Kaip ir visi riešutmedžiai, šis taip pat turi įspūdingus lapus – didelius ir galinčius pasiekti daugiau nei 0,5 m ilgį, jie sudaryti iš kelių ar keliolikos mažesnių lapelių. Tiems, kurie norėtų atskirti graikinį riešutmedį nuo kitų rūšių, reikėtų atkreipti dėmesį į viršūninį lapelį – šis turi būti stambiausias iš visų. Be to, graikinio riešutmedžio lapai paprastai būna sodriai žali ir blizgūs, jų viršutinė pusė neplaukuota – šiomis savybėmis jie skiriasi nuo kitų riešutmedžių. Jų vaisių taip pat nesumaišysi su kitais riešutmedžiais. Beje, mes parduotuvėse įpratę matyti graikinio riešutmedžio riešutus kiek kitokius, nei jie būna ant medžio. Riešutus, kurie moksliškai vadinami kaulavaisiais, sudaro kelios dalys: išorę dengia egzokarpas – tai žalios spalvos minkštas kevalas, kuris, sunokus vaisiui paprastai prasiveria iš jo pasirodo mums jau pažįstamas endokarpas, t.y. kiek raukšlėtas šviesiai rusvos spalvos kevalas. Kevale slepiasi skanusis branduolys. Beje, pagal maistingumą ir organizmui sveikąsias medžiagas graikinius riešutus aplenkia kitos rūšys, bet jų privalumas tas, kad juos lengviausia išgliaudyti, net yra graikinio riešutmedžio veislių, kurių kevalai tokie ploni, kad galima juos sutraiškyti pirštais.

Graikiniai riešutmedžiai žydi gegužės mėn. žalios spalvos žirginiais, ant vieno medžio būna atskiri vyriški ir moteriški žiedai, o riešutai paprastai sunoksta rugsėjo arba spalio mėn. Patys medžiai auga greitai, gali išgyventi iki 200–300 m. amžiaus, šiuo metu vienas seniausių graikinių riešutmedžių Europoje, kurio amžius siekia apie 320 m. auga Nyderlanduose. Lietuvoje graikiniai riešutmedžiai nuo seno buvo auginami senuose dvarų parkuose ir netgi manoma, kad tai vienas seniausių į mūsų šalį atvežtų svetimžemių medžių. Dideli ir seni medžiai auga Vilniaus botanikos sode, Likėnų dvare (Biržų r.), Girionių parke (Kauno r.) bei kitur. Nors valgyti savo užaugintus riešutus norėtų daugelis, bet didelius ir galingus medžius ne kiekvienas gali turėti nedideliame sode, tad yra išeitis – auginti graikinio riešutmedžio žemaūges veisles. Viena žinomiausių žemaūgių veislių yra ‘Ideal‘, kuri auga žymiai lėčiau nei rūšinis medis ir pradeda anksti derėti, jau 4–5 m. amžiaus. Tiesa, Lietuvoje ji gali apšąlti, tad reikėtų sodinti nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose. Reikėtų iš karto perspėti, kad mūsų mugėse kartais parduodami graikinio riešutmedžio ‘Ideal‘ daigai, bet jie padauginti iš sėklų, tad gerųjų veislės savybių (nedidelio aukščio, gausaus derėjimo ir pan.) paprastai nepaveldi. Tad perkant šį augalą, atkreipkite dėmesį, kad augalas būtų skiepytas (turi matytis skiepo vieta). Be to, tikrojo ‘Ideal‘ kaina bus ne mažiau nei 30–50 eurų.

Nedideli ir iki 3–4 m aukščio užauga ‘Korenovskij‘ veislės graikiniai riešutmedžiai, kurie irgi jau po kelerių metų duoda pirmąjį derlių, be to, yra itin atsparūs šalčiams. Ši veislė sukurta rusų selekcininkų, o medelių galima įsigyti viename iš Alytaus medelynų. Beje, rusų bei kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių selekcininkai buvo sukūrę ne vieną atsparią šalčiui ir neaukštą graikinio riešutmedžio veislę, kuri sėkmingai kultivuojama iki šių dienų (‘Rodina‘, ‘Gvardeisky‘,‘Kazachstansky‘ bei kt.). Iš Vakarų selekcininkų sukurtų mažųjų graikinių riešutmedžių galima paminėti ‘Broadview‘, kuri pasižymi dideliu atsparumu kenkėjams, ‘Axel‘ su ypatingai stambiais riešutais, ‘Lara‘ vaisiai būna kiek smulkesni nei įprastiniai, bet gausūs ir anksti pradeda derėti, o pats medis labai kompaktiško dydžio; taip pat ‘Soleze‘,‘Rita‘ bei kt. Lietuvoje su naujomis graikinio riešutmedžio veislėmis eksperimentuoja sodininkas Jonas Matelis, tad, galbūt kada nors ir mes turėsime savo krašto veislę. Kitos riešutmedžių rūšys yra mažiau žinomos nei graikinio, ir ko gero, vien todėl, kad jų riešutus žymiai sunkiau iškrapštyti iš kevalų. Tad Lietuvoje jos dažniau auginamos jau ne vieną dešimtmetį ne kaip vaismedžiai, o kaip puošnūs ir dideli medžiai.

