugelio likę kaip sveikatą stiprinanti vaistinė žaliava. Ką vertingo iš spygliuočių žiemą sau galime prisirinkti ? Visą augalą nuo jo apačios iki viršaus. Jeigu kadagys, tai žiemą iš jų yra puikios vantos, šviežiai skintos kadaginės. Kadagiai nokina juodas uogytes – tai ir maistas, ir vaistas. Dedamas į maistą kaip prieskonis – vadinami lietuviški pipirai, bet jie daugiau ne aštrūs, o netgi saldūs yra. Pabandykite kada nuo kadagio suvalgyti ne žalią, o juodą uogą. Turi labai daug gydomųjų savybių. Tačiau labai svarbu, kad tai būtų paprastasis kadagys. Jeigu gerai nežinote, ar čia paprastasis, ar kazokinis ar dar kažkoks kitoks, tada nerinkite. Turi būti paprastasis, kuris auga miške. Kadagio uogos pirmais metais būna žalios, todėl reikia rinkti juodas, antrųjų metų. Tos uogos pavasarį nukrenta arba paukščiai žiemą nulesa. Iš spygliukų galima pasidaryti paprastus smilkalus – pasmilkyti sudžiovintą šakelę.

Pušų pumpurai ir spygliai yra vitamino C šaltinis. Kaip manote, iš kur akmens amžiaus protėviai, kurie dar nieko neaugino, iš kur jie gaudavo šio vitamino? Iš pušų pumpurų galima daryti arbatas, aišku, jie specifinio sakingo skonio, tai dideliais kiekiais nereikia. Bet vieną ar du pumpuriukus įmesti į arbatą – tai puikus dalykas. Spyglius sutrindavo, sumaldavo, sukapodavo. Šiais laikas užpilama cukrumi ar medumi – tai irgi gydomasis mišinys. Iš pušies šakelių taip pat galima pasidaryti šviežią, sveiką ir aromatingą vantą. Eglių spygliukai ir pumpurai taip pat turi ir vitamino C, ir įvairių maistinių medžiagų, tik viską reikia saikingai, nedideliais kiekiais – kelis pumpuriukus, kelis spygliukus. Arbatoms visi trys tinka – kadagys, pušis, eglė.

Eglių padėtis blogėja

Pastaraisiais metais įsivyraujančios šiltos žiemos kenkia eglėms. Tad keičiantis klimatui bandoma joms padėti. Eglių plotai Europoje ir ypač labiau į pietus yra mažėjantys. Ir mes Lietuvoje esame to pavyzdys. Dažnai kenkėjai ir ligos puola egles. Jos smarkiai džiūsta. Manoma, kad greičiausiai dėl klimato kaitos eglei tiesiog darosi per šilta ir per sausa. Eglė yra drėgnesnių ir pavėsingesnių vietų augalas. Jeigu kadagys ar pušis auga sausose ir karštose vietose, tai jie prisitaiko lengviau, o eglei yra sunkiau prisitaikyti. Jeigu kada važiuosite pro kokį mišką, atkreipkite dėmesį, kiek būna nudžiūvusių eglių – dažniausiai nuo vabzdžių kenkėjų, įvairių žievėgraužių, kurie puola nusilpusį medį. O nusilpsta jis dėl to, kad negauna pakankamai drėgmės, jam per karšta. Europoje eglės pamažu traukiasi į Šiaurę. Yra daromi moksliniai tyrimai. Lietuvoje ir kitose Europos šalyse yra nemažai atvejų, kai vabzdžiai kenkėjai užpuola mišką ir žūsta dideli eglynų plotai. Padedant eglėms pirmiausiai vykdoma biologinė tų kenkėjų kontrolė. Ar esate matę miške pakabintas feromomines gaudykles? Tokie balti indeliai. Būna tokia pakabinta tarsi kokia lesyklėlė – balta ar raudona. Tai yra feromoninės gaudyklės konkretiems vabzdžiams. Miške jos dažnai kabinamos eglių kenkėjams privilioti. Ten priviliojami patinėliai – jie prilimpa ir žūsta, patelės lieka neapvaisintos ir taip sumažinama kenkėjų populiacija. Cheminių medžiagų nelabai galima naudoti, chemija nužudo ne tik bloguosius, bet ir geruosius vabzdžius. Be to, labai tankiuose eglynuose, kur trūksta maisto medžiagų, neprapučia vėjas, medžiai dažniau serga. Tad dabar tokių klaidų stengiamasi išvengti – sodinama tinkamesniais atstumais ir tinkamesnėse vietose. Sausuose smėlynuose eglės nebesodinamos.

Jeigu sodinate eglę, pirmiausia reikėtų pasidomėti, kokio dydžio ji užaugs. Eglės ganėtinai greitai auga ir jau po kokių dešimties–penkiolikos metų labai dažna bėda, kad žmonės turi labai didelę eglę kieme, kuri viską užpavėsina, rūgština dirvą, o nupjauti didelį medį nėra galimybių. Sidabrinės eglės irgi gan greitai auga. Kitas dalykas tas, kad eglių šaknynas yra paviršinis ir jos greičiausiai išvirsta nuo stiprių vėjų. Kiemuose dabar dažniausiai sodina tas mažąsias eglutes, tai joms nėra didelių problemų. Tai yra du skirtingi dalykai – savaiminė eglė miškuose ir dekoratyvinė nedidelė eglė kieme.

Vietos parinkimas spygliuočiui

Norint parinkti tinkamą vietą sodyboje spygliuočiams, pirmiausiai reikia pasidomėti, kokio dydžio jisai užaugs. Tik reikia žinoti tai, jog paprastai, kai etiketėje ar augalų kataloguose rašomas dekoratyvinio medžio aukštis, tai jis būna nurodytas dešimties metų medžio – toks yra tarptautinis standartas. Tai ne galutinai suaugęs augalas, o koks jis bus dešimties metų.  Aišku, medelio aukštį ir plotį galima reguliuoti genėjimu. Su eglėmis yra mažiau problemų, todėl jos dažnai naudojamos gyvatvorėse, jas galima karpyti – jos tankėja ir nėra problemų. Pušys nemėgsta genėjimo ir, jeigu nukirpsite šakelės galą, tai greičiausiai ta visa šakelė ir nudžius. Pušys yra formuojamos, išlaužant ar iškarpant pumpurus. Bet reikia žinoti, kaip ir kada tuos pumpurus formuoti. Ir reikia atminkite, kad tai turėsite daryti kiekvienais metais. Jeigu tik kuriais metais praleisite, tai šakos užaugs ilgos. Kadagiai, priklausomai nuo rūšies dauguma pakenčia genėjimą, tai tiesiog yra apkarpomi. Eglės mėgsta derlingesnę, drėgnesnę dirvą, pušys ir kadagiai – labiau nederlingą, smėlingesnę. lengvesnę dirvą.

Pasodinus spygliuočių, kiekvienam iš jų reikės skirti dėmesio, tik kiekvienam skirtingą laiko tarpą. Kadagys labiau auga kaip krūmas, kartais kaip nedidelis medelis. Vieni senesnių auga kadagių slėnyje Arlaviškėse, dauguma sodinti prieš užtvenkiant Kauno marias XX a. viduryje. Dar nemaži kadagynai yra Šauklių riedulyne (Skuodo r.), Margupio draustinyje (Jurbarko r.) bei kitur. Nors literatūroje galima rasti žinių, kad kadagys gali pasiekti virš 1000 m amžių, bet Lietuvoje tokių nėra, dažniausiai pas mus auga kelių dešimtmečių kadagiai, retai kada siekia šimtmetį. Ilgaamžiškiausia yra pušis. Tai ir dažniausias mūsų krašto spygliuotis. Lietuvoje vienos seniausių pušų auga Vingio parke Vilniuje, joms apie 300 – 400 metų. Įspūdingą pušį galima rasti netoli Rumšiškių. Seniausių eglių amžius Lietuvoje siekia apie 200 – 300 metų, nors manoma, kad yra augę ir ilgaamžiškesnių, siekiančių 500 m. Viena įspūdingiausių – Raganų eglė Šilutės rajone.

