Vasarą dygsta vieni grybai, rudenį - kiti, ir net artėjant žiemai miške vis dar galima rasti valgomų grybų. Ir kodėl gi ne grybauti - juk tai skanus ir sveikas maistas (žinoma, jeigu tik valgome teisingus grybus), nieko nekainuoja ir po gryną miško orą pasivaikščiojame jų ieškodami. Senųjų dvarų knygose išlikę žinių, kad ir Lietuvos didikai senaisiais laikais mėgdavo paįvairinti maisto racioną grybais valgydami juos kartu su žvėriena ar pasninko metu. Varguomenei grybai buvo papildomas maisto šaltinis ir raciono paįvairinimas, ypač Dzūkijos krašte, kur būdavo įrengiamos net specialios grybų džiovyklos.

O štai kokiam anglui ar vokiečiui grybavimas nėra savaime suprantamas dalykas, greičiau jau egzotinis hobis. Ne visose vakarų Europos šalyse taip lengvai ir pagrybausi, nes vienur reikia gauti specialų valdžios institucijų leidimą, kad pažįsti grybus ir nenusinuodysi (ar kitų nenunuodysi), arba pabaigti grybų pažinimo kursus ir grybaujat turėti su savimi tai patvirtinantį raštą. Skandinavai jau senokai negrybauja, nes mano, kad po Černobylio avarijos grybai buvo užteršti radiacija kelis šimtus metų į ateitį.

Lietuvoje auga šimtai rūšių įvairiausių grybų - valgomų, nevalgomų, nuodingų ir mirtinai nuodingų. Tų mirtinųjų tai ne tiek daug ir yra - ant rankų pirštų galima suskaičiuoti. Be to, visus labiau domina kepurėtieji miško grybai, kuriuos renkame miške. O juk grybai yra visur - tai ir mielės tešloje, ir pelėsis ant duonos, ir miltligė ant augalo lapų, ir dar daug kitų. Manoma, kad Lietuvoje (ir visame pasaulyje) egzistuoja dar šimtai ir tūkstančiai neatrastų grybų rūšių. Štai keletas mažiau žinomų, bet skanių grybų, augančių Lietuvoje:

Skėtinė žvynabudė (Macrolepiota procera)

Vienas didžiausių grybų Lietuvoje. Valgoma ir labai skani, tik vieno šio grybo užtenka suaugusio žmogaus pietų porcijai. Greitai auganti, o kol jauna panaši į musmirių giminę, ant koto turi žiedinę išnarą. Reikėtų rinkti tik tiems, kas gerai ją pažįsta, nes prieš kelis metus Lietuvoje buvo vienas mirtinas atvejus, kai žmogus valgė, galvodamas kad tai žvynabudė, o ten buvo nuodingas grybas žvynabudėlė, panaši į žvynabudę.

Receptas. Žvynabudės skanios ir jų nereikia kaip nors ypatingai ruošti, galima tiesiog šviežias kepurėles neilgai patroškinti svieste kaip daroma su baravykų kepurėlėmis. Užtenka tik šiek tiek druskos ar pipirų ir skanus patiekalas greitai paruoštas valgymui.

Rudakepuris aksombaravykis (Xerocomus badius)

Toks vardas greičiausiai mažai kam girdėtas, bet šilbaravykį žino daugelis, tai tas pats grybas, tik liaudiškai vadinamas šilbaravykiu. Dar dažnai randami žalsvasis ir auksakotis aksombaravykiai, o štai parazitinis ir raudonkepuris yra reti, įtraukti į Raudonąją knygą. Dažnieji aksombaravykiai skanūs ir mėgstami grybautojų.

Receptas. Aksombaravykiai vartojami taip pat kaip ir baravykai, tad jeigu miške nerandame grybų karalių, tai aksombaravykiai irgi tinkami kepti, virti, džiovinti ar marinuoti. Skaniausia juos supjaustytus trumpai nuvirti vandenyje ir patroškinti keptuvėje kartu su svogūnais. Kas mėgsta - galima troškinant įdėti grietinės.