JUODASIS RIEŠUTMEDIS (J. nigra) į mūsų kraštus atkeliavo iš Šiaurės Amerikos. Ūgiu, lajos forma ir lapo dydžiu jis panašus į graikinį riešutmedį, skiriasi tik lapo forma, kurią sudaro žymiai smulkesni ir gausesni lapeliai, kurių gali būti iki kelių dešimčių. Viršūninis lapelis būna smulkiausias arba jo gali ir visai nebūti. Juodąjį riešutmedį iš kitų nesunku atskirti pagal vaisius, nes išorinis žaliasis kevalas (egzokarpas) būna apvalus, o visų kitų riešutmedžių jis paprastai pailgas. Be to, egzokarpas išsiskiria gruoblėtu ir neplaukuotu paviršiumi. Riešutas taip pat apvalus ir gausiai išvagotas smulkiomis vagelėmis. Branduolys skanus ir valgomas, bet deja nedidelis ir sunkiai išgliaudomas.

Juodasis riešutmedis – labai įdomus augalas neurobiologams, t.y. mokslininkams, kurie tiria augalų „psichiką“ – jų tarpusavio bendravimą, reakcijas į dirgiklius ir pan. Nes šio riešutmedžio šaknys sugeba gaminti tokias chemines medžiagas, kurios stabdo daugelio kitų augalų augimą, atbaido potencialius konkurentus ir taip kovoja dėl vietos po saule. Tad šios augalo savybės naudojamos ir žmonių reikmėms, gaminant herbicidus ir vaistus. Yra sukurta šio riešutmedžio veislių, bet jos skirtos dekoratyviniams želdynams, o ne vaismedžių sodams: ‘Laciniata‘ lapai būna giliai karpyti, ‘Purpurea‘ – su raudonu atspalviu, ‘Thomas‘ – riešutai stambesni nei įprastiniai bei kt. Pats seniausias Europos juodasis riešutmedis auga Slovakijoje, jo amžius apie 305 m.

PILKASIS RIEŠUTMEDIS (J. cinerea) iš kitų brolių riešutmedžių išsiskiria itin greitu augimu, ypač jauname amžiuje, nors ir nėra aukščiausi tarp riešutmedžių – natūraliose Šiaurės Amerikos augavietėse jie pasiekia 25–28 m aukštį, o Lietuvoje iki 20 m. Bet jo lapai yra vieni iš didžiausių tarp riešutmedžių, galintys siekti net 70 cm ilgį. Lapą sudaro 11–17 plaukuotų lapelių. Žydi kaip ir visi riešutmedžiai gegužės mėn., derlius sunoksta rugsėjį. Vaisiai pailgi, jų išorinė žievė (egzokarpas) padengta švelniais ir liaukingais plaukeliais. Riešuto kevalas (endokarpas) būna kiek labiau gruoblėtas nei graikinio riešutmedžio, o jo galiukas smailas ir aštrus. Branduolys būtų skanus, bet kevalas toks storas, kad pabandžius su plaktuku jį sutraiškyti, belieka tik riešuto ir kevalo skeveldrų košė.

Pilkasis riešutmedis – vertingas parkų ir kitų didelių erdvių medis, ypač kai norima greitai apželdinti dideles teritorijas. Jį lengva dauginti sėklomis, gerai sudygsta, yra atsparus vėjams ir šalčiams, mažiausiai reiklus dirvožemio derlingumui nei kiti riešutmedžiai. Seni pilkieji riešutmedžiai auga arba augo Raudonės, Jašiūnų, Užutrakio bei kituose dvarų parkuose. Dažnai mugėse nesąžiningi pardavėjai pilkąjį riešutmedį parduoda kaip graikinį (kažkada ir mane pačią taip yra apgavę), tad kad atpažintumėte apgaulę, atkreipkite dėmesį į ūglius (ypač kai pavasarį parduodamas augalas dar būna be lapų), nes pilkojo riešutmedžio ūgliai ir pumpurai būna padengti švelniais pūkeliais, graikiniai tokių neturi.