Ar spygliuočiai meta spyglius

Nepaisant to, jog spygliuočiai yra visžaliai, jie vis tik meta savo spyglius, tik ne visus iš karto. Tai dažna „bėda“. Dirbant želdinimo srityje klientai dažnai teiraujasi: „Kas mano pušims atsitiko ? Pageltonavo visi spygliai...“. Yra tokia nuomonė, kad spygliuočiai niekada nemeta spyglių, bet tai netiesa. Jie meta kas dvejus – trejus metus, priklausomai nuo spygliuočio, tik jie nemeta visų spyglių karto. Jie numeta dalį spyglių. Rudenį, kai gelsta lapai, natūralu, kad dalis spyglių pagelsta ir nukrenta. Kaip atskirti, kad tai ne liga? Kaip ir sakiau, nukrenta ne visi spygliai, dažniausiai tik dalis. Dažniausiai geltonuoja ir krenta tie, kurie gauna mažiau saulės šviesos, tai arčiau kamieno, giliau kažkur tai lajoje. Jeigu jau liga ar kenkėjai, tai apžiūrėkite gerai tuos spyglius ir labai gerai matysis: jei ant spyglių bus taškeliai – juodi, rudi, raudoni. Gali būti kažkoks grybinis susirgimas. Jeigu kenkėjai, tai gali būti likusios ir graužimų pėdsakai, skylutės.

Kedrinės pušys

Vienu metu Lietuvoje buvo labai išpopuliarėjusios kedrinės pušys. Jas žmonės renkasi ir dėl to, kad tai medis, kurio kankorėžiuose subręsta pasaulyje labai vertinami kedro riešutėliai. Kedrinę pušį Lietuvoje tikriausiai labiausiai išpopuliarino V. Megre knyga apie Anastasiją. Iš tikrųjų Lietuvoje gali augti net 5–6 pušų rūšys, kurios nokina valgomus riešutėlius. Tie, kurie pirmą kartą išgirs, tai noriu atkreipti dėmesį, kad kedro riešutus augina ne kedrai. Kedro riešutus augina pušys. Tai kedrinė pušis, sibirinė pušis, kininė pušis, korėjinė ir dar kelios. Tas, kurias suminėjau, tai jos Lietuvoje gan dažnai auginamos. Rudenį sunokusiuose kankorėžiuose būna tie kedro riešutėliai. Kedrinė pušis geriausiai jaučiasi pradedant nuo vidurio Lietuvos ir einant link pajūrio, kadangi ten klimatas ir žiemos būna švelnesnės. Kai žmonės prašydavo pasodinti kedrinę pušį, visuomet klausdavau, o kaip jūs išsigliaudysite tuos riešutėlius? Kedrinius riešutus išgliaudyti yra sudėtinga, sunku iškrapštyti iš kevalų. Antras dalykas, tuos riešutus labai mėgsta įvairūs gyvūnėliai – voverės, paukščiai. Tai dažnai net nespėjame nurinkti derliaus, kai kažkas jau juos suvalgo. Kedrinės pušys Lietuvos sodybose pradėtos sodinti prieš keletą dešimtmečių, nors į dvarų parkus atėjo gal prieš gerą šimtmetį.

Kerpės auga ten, kur švarus oras

Spygliuočiai ne tik valo orą, bet ir yra bioindikatoriai, t.y. parodo, kiek švarus yra aplinkos oras. Kaip iš spygliuočių rodomų ženklų suprasti, kiek švarus oras aplink namus ar sodybą? Spygliuočiai yra reiklesni švariam orui nei lapuočiai. Nes lapuočiai rudenį numeta lapus ir tai jiems padeda labiau prisitaikyti. Reikliausios švariam orui yra paprastosios pušys, juk mieste šalia judrios gatvės retai kada pamatysime augančią didelę ir sveiką pušį. Net jeigu pušis ten ir auga, tai greičiausiai bus suvargusi ir aptekusi ligomis. Miestuose geriau sodinti kalnines pušis, jos mažiau reiklios. Eglės ir kadagiai laikomi vidutiniškai reiklūs užterštam miesto orui. Jeigu spygliuočiui trūksta šviesos, drėgmės ir erdvės, jei žemė po šaknimis yra sumindžiota ir kieta (o tas miestuose gan dažnai būna), dar šalia judri gatvė – tai toks spygliuotis gal ir augs tokioje vietoje, bet jis bus suvargęs, ligotas, ištįsusiomis šakelėmis, vienu žodžiu – nususęs. Toks spygliuotis nedžiugins mūsų akių savo vešliu augimu, skleis blogą energiją. Oro užterštumą labiausiai parodo (indikuoja) kerpės. Jeigu jos gausios ant medžių, krūmų ar pastatų – tai rodo, kad oras pakankamai švarus. Yra tik kelios kerpių rūšys, kurios gali augti užterštose vietose, bet dauguma ne. Beje, kerpės niekuo nekenkia medžiams, tad neskubėkite jų nukrapštyti.

Prinsepijos turėtų sudominti sodo gurmanus, kurie norėtų auginti kažką tokio, ko nerasi įprastiniame lietuvio sode, ir ypač tuos, kurie mėgsta retus vaiskrūmius. Princepijos priklauso tai pačiai erškėtinių šeimai, kaip ir obelys, svarainiai, gudobelės, erškėčiai, šermukšniai ir kiti valgomus vaisiuis auginantys augalai.

Princepijų rūšys

Prinsepija (Prinsepia) būna 3 rūšių, dvi iš jų gali augti ir Lietuvoje. Prinsepia utilis iš šios trijulės yra labiausiai vertinama, nes jos vaisiai ne tik valgomi, bet ir turi vaistinių savybių. Deja, mūsų kraštuose jai per šalta. Pas mus gali augti kininė ir vienažiedė princepija.

Kininė prinsepija (Princepia sinensis)

Tai krūmas, užaugantis iki 2-2,5 metrų aukščio ir panašus pločio. Jos tėvynė – Mandžiūrija, istorinė Kinijos dalis. Ši rūšis iš visų trijų geriausiai jaučiasi mūsų krašte. Kauno botanikos sode keletas krūmų, pasodintų užuovėjoje, auga ir žaliuoja jau ne vienus metus, kasmet žydi ir negausiai dera. Tiesa, kartais šaltą ir besniegę žiemą plonos šakelės apšąla. Krūme šakelių gausu, jos liaunos ir nusvirusios. Lapeliai žali, pailgi ir siauroki. Žydi gegužės mėnesį geltonais ir nedideliais žiedeliais. Vasaros pabaigoje sunokina ryškiai raudonus ir apvalius kaulavaisius, panašius į vyšnias (anglų kalba augalas ir vadinamas „vyšnine prinsepija“). Jie nedideli, sultingi,  saldžiarūgščio skonio, vitaminingi. Norintiems šių gardumynų pasiskinti, reikia pasisaugoti, nes augalas turi ir gerą gynybos sistemą – dygliukus, pasislėpusius lapų ar uogų pažastyse. Nors jie tik apie 0,5-1 cm ilgio, bet tikrai aštrūs, lenkti ir kibūs, mikliai įsikabinantys į rūbus ar odą. Teko savo kailiu teko patirti, ką reiškia būti skaudžiai „sužvejotai“. Uogos viduje – stambi, plokščia ir labai daili sėkla. Šviežias sėklas reikėtų iš karto pasėti lauke arba stratifikuoti (t.y., imituoti  žiemos sąlygas) ir pavasarį jos gerai sudygs. Uogas galima džiovinti, šaldyti, gaminti džemus ir trauktines. Tik, žinoma, kad pas mus uogienėms jų neužteks, tad geriausia pasimėgauti šviežiomis. Rudenį lapeliai nusidažo geltonai ir po stipresnių šalčių nukrenta. Žiemą išryškėja įdomi žievės  tekstūra, kuri tarsi audinio skiautės plevėsuoja vėjyje. Norintiems pasisodinti kininę prinsepiją, reikės parinkti saulėtą ir nuo vėjų apsaugotą vietą. Jei sodinama atviresnėje vietoje, reikėtų žiemai pridengti. Kaip ir daugumai ne iš mūsų kraštų kilusiems augalams, joms labiau pakenkia ne šalčiai, o temperatūrų svyravimai, kai po atodrėkio ir atšilimo vėl staiga atšąla. Dirva turėtų normalaus derlingumo, vidutinio drėgnumo, tik jokiu būdu neužmirkusi.