Kislioji kelmiukė (Kuehneromyces mutabilis)

Ji labai dažna mūsų miškuose, kartais dar vadinama vasariniu kelmučiu, nors už tikruosius kelmučius jos maistinė vertė didesnė. Kelmiukės paprastai auga ne po vieną, o šeimynėlėmis, užsiropštusios ant kelmų, kupstų, senų šakų bei rąstų. Mėgsta tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškus. Užauga nedidukais grybais kaip ir kelmučiai, kepurėlės būna 3–7 cm skersmens, rudai geltonos spalvos, su gūbreliu, kuris senesnių grybų patamsėja. Kotas iki 7–8 cm ilgio, su nedideliu sijonėliu. Grybas skanus ir malonaus kvapo. Miške jį galima rasti nuo pavasario iki šalčių. Kai kuriose šalyse kelmiukės net specialiai auginamos grybų plantacijose kaip pievagrybiai. Jas galima valgyti virtas, marinuotas, sūdytas ar net šviežias.

Receptas. Iš kelmiukių galima pasigaminti faršo, su kuriuo žiemą bus galima įdaryti lietinius, pyragėlius ar naudoti kaip garnyrą. Pasūdytame vandenyje 10—15 min. apvirti kelmiukes, po to jas sumalti su mėsmale. Visą masę kartu su smulkintu svogūnu ir norimais prieskoniais sudėti į keptuvę, prieš tai įpylus šiek tiek aliejaus. Kepinti ant labai mažos ugnies, vis pamaišant, kad nugaruotų skysčio perteklius. Uždaryti į sandarius ir švarius stiklainius, laikyti šaltai.

Sviestinė plempė (Collybia butyracea)

Tai dar vienas nedidelis, bet labai dažnas ir skanus miško grybas. Mėgsta augti įvairiuose miškuose – ir lapuočių, ir spygliuočių, ypač kur daug samanų. Auga viena arba nedidelėmis grupelėmis. Kepurėlė kaip kelmiukės būna 3–7 cm skersmens, tik rudai kaštoninės spalvos, šviesiais pakraštėliais. Kotelis iki 8 cm ilgio, tokios pat spalvos kaip ir kepurėlė, senesnių grybų tamprus ir kietokas. Kepurėlės lakšteliai šviesūs, beveik balti. Sviestinė plempė – skanus ir vertingas grybas, malonaus skonio ir kvapo, turintis sviestinį prieskonį. Miške paprastai pradeda dygti vasaros viduryje ir auga iki lapkričio mėnesio, tad ir šiuo metu jos dar galima prigrybauti. Maistui geriausia vartoti šviežią arba keptą.

Receptas. Iš šviežių sviestinių plempių galima pasigaminti salotų. Morkas, žirnelius, česnakus ir kalafiorą susmulkinti vienodo dydžio gabalėliais ir patroškinti nedideliame kiekyje pasūdyto vandens. Nusunkus vandenį, sumaišyti su smulkintomis plempėmis, pabarstyti bazilikais (ar kitais mėgiamais prieskoniais), pagardinti marinatu arba majonezu.

Juosvasis piengrybis (Lactarius necator)

Liaudiškai dažniausiai vadinamas juoduoju grūzdu arba bjauriuoju piengrybiu. Ir iš tiesų, pamačius šį grybą, sunku patikėti, kad jis yra valgomas ir skanus, nes „puošiasi“ labai nepatraukliai: kepurėlė būna murzinai žalios ar juodos spalvos, gleivėta, įdubusi ir dažnai aplipusi miško nuokritomis. Kepurėlė gan stambi (iki 15–20 cm skersmens), jos kraštai dažnai būna užsilenkę žemyn. Kotas storas ir trumpas, iki 5–7 cm. Juosvieji piengrybiai mėgsta augti drėgnesnėse vietose, pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis, netoli eglių arba beržų kaimynystės. Miškuose juos galima rasti iki vėlyvo rudens. Grybo pavadinimas sufleruoja, kad jame gausu pieniškai baltų sulčių, kurios  yra karčios ir aitrios, tad grybus būtina apdoroti, kad kartumas išnyktų.

Receptas. Nuvalytus ir supjaustytus gabalėliais juosvuosius piengrybius pavirti sūdytame vandenyje 10–15 min. Nukošus vandenį, sudėti į keptuvę su smulkintais svogūnais bei saldžiąja paprika ir patroškinti nedideliame aliejaus kiekyje, kol daržovės suminkštės. Baigiant troškinti įdėti šaukštą grietinės, išmaišyti. Valgyti su virtomis su lupenomis bulvėmis.

Skanaus !