Europinis pūkenis (Cotinus coggygria) tikrai ne naujokas mūsų želdynuose, jis buvo auginamas dar senuose dvarų parkuose prieš kelis šimtus metų, bet iš tų laikų nėra išlikusių, nes išgyvena iki 50–100 m amžiaus. Priklauso anakardinių šeimai (Anacardiaceae), kuri mažai žinoma Lietuvoje, nes iš jos beveik niekas pas mus neauga, išskyrus rudenį spalvomis žaižaruojantį žagrenį, apie kurį jau esame rašę. Iš šios šeimos dar greičiausiai esate valgę arba girdėję apie anakardžio riešutus, bet jie Lietuvoje neauga.
Trumpa šio augalo „dosje“: tai aukštokas krūmas, nors kartais gali augti ir kaip medelis. Pasiekia 3–6 m aukštį. Žali lapai būna apvalūs arba ovalūs, jų paviršius šiek tiek vaškuotas ir turi specifinį kvapą, kuris vieniems kvepia, o kitiems – nelabai. Rudenį lapai nusidažo linksmomis spalvomis – geltonai arba rausva. Smulkūs žiedeliai būna gelsvai žalios spalvos, jų kvapas primena mango vaisiaus arba morkos. Gražiausia augalo dalis – tai aplink žiedelius esantys ilgi ir pasišiaušę plaukeliai. Šios pūkuotos žiedynų kekės, kurios gali būti net iki 30 cm ilgio ypač išryškėja augalui baigiant žydėti, kai nusidažo švelnia rausva spalva. Pasidarbavus bitėms, užsimezga smulkios sėklos, kurios beveik nematomos, nes retokai išsibarstę po pūkuotą kekę. Žydėti pradeda birželio antroje pusėje ir puošnus išlieka iki pat šalnų. Anglakalbiai pūkenį vadina dūmų krūmu (Smoke bush), nes jiems žiedynai labiau primena dūmus, o ne pūkus.
Graži ir išraiškingos tekstūros yra pūkenio mediena – geltona, su ryškiomis metinėmis rievėmis ir kieta. Iš jos galima gaminti nedidelius bei originalius medienos dirbinius. Senesniais laikais visas augalas būdavo panaudojamas, jis buvo populiarus išdirbant odos ir kailių gaminius kaip natūralus raugas. Dar ir šiais laikais iš šaknų ir medienos gaminami geltoni dažai, iš šakelių pinami krepšiai, žiedai ir lapai naudojami gydymui, iš jų išgaunamas aliejus. Tik su pūkeniu ir jo gaminiais reikia būti atsargiems, nes visame augale gausu taninų – tai rauginės augalinės medžiagos, kuriomis lengva apsinuodyti.
Europinis pūkenis savaime auga pietų Europos šalyse, centrinėje Azijoje, Kinijoje ir Himalajuose. Natūraliose augavietėse jis paprastai auga pamiškėse, šlaituose ir priekalnėse, nerūgščiose dirvose. Lietuvos klimato sąlygoms jis atsparus, retai kada apšąla. Nors geriausiai jaučiasi derlingoje dirvoje, bet augs ir ne itin derlingose, tik mažiau žydės ir nebus toks puošnus. Mėgsta saulėtas, normalaus drėgnumo vietas, atsparus trumpalaikėms sausroms ir užterštam miesto orui. Kartais pasisėja pats iš sėklų arba plinta šaknų atlankomis.
Lietuvoje paprastai auginamas ne rūšinis augalas, o jo veislė 'Purpureus', pasižyminti rausvesnėmis žiedų šluotelėmis ir lapais. Tik iš šio pūkenio sėklų sudygę savaiminiai daigai (taip pat, kaip ir iš kitų veislių), paprastai būna laukinukai ir neišlaiko rausvųjų savybių. Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai auginama europinio pūkenio veislė yra ‘Royal Purple‘ – tamsiai raudonais ir su purpuriniu atspalviu lapais bei ryškiai raudonais žiedynais krūmai. Kai jis žydi – atrodo tikrai įspūdingai ! Retesnės ‘Golden Spirit‘ veislės lapai – geltoni; ir ji yra kiek lepesnė, nes kartais apšąla ir nemėgsta didelės saulės atokaitos. Labai originali, iš europinio ir amerikinio (C.obovatus) pūkenių išvesta veislė ‘Flame‘, pasižyminti itin stambiais rausvais žiedynais ir rudenį pasipuošianti ypač ryškiais oranžiniais lapais. Iš raudonlapių ar raudonžiedžių veislių dar galima paminėti ‘Nordine‘, ‘Notcutt‘s Variety‘, ‘Velvet Cloak‘ ar ‘Red Beauty‘.
Neteko nei sykio pastebėti, kad europinį pūkenį būtų apnikę kokie nors kenkėjai, greičiausiai jame esantys taninai ir saugo augalą nuo priešų. Kartais pūkenio lapai pasidengia miltligės apnašomis, ypač jei krūmas auga pavėsingoje, per drėgnoje ir nederlingoje vietoje. Taip pat yra tekę matyti kamieninio puvinio pažeistus ir išvirtusius kamienus.
Tad rinkitės europinį pūkenį savo kiemui, jei turite pakankamai vietos šiam aukštokam krūmui ir norite želdinius papuošti originaliu bei ryškiu akcentu.