Vienažiedė prinsepija (Prinsepia uniflora)

Jos krūmas šiek tiek žemesnis už kininės. Kilusi iš šiaurės vakarų Kinijos ir yra lepesnė. Lietuvoje geriausiai auga pajūrio zonoje, bet pastaraisiais dešimtmečiais neblogai žiemoja ir Vilniaus krašte, kur klimatas lepesniems augalams yra vienas iš atšiauriausių. Nuo kininės skiriasi žiedų ir uogų spalvomis. Žiedeliai balti, o kaulavaisiai – purpuriškai raudoni arba violetinės spalvos, valgomi ir skanūs. Dygliai ilgesni ir tankesni nei kininės. Vidurio ir vakarų Europos šalyse šias prinsepijas dažnai augina  karpomose gyvatvorėse, nes genimos šakelės sutankėja, o ir dygliai gerai apsaugo nuo įsibrovėlių.

Lietuvos medelynų asortimentuose prieš 10-15 metų neteko matyti parduodant prinsepijų krūmelių, bet šiuo metu situacija pamažu keičiasi, vienur ar kitur jau galima jų įsigyti, bet vis dar mažai paklausios. O gaila. Nes tai tikrai įdomus, gražus ir naudingas krūmas, galintis augti ir Lietuvoje. Tad, jei įsigysite prinsepiją – pabandykite ją prisijaukinti ir ji turėtų atsidėkoti savo originalia, ažūriška laja bei skaniomis uogomis.

Geriausiai pažįstame raudonąjį dobilą ir baltąjį dobiliuką, bet mūsų gamtoje galima rasti ir daugiau rūšių, kažkur apie penkiolika. Įvairių dobilų dar auginama gėlynuose, kurie atvežti iš kitų kraštų. Botaninis dobilo vardas yra Trifolium, kuris lotynų kalba reiškiantis „trilapis“. Dobilai priklauso pupinių šeimai, tad subrandina ankštis kaip ir kiti giminaičiai – žirniai, pupelės, vikiai, liucernos. Žydi savotiškos formos žiedynais, tokiomis apvaliomis galvutėmis. Turi įdomią pupinių šeimos savybę, kai dobilų šaknys, padedamos gumbelinių bakterijų, sugeba išgauti azotą iš oro. Ši savybė panaudojama sėjant ekologiškas vejas, kad mažiau reikėtų tręšti nitratais. Dauguma dobilų yra daugiamečiai augalai, bet kai kurie yra ir vienmečiai. Nors dobilai įprasti augalai, bet tikrai ne prasti, turi žmonėms naudingą ne vieną savybę. Tad pirmiausiai – apie mūsiškius lietuviškus dobilus. Kai kurių iš jų gal net nesate matę, nes jie gamtoje reti ir saugotini.

BALTASIS DOBILAS (Trifolium repens)

Tai vienas iš dažniausių ir mažiausių dobilų, kartais siekiantis tik apie 5 cm aukštį. Lapeliai dažnai išlieka visžaliai net ir žiemą po sniego danga. Šiaip yra nereiklus augalas, puikiai pakenčia sausrą, nederlingą ir suplūktą dirvą, tad auga visur – pakelėse, grioviuose, ganyklose, dykvietėse ir daržuose. Jo stiebas gulsčias, lengvai įsišaknijantis, o šaknys skvarbios ir gan gilios, tad gali tapti įkyria bei sunkiai išnaikinama piktžole. Kai kurie žmonės nemėgsta, kai baltieji dobilai žydi jų vejoje, nes jie žemi, tad lengva nepastebėti iš žiedų nektarą renkančių bičių ir ant jų užminti. Bet iš tikrųjų baltasis dobiliukas yra vertinamas jau vien todėl, kad medingas, bitės ir žiedmusės jį labai mėgsta, o dar ir žydi nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Žolėdžiams gyvuliukams – karvėms, triušiams tai mėgstamas maistas. Dar pridėjus tai, kad sugeba iš oro paimti azotą ir vėliau juo kaip trąša gali naudotis kiti augalai – tai baltasis dobilas yra gerietis augalas. Žiedai turi gydomųjų savybių, iš jų galima paruošti sveikuoliškos arbatos.

RAUDONASIS DOBILAS (Trifolium pratense)

Gamtoje gan dažnas, bet dar dažniau auginamas kaip kultūrinis augalas. Jo aukštis gali siekti 40-50 cm. Kaip ir mažasis baltasis dobiliukas yra medingas augalas, tik dar vertingesnis, nes jo galvutė didesnė, tad daugiau turi nektaro. Ten kur auginami raudonųjų dobilų laukai, tai žydėjimo metu jie net dūzgia ir zvimbia nuo bičių bei kitų renkančių nektarą vabzdžių. Gydomųjų savybių iš visų dobilų būtent raudonasis turi jų daugiausiai. Vaistinėms arbatoms renkami žydintys žiedynai ir lapai. Jie lengvina kosulį ir gydo bronchitą, skatina prakaitavimą ir varo šlapimą, vartojami nuo įvairių uždegimų, taip pat aterosklerozės profilaktikai, nes neleidžia kauptis kraujyje cholesteroliui. Dar gerina skrandžio veiklą, stabdo gimdos kraujavimą. Išoriškai su užpilais gydomi nudegimai, pūliniai, stabdomas kraujavimas, dedama maudantis į aromatines vonias. Tas gerąsias savybes būtų galima vardinti ir vardinti, nes jų nemažai. Tik kaip ir daugelį augalų, prieš vartojant reikia išbandyti mažą kiekį ir įsitikinti, ar nėra dobilams alergijos ar kokio kito nepageidaujamo poveikio.

RAUSVASIS DOBILAS (Trifolium hybridum)

Jis panašus į baltąjį dobiliuką, bet jo žiedai būna baltai rausvi (baltojo nebūna rausvi, tik balti, o baigdami žydėti paruduoja) ir yra kiek aukštesnis. Jis taip pat aplinkoje dažnas  augalas.

ŠILINIS (Trifolium medium) ir ALPINIS DOBILAS (T. alpestre)

Gamtoje taip pat gan dažni, jie panašūs į raudonąjį dobilą, tik jų lapeliai siauresni. Kaip ir dauguma dobilų gerai auga nederlingose, sausose dirvose, pamiškėse, pievose ir šlaituose.

ILGAGALVIS DOBILAS (Trifolium rubens)

Tai tikras gražuolis – įspūdingas raudonas žiedynas traukia akį iš tolo, jis gali būti net 8-10 cm ilgio. Dėl įspūdingos išvaizdos kartais auginamas sodybų gėlynuose. Gamtoje labai retas, nyksta dėl suariamų pievų. Tad iš gamtos rauti ir kasti ilgagalvį dobilą ar rinkti jo sėklas griežtai draudžiama. Šių augalų galima nusipirkti sodo prekėse, kur parduodamas legaliai, tuomet gėlyną papuoš išskirtinis ir įdomus augalas.

PENKIALAPIS DOBILAS (Trifolium lupinaster)

Dar vienas Lietuvos Raudonosios knygos atstovas, deja. Jo žiedai nėra tokie įspūdingai dideli ir ryškūs kaip ilgagalvio dobilo, bet žydi irgi pakankamai puošniai, jis mūsų gamtoje taip pat labai retas ir nykstantis. Įdomus tuo, kad skirtingai nuo kitų dobilų jis turi ne tris, o penkis lapelius. Nyksta dėl tinkamų augaviečių mažėjimo, kai pievos suariamos ir paverčiamos dirbama žeme.

KALNINIS DOBILAS (Trifolium montanum)

Išsiskiria baltais žiedai, kurie yra didesni nei baltojo dobilo. Kalninio ir aukštis didesnis, jis siekia iki 40-50 cm. Kaip ir dauguma dobilų yra nektaringas, mėgsta augti sausesnėse vietose, pamiškėse, šlaituose ir pievose. Neretas, o gan dažnas mūsų gamtoje.

MAŽASIS (Trifolium dubium), GANYKLINIS (T. campestre) ir DIRVONINIS DOBILAS (T. aureum)

Visi jie pasižymi tuo, kad žydi geltonais ir nedideliais žiedeliais, kuriuos pamačius net nepasakytum, kad tai dobilas. Jie visi yra vienmečiai, kartais dvimečiai augalai. Nedidelio ūgio, apie 10-30 cm, gan dažni pievose, pagrioviuose ir pakelėse, dažnai net nepatraukiantys dėmesio. Bet vis tik dobilai.

