Senaisiais laikais sakydavo, kad diena pailgėjo jau per avinuko šuolį. Katalikiškame kalendoriuje tai šv. Pauliaus atsivertimo diena. Tikėdavo, kad meška savo guolyje verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną. Kad nubunda barsukas ir iškiša galvą iš urvo pasižiūrėti – jei šviečia saulė, tai išsigąsta savo šėšėlio ir smunka toliau miegoti, bet miegas bus jau prastas ir pavasaris ateis ankstyvas. O jei tą dieną apniukę – barsukas pavaikšto miške ir prasimankština, visur pripėduoja, bet pavasaris bus vėlyvas ir šaltas, deja. Šis tikėjimas išlikęs dar iš pirmykštės gentinės bendruomenės laikų, tai totemai. Būdavo skiriami tik du metų laikai – Žaliasis, kai miške karaliaudavo Elnias ar Briedis, ir sniegingasis, kai karaliaudavo Meška ar Lokys, ir vykdavo įvairios apeigos, pvz., po kaimą vaikščiodavo „meška“, daug išlikę priežodžių (meška langą užgulė – sutemo). Šeimininkai per pusiaužiemį tikridavo savo grūdų, pašaro ir malkų atsargas – ar užteks, ar pelės neįsisuko. Būtinai nueidavo į sodą ir papurtydavo vaismedžius, pastuksendavo atsargiai į avilius, kad nebeįmigtų per giliai, nes pavasaris jau nebe už kalnų. Dar tą dieną vadindavo Kirmių diena, krikštais, Kumeliuko krišktynomis. Kirmiais vadindavo žalčius ir gyvates. Tą dieną neliesti nieko, kas su jais susiję – nevežti malkų iš miško, nevalgyti bulvių (kad nekirmytų).
Gaila, kad liaudiški burtai šiais laikais visai „išsiderino“, nes klimatas keičiasi, sunku kažką ir nuspėti. Ar nebus kaip pernai balandžio mėnesį, kai dar gausiai prisnigo arba gruodžio viduryje pradėjo sprogti kai kurių medžių lapai.
Na, bet žmonės gali savaip žadinti ir paskubinti pavasarį, kad tik jis greičiau ateitų. Galima išeiti į sodą ir papurtyti vaismedžius. Jeigu kas laiko bites aviliuose – gali švelniai pabelsti į avilio šoną, kad bitės šiek tiek pajudėtų ir pereitų ant kito korio, ilgam nebeįmigtų.
Dar šią dieną vadindavo kirmių diena. O kirmiais seniau vadino žalčius ir gyvates. Sakydavo, kad kirmiai šią dieną atbunda ir šliaužia į namus valgių krikštyti. Žodis „krikštyti“ turėjo kitą prasmę, jis reikšdavo, kad „pagerinti“, „pagardinti“ ir taip pat, kad pradėti kažką daryti pirmą kartą. Jei žalčiai tą dieną neatšliauždavo, tai žmonės patys jų parsinešdavo.
Tradicinis šios šventės apeiginis valgis buvo kamukai, kuriuos iš aguonų, žirnių, kanapių ir medaus gamindavo netekėjusios merginos