Lietuvoje dar auginamas  MANDŽIŪRINIS RIEŠUTMEDIS (J. mandshurica), kurio pavadinimas sufleruoja, kad jis kilęs iš Rytų krašto (Mandžiūrija – istorinis regionas Rytų Azijoje, plytintis tarp Rusijos ir Kinijos). Šio riešutmedžio lapai – tiesiog rekordininkai, gali pasiekti net 1 m ilgį. Kaulavaisiai išsiskiria didumu – kaip ir pilkojo riešutmedžio jie būna pailgi, giliai išraižyti grioveliais ir turi ypač smailų galiuką. Nors Lietuvoje mandžiūriniai rieštumedžiai buvo sodinami jau dvarų parkuose (yra išlikusių senų, virš 20 m aukščio medžių), bet labiau jie paplito po II-jo pasaulinio karo, kai buvo sodinami ne tik daugelyje viešųjų parkų, bet ir miško želdynuose. Daugelyje vietų jie nunyko, užstelbti vietinių medžių arba nukentėjo nuo elninių gyvūnų. Šiais laikais mandžiūrinis riešutmedis perkspektyvus ne tik kaip parkų medis, bet ir kaip poskiepis graikiniam riešutmedžiui, nes šaknų sistema yra atspari šalčiams.

ŠIRDINIS RIEŠUTMEDIS (J. ailantifolia) – vienas iš rečiausiai pas mus auginamų riešutmedžių. Jis kilęs iš Japonijos, pasižymi liaukingais plaukeliais apaugusiais lapais, o ypač  plaukuoti ir lipnūs būna ūgliai bei kaulavaisiai. Šie, kaip ir mandžiūrinio bei pilkojo turi smailų ir aštrų galiuką, bet nuo pastarųjų skiriasi gruoblėtu paviršiumi bei suplota riešuto forma. Tiesa, dėl šio riešutmedžio pavadinimo botanikai iki šiol nesutaria, nes dar neseniai jis buvo vadinamas lipniuoju. Senesnėje literatūroje dar galima rasti, kad lipnusis ir širdžiavaisis riešutmedžiai – tai dvi atskiros rūšys, vėliau ji jau buvo pavadinta lipniojo riešutmedžio širdžiavaise forma (J. ailantifolia var. cordiformis). Gali būti, kad po kiek laiko vardai vėl pasikeisti, nes mokslininkai nuolat atranda kažką nauja. Be to, manoma, kad visų riešutmedžių evoliucija yra „pačiame įkarštyje“, tad jie gamtoje tarpusavyje kryžminasi ir galima pamatyti įvairiausių netikėtų hibridų.

Jeigu nuspręsite auginti kurį nors iš paminėtų riešutmedžių, tai reikėtų prisiminti kelias esmines taisykles. Visi riešutmedžiai užaugs nemažais ir plačiais medžiais (žinoma, išskyrus skiepytus ar veisles). Jie mėgsta atviras ir saulėtas vietas, paprastai nebijo stiprių vėjų (ypač rūšiniai augalai). Dirva turi būti derlinga arba bent vidutiniškai derlinga ir drėgna. Nemėgsta rūgščių ir linkusių užmirkti vietų. Žemę po riešumedžiais galima pabarstyti pelenais, smulkintais kiaušinių lukštais ar dolomitmilčiais. Beveik visi riešutmedžiai yra savidulkiai augalai, tad derės ir auginami po vieną. Kartais jie nušąla, ypač nuo netikėtų pavasarinių šalnų, bet paprastai riešutmedžiai gajūs medžiai, greitai vėl atželia. Toks mitas, kuris kartais sklando tarp sodininkų, kad jei po sodinamu riešutmedžiu įkasime plytą, tai medis neaugins ilgų šaknų, yra žalingas augalui. Nes gamta taip jau surėdė, kad riešutmedžiai užaugina ilgą šaknų sistemą, kuri padeda augalui ne tik siurbti maisto medžiagas bei vandenį, bet ir atlaikyti galingą medžio masyvą, kad jo neišverstų vėjai. Tad jeigu jūs kokiais nors būdais trukdysite augalui auginti šaknis, tai jis tiesiog skurs ir po kiek laiko gali nudžiūti. Beje, riešutmedžiai labai nemėgsta persodinimo, tad geriausia, jeigu juos iš karto sodinsite į nuolatinę vietą.

Kaip jau minėta, riešutmedžių vaisiuose gausu įvairiausių mineralų, vitaminų bei kitų naudingų žmogui medžiagų. Iš lapų gaminami vaistai, kurie vartojami ir išoriškai, ir geriami. Iš džiovintų graikinio riešutmedžio lapų galima pasiruošti kvapnios ir sveikos arbatos. Riešutmedžių mediena taip pat vertinama, nes ji tvirta, gražios tekstūros ir spalvos, iš jos gaminami baldai. Iš išorinio žaliojo kevalo (egzokarpo) gaminami dažai, nuspalvinantys audinius tamsia spalva (beje, gliaudant šviežius riešutus, pirštai taip pat patamsėja).

Reikia neužmiršti, kad skaniuosius riešutus mėgsta ne tik žmonės, bet ir kiti gyvūnėliai – ypač voverės bei paukščiai, tad nereikėtų su tuo drastiškai kovoti, statant baidykles ar net dedant paukščiams nuodus (!). Tiesiog paaukokite tai kaip duoklę motulei Gamtai. Sėkmės auginant riešutmedžius.