DIRVINIS DOBILAS (Trifolium arvense)

Ko gero, šis dobiliukas yra daugeliui matytas, bet  dauguma net neįtaria, kad tai dobilas. Smulkūs, pilkai rausvos spalvos žiedynai primena pūkuotas zuikio uodegėles. Mėgsta augti smėlynuose ir sausuose laukuose, yra dažnas.

Iš savaime Lietuvos gamtoje augančių, bet retų dobilų galima paminėti pūstavaisį (T. fragiferum), inkarnatinį (T. incarnatum) bei rusvajį dobilą (T. spadiceum).

SVETIMŽEMIAI DOBILAI

Jie Lietuvoje savaime neauga, bet yra atvežti į mūsų kraštą kaip dekoratyviniai ar pašariniai augalai. Daugelį iš jų galima pamatyti tik gėlynuose, bet kai kuriuos ir gamtoje, į kur jie lengvai patys ar su žmonių pagalba „pabėga“. O kaip gali pabėgti augalai iš gėlynų į gamtą ? Labai paprastai, pavyzdžiui, ravint gėlynus ir žaliąsias atliekas išmetant už tvoros (ypač tai dažnai galima pamatyti aplink kapines), atkeliauja vazonuose su medžiais kaip piktžolės, o kartais net atvežami ir pasėjami gamtoje specialiai. Bet geriau neplatinti svetimžemių augalų, kad vėliau jis netaptų invaziniu, t.y., naikinančiu mūsų florą ir kenkenčiu žmonėms, kaip pvz., sosnovskio barštis.

GELSVASIS DOBILAS (Trifolium ochroleucon)

Jį galima sutikti tik gėlynuose, nors centrinėje ir pietų Europoje jis auga savaime, bet Lietuvos tos augavietės nepasiekia. Užauga iki 40-70 cm aukščio, žydi gan stambiais, baltai gelsvos spalvos žiedynais. Yra nereiklus ir išvaizdus augalas, ypač vertinamas natūralistiniuose gėlynuose. Jis mėgstamas Anglijos želdynuose, ten vadinamas „sieros dobilu“ (sulphur clover).

VENGRINIS DOBILAS (Trifolium pannonicum)

Gan panašus į gelsvąjį dobilą, taip pat žydi baltai kreminės spalvos žiedais, užauga iki 80 cm aukščio. Savaime auga daugelyje Europos šalių (Lenkijoje taip pat), bet vėlgi – Lietuvos natūralios augavietės nepasiekia, tad pas mus auginamas gėlynuose kaip dekoratyvinis augalas. Želdynuose dažniausiai auginama šio dobilo veislė ‘White Tiara‘.

Iš puošnesnių svetimžemių dobilų, kurie auginami gėlynuose arba pabėgę savaime auga dar galima paminėti purpurinį (T. purpureum), persinį (T. resupinatum), kaukazinį (T. ambiguum) bei kitus dobilus.

Jeigu mylite augalus, norite daugiau apie juos sužinoti ir išmokti, o gal norite pradėti savo verslą - ateikite mokytis dekoratyvinio želdinimo profesijos Vilniuje. Amžius neribojamas. Mokslai trunka 1,5 metų, galima lankyti ir vakarais. Užsiėmimų metu išmoksite augalus dauginti, prižiūrėti, genėti, įkurti vaismedžių sodą, rūpintis bitėmis, komponuoti puokštes, susipažinsite su mažąja architektūra bei žemės įdirbimo technika, vaistažolių auginimu bei daugeliu kitų dalykų.Priėmimas vyksta iki rugpjūčio 11 d. Daugiau informacijos galima rasti čia: https://vsrc.lt/.../dekoratyvinio-apzeldinimo-darbuotojas arba skambinkite tel. +37068604199

Lietuvos gamtoje savaime auga du šeivamedžiai - juoduogis ir raudonuogis. Jie gan panašūs savo lapų forma ir kvapu, bet žiedai ir uogos skirtingi. Be to, vienas iš jų turi gydančių savybių, o kitas nuodingas, tad reikėtų jų nesupainioti. Spėjama, kad šeivamedžio vardas atsirado nuo žodžio "šeiva", kuris reiškė ploną pagaliuką arba virbalą, ant kurio užvyniodavo siūlus audžiant. Šeivas gamindavo ne tik iš šeivamedžio šakelių, bet ir iš nendrių ar aviečių stiebų. Kartais dar sakoma, kad jei kažkieno kojos yra šeivos, tai reiškia, kad plonos. Šeivamedis buvo naudojamas ne tik audžiant, bet ir gydymui, burtams, audinių ar margučių dažymui bei geliančių vabzdžių atbaidymui.

Raudonuogis šeivamedis (Sambucus racemosa)

Apie jį pirmiausia, nes jis pradeda žydėti anksčiau. Auga savaime ne tik Lietuvoje, bet ir visoje rytų Europoje bei Sibire. Užauga 3-4 metrų aukščio krūmu, auga gan greitai. Jo lapai plunksniški, skaldyti. Žiedai gelsvi, susitelkę į kekes, pradeda žydėti gegužės pradžioje, yra medingi, todėl juos mėgsta lankyti bitės. Ryškiai raudonos uogos prinoksta apie vasaros vidurį ar antroje pusėje. Tai gan dažnas krūmas, nereiklus dirvos derlingumui, pakenčiantis pavėsį, atsparus sausroms ir šalčiui, dažnai auga pamiškėse, miškų aikštelėse ir kirtavietėse, parkuose ir krūmynuose. Prinokę uogos atrodo labai viliojančiai, bet jos nuodingos, nors ir ne mirtinai, bet geriau jų nevalgyti, o palikti paukšteliams. Dėl savo specifinio kvapo liaudiškai vadinamas šeivamedžiu smirdekliu. Močiutė pasakodavo, kad senais laikai raudonuogius šeivamedžius sodindavo prie tvartų, lauko išviečių, mėšlo krūvų, nes jų aštraus kvapo nemėgsta tokiose vietose besibūriuojantys vabzdžiai - mėsmusės, sparvos, uodai ir kt. Esu bandžiusi su įsmeigtomis žaliuojančio šeivamedžio šakelėmis atbaidyti nuo daržo lysvės kurmius ir kurklius. Pavyko, bet trumpam, nes tai varginantis dalykas, šakeles vis reikia atnaujinti, nes tik šviežios turi poveikį.

Raudonuogiai šeivamedžiai nėra auginami sodybose, bet štai jų veislės yra mėgiamos ir gan dažnai auginamos dėl savo puošnumo bei nereiklumo. Pati populiariausia veislė yra 'Plumosa Aurea', išsiskirianti ypač ryškiais geltonais ir tarsi ažūriniai nėriniai karpytais lapais. Auga ji greitai, galima genėti, jei per daug greitai plečiasi, tik labai saulėtose vietose lapeliai kartais apdega nuo saulės, ypač jei ir dirva sausa. Kartais dar auginamos veislės 'Laciniata' su giliai karpytais žaliais lapeliais ar 'Welsh Gold', pasižyminti nedidumu bei ypač ažūriškais lapeliais.

Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra)

Šio šeivamedžio uogos, kaip jau sufleruoja pavadinimas, yra juodos spalvos. Užauga aukštesniu krūmu nei raudonuogis arba kartais auga kaip medelis, gali pasiekti net 8-10 metrų aukštį. Žydėti pradeda gegužės pabaigoje ar birželį. Žiedynai stambesni nei raudonojo brolio, kuris tuo metu jau būna nužydėjęs ir brandina uogas. Žiedynų forma primena skėtį ar skydą, didesni ir baltesni už raudonuogį, kvapnūs ir taip pat mėgiami bičių. Žiedai nuo senų laikų buvo renkami kaip vaistiniai ir gydantys, padedantys nuo peršalimo ir kosulio, kaip natūralaus gamtinio aspirino pakaitalas, gydantys nuo daugelio kitų ligų. Kai kuriose šalyse iš juoduogio šeivamedžio žiedų gamina gaiviuosius ir alkoholinius gėrimus - užpiltines, trauktines, likerius, sirupus bei uogienes. Žiedų kvapas, ypač kai jie džiūsta, yra labai specifinis - vieniems žmonėms kvepia, kitiems smirda. Juodosios uogos yra valgomos, bet mažais kiekiais ir visiškai prinokusias, nes jose yra virškinimo sistemą dirginančių medžiagų. Iš asmeninės patirties prisimenu, kaip suvalgytos kelios saujos juoduogio šeivamedžio uogų supykino skrandį, sukėlė vėmimą ir paleido vidurius. Geriau uogas valgyti ne šviežias, o naudoti kartu su kitomis uogomis ar vaisiais, ruošiant gaivius gėrimus ar kompotus, kuriuos jos nudažo tamsiai purpurine spalva.

Juoduogio šeivamedžio veislės

Šiuo metu selekcininkai veislių sukūrė nemažai ir želdynuose jos vis labiau populiarėja. Dažnai galima pamatyti šių šeivamedžių tamsiai purpuriniais lapais, ažūriškai nėriniuotais, koloniškos formos laja, su rožiniais žiedais ir be abejo geltonos spalvos lapais. 'Aurea' veislė yra viena iš populiariausių, su ryškiai geltonos spalvos lapeliais, kurie pavėsingoje vietoje tampa labiau žali, o kur per daug saulės atokaitos - ir apdega. 'Black Beauty' lapai tamsiai purpurinės spalvos, beveik juodi, o žiedai rožinės spalvos. Tokį tamsuolį reikėtų sodinti šalia šviesių augalų, kad išryškėtų jo privalumai. 'Black Lace' ("Juodieji nėriniai") krūmas su tamsiais ir ažūriškais lapeliais. 'Black Tower' (sin. 'Eiffel') lapai ne tik tamsūs, o krūmo forma koloniška. 'Laciniata' lapeliai žali, bet smulkiai karpyti, o 'Marginata' veislės lapai baltai ir žaliai marginti.

Kitos šeivamedžio rūšys

Lietuvoje auginamos dar kelios šeivamedžios rūšys, bet jos retesnės, dažniau sutinkamos tik botanikos soduose ar augalų kolekcininkų želdiniuose. Kanadinis šeivamedis (Sambucus canadensis) daug kuo panašus į juoduogį, gal kiek smulkesnėmis uogomis ir ne tokia tankia laja krūmas, savaime auga Šiaurės Amerikoje. Kartais dar auginamas jo karpytalapis varietetas (var. laciniata). O štai žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus) iš tiesų yra ne krūmas, o daugiametis žolinis augalas. Jis užauga iki 1-1,5 m aukščio, savaime auga centrinėje Europoje ir Azijoje. Šis šeivamedis vienas iš nuodingiausių, ypač jo sėklos. Itin retai pas mus  auginami mėlynuogis (S. cerulea), plaukuotasis (S. pubens) bei kiti šeivamedžiai.

Tai savaiminė ir vienintelė mūsų krašto ieva, dažniausiai auganti kaip medis arba kartais kaip aukštas krūmas ir pasiekianti 10-15 m aukštį. Lapus paprastai pradeda skleisti balandžio pabaigoje arba gegužę beveik kartu su žiedais. Tai vienas iš anksčiausiai žydinčių sumedėjusių augalų. Balti žiedynai susitelkę apie 10 cm ilgio kekėse. Vėliau sunoksta juodos ir karčiai salsvos uogos, turinčios stambius kauliukus. Uogas galima valgyti, tik turi sutraukiantį skonį ir nereikėtų praryti kauliukų, nes juose yra šiek tiek nuodingo ciano vandenilio, kurio yra ir lapuose bei žieduose. Senovėje paprastosios ievos vaisiai ir lapai buvo naudojami gydant virškinimo ligas, be to, ievos buvo vienas iš svarbiausių fenologinių augalų - kai pradėdavo žydėti ir lapoti ievos, tuomet kaime žinodavo, kad jau galima sėti morkas, burokus, pupas, krapus bei sodinti svogūnų ropeles, ankstyvųjų kopūstų ar salierų daigus.  Žiedus mėgsta lankyti bitės, pasiilgusios vieno iš pirmųjų nektarų šaltinio. Lietuvoje paprastoji ieva visur dažna, ypač mėgsta augti drėgnesnėse vietose, paežerėse, pamiškėse, auginama ir sodybų kiemuose, mėgsta gan derlingus dirvožemius. Sodybose kartais auginama paprastosios ievos veislė 'Colorata', kuri žydi rausvos spalvos žiedais, o ir lapai turi rausvą atspalvį.

Vėlyvoji ieva (Prunus serotina)

Paskutiniais dešimtmečiais ji smarkiai išplito Lietuvos gamtoje ir tapo invaziniu augalu, t.y. išstumia savaiminę Lietuvos florą. Į Europą buvo atvežta iš natūralių augaviečių Šiaurės Amerikoje. Ši ieva pradeda lapoti ir žydėti vėliau keletu savaičių nei paprastoji. Lapai sodriai žali ir blizgūs, žiedai balti ir kiek ilgesni už paprastosios ievos, o uogos taip pat juodos, jos skanesnės, iš jų galima gaminti kompotus ar uogienes (tik be kauliukų). Mažai reikli, gali augti ir nederlingose vietose, atspari šalčiui, sausroms ir užterštam miesto orui. Dažnai sėklas išplatina paukščiai, tad ši atėjūnė atkaklesnė ir gyvybingesnė už lietuviškąją ievą.

Virgininė ieva (Prunus virginiana)

Taip pat atkeliavusi pas mus iš Šiaurės Amerikos žemyno, bet yra lepesnė, tad tokios grėsmės gamtai nekelia kaip vėlyvoji ieva. Užauga nedideliu, iki 10 m aukščio medeliu, žiedai taip pat baltose kekėse. Želdynuose paprastai auginamas ne rūšinis augalas, o veislė 'Shubert', kuri pasižymi įdomia savybe - iš pradžių lapai skleidžiasi žali, o vėliau pradeda spalvintis purpurine spalva, kol tampa tamsiai vyšninės spalvos.

Makio ieva (Prunus maackii), amūrinė vyšnia

Tai viena iš žaviausių ievų, tik žavinti ne tiek žiedais, o savo kamieno spalva. Natūraliai auga Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje auga neblogai, žydi gegužės pabaigoje arba birželį, geriausiai jaučiasi drėgnesnėse ir nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose. Nors mėgsta derlingesnes ir drėgnesnes dirvas, bet pakenčia ir neilgalaikes sausras ar prastesnį dirvožemį, bet tuomet būna mažiau dekoratyvi. Po žydėjimo sunokina juodas uogas. Labiausiai savo ypatybes atskleidžia žiemą, kai nukrenta lapai ir pasimato vyšninės spalvos blizgus kamienas.

Vaistinė ieva (Prunus laurocerasus), lauravyšnė

Ilgus metus vadintą lauravyšne, kalbininkai nurodo šiuo metu ją vadinti vaistine ieva. Natūraliai auga Vidurio ir Pietų Europoje kaip aukštokas krūmas  arba kaip nedidelis medis. Lietuvoje auginama, bet retokai, nes tai visžalis augalas, mėgstantis pavėsį ir sunkiai pakeliantis mūsų žiemas, dažnai apšąlantis. Lengvesnio klimato šalyse lauravyšnes dažnai augina karpomose gyvatvorėse. Augalas nuodingas, nors ir naudojamas kaip vaistinė žaliava, bet savo nuožiūra gydymui geriau nevartoti.

Mažalapė ieva (Prunus lusitanica)

Lietuvoje auginama labai retai, nebent dendrologinėse kolekcijose arba botanikos soduose. Natūraliai auga Pietų Europos šalyse kaip medelis arba krūmas. Tai visžalis augalas, sunkiai pas mus žiemojantis, natūraliose augavietėse nykstantis. Augalų medelynuose galima įsigyti jos veislių - smulkiais lapeliais ar koloniška laja.

Su sintetiniais dažais lengva nudažyti juodai, bet norisi kuo mažiau naudoti chemijos, nes vėliau tuos margučius valgome, o juk dažai prasiskverbia ir pro lukštą. Be to, cheminių dažų nuoviras niekur nedingsta, jį išpilame į kanalizaciją, tad anksčiau ar vėliau pasklinda po aplinką.

Nudažyti margučius juodai su augalais nėra sudėtinga, kiek sudėtingiau prisirinkti juodai dažančių augalų, ypač tiems margintojams, kurie gyvena mieste. Na, bet būdų yra, reikia tik norėti, tad apie viską iš eilės.

Taigi, kokie mūsų augalai dažo juoda spalva ? Yra trys pagrindiniai ir jie visi medžiai: ąžuolas, juodalksnis bei riešutmedis. Pirmųjų dviejų juodai dažo žievė, o riešutmedžio – riešutų kevalai. Dažymo medžiagos kiekio užtenka maždaug vienam litrui vienos saujos. Gali būti ir šviežia, ir sudžiūvusi. Dažomosios savybės išsilaiko ilgai, tad tinka ir pernykščia ar net užpernykščia žievė bei kevalai.

Juodalksnio žievė

Ko gero, lengviausia gauti juodalksnio žievės, nes šie medžiai auga gausiai visur, kur tik drėgnesnės vietos, tiek kaimuose, tiek miestuose. Jeigu tik yra koks tvenkinys, šlapias griovys ar upelis apaugęs medžiais, tai didelė tikimybė, kad šalia jų augs juodalksniai. Jie yra greitai augantys medžiai, plintantys atžalomis, kurios paprastai dažnai genimos, tad nėra sudėtinga nuo nupjautų kamienų pasidrožti jų žievės. Tinka net seniai nupjautų medžių žievė, svarbu tik, kad ji būtų nesamanota ar apaugusi puviniu (grybais). Kaip atskirti pavasarį medžius be lapų, kad tai juodalksnis, o ne koks kitas ? Ogi pagal mažus, tamsiai rudus kankorėžiukus, kuriuos turi tik alksniai. Tiesa, pas mus dar auga baltalksniai, kurių žievė nedažanti, tad juos galima atskirti pagal tai, kad baltalksniai auga sausesnėse vietose, jų žievė šviesiai pilka (už tai jie ir vadinami baltalksniais), o šviežia juodalksnio mediena yra oranžinės spalvos, tad atlupkite žievės gabalėlį ar nulaužkite mažą šakutę ir šiek tiek luktelkite, jei taps oranžine – tai juodalksnis.

Ąžuolo žievė

Ši taip pat dažo juoda spalva, tik geriau naudoti ne seną gruoblėtą žievę nuo kelmų, o nuo jaunesnių šakų. Labai svarbu ! Niekada niekada nelupkite žievės nuo bet kokio gyvo ir augančio medžio ! Juk jam reikės toliau augti, tad jį sužalosite visam gyvenimui, o jūsų margučiai bus su bloga aura, jei bus nudažyti sužaloto medžio žieve. Visada žievę rinkite tik nuo nupjautų rąstų, malkų ar nuo nugenėtų šakų. Beje, ąžuolo žievės galima nusipirkti vaistinėse ar sveiko maisto krautuvėlėse (ir internetu), kainuoja mažiau nei euras. Ąžuolo žievė turi ne tik dažančių, bet ir gydančių savybių.

Riešutmedžio žievė

Kaip matosi iš nuotraukos – juodžiausia spalva margučius nudažė riešutmedžio kevalai. Tik turiu omeny ne tuos rudus medinius kevalus, iš kurių gliaudome riešutus ir valgome, o tuos minkštus ir žalius išorinius, kurie ant riešuto būna rudenį, vėliau jie nukrenta arba išlukštenami. Jei nesate auginę ar matę gyvo riešutmedžio, o tik pirkę parduotuvėse tai gal net ir nežinote, kad riešutus (kurie panašūs į „smegenis“) dengia ne tik kieti mediniai kevalai, bet ir minkšti žali, kurie vėliau pajuoduoja. Štai šitie ir tinkami dažymui. Jų galima prisirinkti net dabar, jie būna užsilikę dar nuo pernai po medžiais, bet dažomosios savybės išsilaikę kuo puikiausiai. Dažymui galima naudoti ne tik graikinio, bet ir kitų pas mus augančių riešutmedžių kevalus – juodojo, pilkojo bei kt.

Dažymo eiga

Kai jau prisirenkate dažymui žievės arba kevalų – užmerkite vandeniu, geriausiai į 1-2 ltr. stiklainius. Kuo ilgiau mirks, tuo geriau. Jeigu šioms Velykoms nepavyks gauti žievės ar kevalų, tai kai tik jų gausite – užmerkite ateinantiems metams. Pavyzdžiui, mano juodalksnio žievės mirkalas buvo likęs dar nuo praeitų Velykų. Ąžuolo žievės gabalėlių prisirinkau šviežių nuo nulaužto medelio parke, o riešutmedžių kevalai buvo rinkti pernai rudenį Rumšiškėse šalia prieplaukos, ten šių medžių auga daug. Merkite kiekvieno augalo medžiagas atskirai, nemaišykite jų. Galite pastatyti kur nors nuošaliau, pvz., balkone ar sandėliuke, tik užsirašykite kas ten ir kada užpilta. Paprastai tokie mirkalai negenda ir nerūgsta, nes juose yra daug taninų.

Dažikliai jau užmerkti, laikas paieškoti geležiukų. Juk tai ir yra svarbiausia gudrybė, kad augaliniai dažai nudažytų kuo tamsiau. Jums reikės saujos surūdijusių gelžgaliukų, kurių paprastai galima rasti kiekvienuose namuose, ypač sandėliukuose. Tinka bet kokie geležiniai daikteliai – varžtai, skutimosi peiliukai, sulūžusios žirklės, skardinių dangteliai ir t.t., svarbiausia, kad jie būtų surūdiję ir ne riebaluoti. Tuos geležiukus supilame į tuos pačius stiklainius, kur jau užmerkta žievė ar kevalai (maždaug vienam litrui dedu vieną saują geležiukų ir kuo daugiau, tuo spalva bus tamsesnė) ir palieku toliau mirkti. Kokiam laiko tarpui užmerkti ? Sunku pasakyti, gali būti ir kelios dienos, ir keli mėnesiai, bet kuo ilgiau, tuo geriau. Kaip matosi nuotraukoje, kadangi ąžuolo žievę aš naudojau šviežią ir ji nebuvo visiškai mirkyta, todėl ir nusidažė gan šviesiai, su dėmėmis.

Kai jau susiruošite dažyti, į mirkalą įpilkite 1 šaukštelį acto. Kiaušinius dėkite virimui ne tiesiai iš šaldytuvo, o pabuvusius kambario temperatūroje kelias valandas, tada mažiau sutrūkinės. Kiaušinius šioje žievės ir gelžgaliukų „sriuboje“ virkite iki 10 min., o išvirusius palikite tame skystyje per naktį, bus dar tamsesnė spalva. Kai margučius išiminėsite, rekomenduoju naudoti buitines pirštines, nes kitaip pirštai bus pajuodavę. Dėl tos pačios priežasties siūlau skystį išpilti labai atsargiai ir pamažu tiesiai į nutekėjimo skylę kriauklėje ar tualete, nes kai prieš kelis metus dažiau kiaušinius ir nebereikalingą nuovirą tiesiog išpyliau į vonią – visa vonia užsidažė juoda spalva ilgam ilgam. Išimtus iš dažų margučius nebūtina nuplauti, tiesiog palikite nudžiūti. Po to dar rekomenduočiau įtrinti su keliais aliejaus lašais, spalva bus sodresnė ir margučiai blizgės. Jeigu turite kantrybės ir noro – galite margučius dar ir išskutinėti įvairiais raštais, taip darydavo mūsų proseneliai.

Kaip nudažyti margučius su natūraliomis priemonėmis ne tik juoda, bet ir kitomis įvairiomis spalvomis – galite rasti čia: https://www.medeinos.lt/marguciu-dazymas-naturaliomis-priemonemis/

Ricinos aliejus parduodamas vaistinėse nuo įvairių negalavimų, o gėlynuose auginamos šios gėlės, kurių sėklų galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse. Ir nors augalas lietuviškai vadinasi ricinmedis, bet iš tiesų tai ne medis, o žolė. Tiesa, gan aukšta žolė, galinti pasiekti  apie 1,5-2 metrų aukštį. Pas mus šis augalas dažnai auginamas kaip dekoratyvinis, bet daugelyje pietų Europos šalių tai įkyri piktžolė, ne vienoje šalyje paskelbta invazine. Laimei, pas mus ricinmedis nežiemoja, o ir sėklų iki rudens nespėja sunokinti, tad Lietuvoje jis nėra piktžolė ir gamtoje neplinta.

Bet ar tikrai ricinmedis toks grėsmingas sveikatai ir kada jo reikėtų pasisaugoti ? Visas augalas yra nuodingas – lapai, stiebai, žiedai. Pati nuodingiausia dalis yra sėklos. Suvalgyta viena sėkla gali būti mirtina dozė mažam vaikui ar naminiam gyvūnėliui. Kažkada sovietų KGB su ricinmedžio sėklų milteliais nunuodydavo savo priešus. O tos sėklos atrodo gražiai ir puošniai, visiškai kaip margaspalvės pupelės, todėl jas lengva supainioti su margomis valgomosiosiomis pupelėmis. Įdomu tai, kad kiekvienos sėklos raštas yra unikalus, kaip ir žmonių pirštų antspaudai.

Nuodingosios sėklos yra labai aliejingos, riebalai gali sudaryti net apie 50 proc. Laimei, išspaustame ricinų sėklų aliejuje nuodingųjų medžiagų neišlieka, tad jį saugiai galima naudoti tiek išoriniam, tiek vidiniam gydymui. Išlikę žinių, kad ricinų aliejus buvo naudojamas gydymui daugiau kaip prieš 2000 metų. Išoriškai naudojant ricinų aliejų, jis skatina plaukų augimą ir stabdo ne tik galvos plaukų, bet ir antakių bei blakstienų slinkimą. Suteikia plaukams blizgesio, maitina, drėkina ir minkština plaukus bei odą – tiek galvos, tiek veido. Sumažina pleiskanų atsiradimą. Taip pat tinka lūpų priežiūrai ir apsaugai nuo skilinėjimo bei išdžiūvimo. Tepant veidą ricinų aliejumi, kurio sudėtyje yra ricinoleino rūgšties gliceridų, kurie naudojami kaip UV filtras odos apsaugai nuo pigmentinių dėmių atsiradimo. Kartais naudojamas kaip medicininių tepalų ir kremų sudėtinė dalis, gydant neuždegimines odos ligas, taip pat nuo egzemų ir dermatito. Tibeto liaudies medicinoje mažais kiekiais naudodavo lapų ir šaknų nuovirą, slopinant kosulį ir lengvinant atsikosėjimą, malšinant galvos skausmą.

Vidiniam vartojimui skirtas ricinų aliejus dirgina žarnyno receptorius, skatindamas raumenų veiklą ir laisvindamas vidurius. Labai dažnai ricinų aliejus vartojamas žarnynui ištuštinti prieš radiologinį tyrimą ar prieš žarnyno operacijas. Tinka ir apsinuodijus maistu, kad išvalyti virškinamąjį traktą. Tai va kiek naudingų savybių turi tas ricinų aliejus, o jų yra dar daugiau. Svarbu tik neragauti pačių ricinų sėklų-pupelių. Ir nerekomenduojama šio aliejaus naudoti nėštumo metu, nes gali sukelti persileidimą. Iš džiovintų stiebų anksčiau dar vydavo virves, naudodavo popieriui gaminti.

Spėjama, kad savaime paprastasis ricinmedis kažkada augo Afrikoje, bet jau nuo seniausių laikų jis paplito pietų ir centrinėje Europoje, kur puikiai jaučiasi, užgoždamas vietines rūšis. Ricinmedis yra žolinis augalas, žaliuojantis visus metus. Žydi ilgai, Lietuvoje nuo liepos mėn., sėklų pas mus nesubrandina, bet šiltesnėse šalyse tai įvyksta rugsėjo-lapkričio mėn. Augalą dažniausiai apdulkina ne vabzdžiai, o vėjas. Sėklų būna nemažai ir jos puikiai dygsta. Mėgsta augti derlingesniuose priemoliuose ar priesmėliuose, bet kaip tikra piktžolė auga bet kur. Tik nederlingose dirvose bus menkesnė, o ir greičiausiai nežydės, tad auginant gėlyne geriau parinkti jai derlingesnį ir drėgnesnį dirvožemį.

Gėlynuose paprastai auginamas ne rūšinis augalas, kurio lapai žalios spalvos, o veislės, pasižyminčios sodriai vyšninės spalvos lapais ir žiedais. Teigiama, kad augantis augalas turi insekticidinių savybių, t.y., atbaido muses ir uodus, taip pat išveja iš sodo kurmius.

Prisiminiau, kai buvau vaikas, man močiutė pasakojo, kad jos jaunystės laikais merginos prieš eidamos į vakarėlius į akis įsilašindavo po lašą ricinų aliejaus, kad vyzdžiai išsiplėstų, nes taip, jų manymu, atrodydavo patrauklesnės kavalieriams. Bet močiutė prisipažino, kad pati taip elgėsi tik vieną kartą, nes po to akis labai perštėjo ir kurį laiką prastai matė. Brrr, ko tik nepadaro žmonės, kad tik būtų gražesni...

Tad auginkite ricinmedį kaip gėlyno puošmeną, bet būkite atsargūs – nelieskite jo plikomis rankomis ir nebandykite kramtyti, nusipirktas sėklas padėkite saugiai, kad nepasiektų vaikai ar namiškiai nesupainiotų su maistinėmis pupelėmis. O jeigu šalia gėlyno sukinėjasi maži vaikai ar žiopli augintiniai – tai geriau ricinmedžio visai neauginti, nes pasaulyje yra buvęs ne vienas mirtinas atvejis, kai paragaudavo ricinmedžio sėklų. Laimei, Lietuvoje to dar neteko girdėti.

Žurnalas "Sodo spalvos" 2023 m.Nr.1

Teko laimė su šiuo ypatingu žmogumi susitikti pačiame vidurvasaryje. Atvirai pasakysiu – dar bevažiuojant link Raguvos, kurios pakraštyje gyvena dr. Kęstutis Kazimieras Vilkonis, šiek tiek nerimavau, nes teko girdėti iš jo buvusių studentų, koks kartais griežtas jis gali būti. Po susitikimo tylomis pasidžiaugiau, kad gandai nepasitvirtino, nes buvau sutikta nuoširdžiai ir maloniai, o po praleistos dienos sodyboje, sužinojau daug naujų dalykų ir pamačiau įvairių nematytų augalų.

Tremtinio dalia

Sunku patikėti, kiek teko Kęstučiui Vilkoniui iškęsti nuo mažų dienų. Gimė jis 1935 m. per šv. Kalėdas Pušalote, Pasvalio rajone, bet nerūpestinga vaikyste džiaugėsi labai trumpai, nes prasidėjo karas ir būdamas vos pusšeštų metų, kartu su mama ir dviejų metukų sesute buvo ištremti į Sibirą. Tėvas trėmimo metu dirbo pas savo tėtį, atarinėjo sudygusias bulves, todėl tremties išvengė, vėliau mįslingai dingo. O mama Sibire, deja, tais pačiais metais susirgo ir mirė. Tad likę našlaičiais brolis su sese buvo išvežti į vaikų namus Altajuje, ten mokėsi vidurinėje mokykloje. Į Lietuvą Kęstutis sugrįžo jau paauglys. Iš pradžių bandė tapti jūreiviu, bet tremtinio praeitis trukdė siekti aukštojo mokslo, todėl pasirinko agronomijos studijas tuometiniame žemės ūkio technikume. Teko padirbėti ir Kazachstano platybėse plėšinių įsisavinimo vajuje, kuris buvo populiarus sovietų sąjungos laikais. Vėliau kelerius metus tarnavo sovietų armijoje, ten pramoko lėktuvų mechaniko specialybės, kurios įgūdžiai jam vėliau pravertė. Grįžus po kariuomenės svajojo studijuoti mediciną, bet ir vėl įrašas dokumentuose apie tai, kad buvo tremtinys, neleido siekti svajonės. O gal ir gerai, kad netapo mediku, todėl tapo žinomu mokslininku ekologu-botaniku. Baigęs studijas tuometinėje Lietuvos Žemės ūkio akademijoje Kaune įgijo agronomo specialybę. Po studijų likimo vėjai Kęstutį blaškė po įvairias darbovietes Lietuvoje: Klaipėdoje, Ukmergėje bei Joniškio rajone.

Pastangos nenuėjo veltui

Buvo gūdus XX amžiaus 7-as dešimtmetis, saugumiečiams vis užkliūdavo tremtinio žymė, tad jis buvo laikomas „antitarybiniu elementu“. Ypač kai paaiškėjo, kad jo tėvas karo metu nežuvo, o kalėjo konclageryje, vėliau pabėgo į Angliją, tad įsidarbinti ir siekti karjeros Kęstučiui buvo sudėtinga. Vis tik užgrūdintas gyvenimo negandų K.Vilkonis atkakliai ir sunkiai mokėsi bei dirbo. Dirbdamas Agrochemijos tarnybos laboratorijoje apsigynė mokslų daktaro disertaciją, o 1983 metais pradėjo dėstyti studentams botaniką ir ekologiją tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (šiuo metu tai Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Šiame darbe pradirbo beveik 30 metų, buvo gamtos katedros vedėjas. 1992 m. Šiauliuose padėjo įkurti Botanikos sodą kaip mokymo bazę studentams, kuris iš pradžių vadinosi biologijos stotimi. Šio sodo pagrindinis įkvėpėjas ir įkūrėjas – šviesios atminties pedagogas Stasys Gliaudys.

Žiguliuku po Lietuvą

Kęstutis Kazimieras parašė ne vieną knygą ar mokslinį straipsnį, susijusį su gamta, ekologija ir augalais, bet žinomiausia ir vis dar neturinti sau lygių knyga yra „Lietuvos žaliasis rūbas“. Autorius prisimena šios knygos gimimą, kai tik pradėjo nuolat dėstyti Šiaulių universitete. Ten bedirbant nuolat trūko knygų ir kitos mokslinės informacijos lietuvių kalba apie augalus. Tad iš knygų ir žurnalų pats pradėjo rinkti, rašytis ir sisteminti informaciją. Kaip prisimena, nuo 1985 metų daugiau kaip 12 metų kiekvieną vasarą per atostogas sėsdavo į „žiguliuką“ ir važinėdavo po visą Lietuvą, fotografuodamas augalus ir rinkdamas informaciją apie juos. Sudėtingiausia buvo surasti retus ir saugomus augalus, tad čia daug padėjo pažįstami ir bičiuliai. Iki šiol didelį dėkingumą jaučia botanikui ir dabartiniam Anykščių merui Sigučiui Obelevičiui, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro darbuotojui dr. Vaclovui Stukoniui, mokslininkei prof. hab. dr.Vidai Motiekaitytei, kurie padėdavo ir patardavo, kur surasti kokį retesnį augaliuką. Augalų aprašymus ir nuotraukas klijuodavo ant popieriaus lakštų, o vėliau su šiuo rinkiniu mokydavo studentus pažinti Lietuvos florą. Kol vieną dieną V.Motiekaitytė, pamačiusi surinktus lakštus, patarė nevargti su popieriniu albumu, o verčiau išleisti knygą. Pirmoji knyga buvo išleista 2001 metais, po kurio laiko buvo išleistas antrasis ir trečiasis leidimai, kurie tik dar kartą patvirtino, kad knyga labai reikalinga ir populiari.

Tokių knygų vis dar trūksta

Kaip rašo pats autorius pirmo leidimo įžangoje, kad mokiniui, studentui, mokytojui ar tiesiog smalsiam gamtininkui tokios knygos padeda sužinoti tikruosius augalų vardus, turtina jų kalbą ir tai vienas iš būdų pažinti savo kraštą. Tad tokių leidinių vis dar trūksta, jie greitai ištirpsta knygų lentynose. Šioje knygoje vienai šeimai priklausantys augalai išdėstyti greta, juos galima lyginti, ieškoti panašumų ir skirtumų. Knygos pagrindinis tikslas yra ne tik mokyti identifikuoti augalus, bet ir kad besimokantys pastebėtų rūšių gausą, suprastų, jog ir augalai turi vardus bei „pavardes“ (gentis). Neretai „bendrapavardžių“ būna net šimtai ! Ir dar vienas iš siekiamų autoriaus tikslų buvo noras išmokyti botaninius augalų vardus perskaityti ir taisyklingai ištarti. Leidinys suteikia galimybę pažinti augalus jų neraunant, nekasant ir neskinant, taip padeda išlikti ne vienai mūsų krašte retai augalų rūšiai. Knygoje susipažinimui įdėta ir keletas kerpių, kurias dažnai matome. Tačiau kerpės nėra augalai, todėl pavadinti knygą Botanikos atlasu autorius nesiryžo ir parinko jam vardą „Lietuvos žaliasis rūbas“.

Visada su manimi

Aš pati beveik kasdien naudojuosi šia knyga nuo pat jos išleidimo pradžios, nuolat nešuosi ją į gamtą, ieškau ir lyginu panašias augalų rūšis, kartu su studentais ieškome augalų apibūdinimų ir slapčia tikimės, kad pavyks rasti kokią nors retenybę. Tad galite įsivaizduoti, koks tas maniškis „Lietuvos žaliasis rūbas“ suskaitytas ir apdriskęs, matęs šalto ir karšto, lietų ir sniegą ! Tiesą sakant, tai jau trečiasis egzempliorus, pirmųjų dviejų lapai vos vos laikosi, o tarp jų pilna džiovintų lapelių, šakelių ir žiedų. Todėl žvelgiant į knygoje gražius bei tvarkingus augalų aprašymus ir nuotraukas, sunku net įsivaizduoti, kokį titanišką darbą Kęstučiui pavyko atlikti, kiek daug nukeliauti, visko pamatyti, nufotografuoti ir aprašyti. Juk knygoje yra netoli 2000 augalų, kerpių ir dumblių !

Ką augina mokslininkas ?

Kaip ir priklausytų, mokslininko-botaniko kieme bei gėlyne auga įvairūs įdomūs augalai. Ne vien tik reti, bet ir įprastiniai, į kuriuos retas atkreipia dėmesį. Štai, regis, paprasčiausia miškinė varnalėša (Raudonosios knygos atstovė !), atklydusi iš miško ir įsitaisiusi pačiame daržo viduryje, darniai sutaria su valgomąja portulaka ir džiugina violetiniais žiedeliais.  O vieną sklypo kampą baigia užkariauti žemuogių pievelė. Iš retųjų mūsų krašto augalų, kurių vardų daugelis net nėra girdėję, auga kampuotasis česnakas, dirvinė šerardija, pajūrinė pienažolė, plaukuotoji jonažolė, plačialapis begalis, miškinė lelija, baltasis čemerys (iš kurio gaminamas čemeryčių vanduo), iečialapė kalpokė, vaistinis kietagrūdis, žirnialapis vikis, paprastasis kardelis, dvispalvis raženis ir daugelis kitų. Kai kuriuos iš jų mokslininkas pasėjo, bet yra ir tokių retenybių, kurie nesėti patys atklydo. Matyt, ir augaliukai jaučia, nepriklausomai nuo jų grožio ar naudos, kad ras čia užuovėją ir mylinčią širdį. Iš retų medžių ir krūmų K.Vilkonio kieme puikuojasi reliktiniai augalai dviskiautis ginkmedis bei gelsvažiedis tulpmedis, skaniomis uogomis paukštelius vilioja alksnialapė medlieva ir valgomasis sausmedis, o netoliese tėčio sesers sodyboje žydi valgomasis kaštainis.

Ačiū, gerbiamas Kęstuti

Nors nuo susitikimo prabėgo ne vienas mėnuo, bet ligi šiol prisimenu malonų pokalbį tarp augalų, iš atminties iškyla naujai atrasti augalai ir jų vardai, akyse regiu kuklius ar puošnius žiedus, lapus, sėklų dėžutes. O mintyse skamba Kęstučio miela aukštaitiška šnekta. Nagi, o jūs ar žinote tokių žodžių, kaip „šienikas“ ir „kimarina“ reikšmę ?

Tad atsisveikinant dėkojau jam ne vien savo, bet ir studentų bei savo bičiulių vardu, tvirtai žinodama, kad gerbiamam dr. Kęstučiui Kazimierui Vilkoniui dėkingumą jaučia daugybė Lietuvos žmonių, kurie pažindinasi su mūsų krašto flora, kurie nuolat naudoja ir varto šią puikią knygą „Lietuvos žaliasis rūbas“, padedančia geriau pažinti nuostabią gamtą ir pasaulį.

Edita Medeina