Privačiose sodybose ir viešuose parkuose rododendrai tampa vis labiau mėgiamais krūmais. Jie sodinami grupėmis arba pavieniui, kaip pagrindinis želdyno akcentas arba įkomponuojami į gėlyną. Rododendrų rūšių ir veislių pasirinkimas didžiulis, Lietuvoje kai kurie iš jų visai neblogai auga, dauguma iš jų puošnūs ir įspūdingi krūmai. Gegužės ir birželio mėnesį skleidžiasi ankstyvųjų rododendrų žiedai, vėliau pražysta ir vėlyvesni. Dauguma iš jų mėgsta augti pavėsingesnėse vietose, bet yra ir nemažai tokių, kurie puikiai jaučiasi saulės atokaitoje, ypač azalijos.
Lietuvoje didžiausios rododendrų kolekcijos yra Kauno ir Vilniaus Botanikos soduose. Dar yra keletas nemažų privačių kolekcijų Kauno, Vilniaus ir Švenčionių rajonuose. Tad kokie rododendrai dažniausiai auga mūsų krašte ?
Turime ir lietuvišką rododendrą
Turime vienintelį rododendro atstovą, savaime augantį Lietuvoje, tai PELKINIS GAILIS (Rhododendron tomentosum). Tiesa, dar ne taip seniai prieš kokį dešimtmetį gailis buvo priskiriamas Ledum genčiai, bet atlikus genetinius tyrimus, mokslininkai gailį "paaukštino" į rododendrus. Augančių gailių Lietuvoje galima rasti tik pelkėtuose vietose, kuriose dirvožemis rūgštus, paprastai aukštapelkėse arba užpelkėjusiuose pušynuose. Šis krūmas neaukštas, siekia apie 0,6-1 m aukštį. Lapeliai gan siauri ir kieti, jų viršus tamsiai žalias, o apatinė pusė apaugusi rudais plaukeliais. Mūsų krašte gailiai nuo gilios senovės naudojami gydymui. Bet būkite atsargūs juos vartodami, nes tai nuodingas augalas, lengva apsinuodyti nežinant vartojimo dozių. Namuose džiovinti gailiai buvo dažnai naudojami kovojant prieš rūbų kandis, kurios nemėgsta aštraus gailių kvapo. Pelkėse šalia gailių dažniausiai auga vaivorai, mėlynių giminaičiai, kurių uogas senovėje žmonės mėgdavo rinkti. Bet nuo specifinio kvapo uogų rinkėjams dažnai apsvaigdavo galva ir būdavo manoma, kad vaivorai taip svaigina, todėl jie gavo liaudišką "girtuoklės" vardą. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad galvos svaigimą sukelia ne vaivorų, o gailių žiedų kvapas.
JAKUŠIMANINIS RODODENDRAS (Rhododendron degronianum subsp. yakushimanum)
Tai vienas iš dažniausiai pas mus auginamų rododendrų. Kilęs iš Japonijos, kur žiemos būna švelnesnės nei pas mus, bet visai neblogai perkenčia ir mūsų žiemas (ypač pastaraisiais metais, kai jos tokios švelnios). Jo lapai stori, pasidengę tankiais plaukeliais, kurie ir padeda ištverti gamtos negandas - šaltį ir karštį. Žydėjimas būna gausus ir ryškus, ypač išsiskiria veislė 'Fantastica' (taip, pavadinimas tikrai atitinka augalo išvaizdą). Pats krūmas gan neaukštas, pas mus siekia 1-1,3 m aukštį.
DAŪRINIS RODODENDRAS (Rhododendron dauricum)
Pražysta pats pirmas iš rododendrų balandžio viduryje arba pabaigoje. Šį rododendrą galima priskirti azalijoms, nes rudenį jis numeta didžiąją dalį lapų, tad yra vasaržalis. Žiedeliai nedideli, bet gan gausūs, violetinės spalvos; yra sukurtos veislės baltos ir rožinės spalvos žiedais. Šalčiui tai vienas iš atspariausių rododendrų, nes jo tėvynė - atšiaurusis Sibiras. Augalo lapai ir žiedai turi malonų eterinį kvapą. Iš jų Sibire buvo gaminama arbata, turinti ne tik gydomųjų, bet ir haliuciogeninių savybių.
TANKUSIS RODODENDRAS (Rhododendron impeditum)
Šis yra vienas iš mažylių, nes krūmeliai auga kompaktišku kupstu ir siekia ne daugiau kaip pusmetrio aukščio, tad dažnai sodinamas gėlynuose ar alpinariumuose. Lapeliai smulkūs, visžaliai, žiedai violetiniai. Dažniau nei rūšinis augalas želdynuose yra auginama veislė 'Ramapo'.
AMERIKINIS RODODENDRAS (Rhododendron catawbiense)
Iš aukštųjų rododendrų reikėtų paminėti Lietuvoje 2-3 metrų aukštį pasiekiantį amerikinį rododendrą, kuris savo tėvynėje Šiaurės Amerikoje užauga dar didesnis. Lapai visžaliai, stambūs, odiški ir tamsiai žali. Žiedai melsvai rožiniai, bet želdynuose paprastai auginamos įvairios šio rododendro veislės, kurios žydi stambiais įvairiausių atspalvių žiedais - nuo baltos iki tamsiai violetinės. Štai šis rododendras yra pavėsio mėgėjas. Tiesa, absoliučiame pavėsyje jis nežydės, bet bent pusę dienos (ypač vidurdienį) jo lapus neturėtų kaitinti saulė. Jeigu jam per karšta ir trūksta drėgmės, o taip pat ir šalčio metu, šis rododendras save apsaugo, lapus susukdamas į tūteles, kad mažiau išgarintų drėgmę. Beje, taip ginasi beveik visi visžaliai rododendrai.
JAPONINIS RODODENDRAS (Rhododendron japonicum)
Japoninius rododendrus paprastai vadina azalijomis, nes tai vasaržaliai krūmai, kurie numeta lapus šaltuoju metų laiku. Rūšinis augalas žydi melsvai violetiniais žiedais, bet želdynuose paprastai karaliauja ištisa žiedų spalvų paletė - tiek šaltos spalvos (violetinė, melsva, balta), tiek šiltos (geltona, raudona, oranžinė), nes selekcininkai yra sukūrę gausybę šio rododendro veislių. Japoniniai rododendrai gali drąsiai augti saulėtoje vietoje, tik dirvoje neturi trūkti drėgmės. Vasaros pradžioje jie džiugina ryškiais žiedais, vėliau - sodria žaluma, o rudenį lapai nusidažo ugninėmis spalvomis. Jų įvairovė gali būti didelė ne tik spalvomis, bet ir aukščiu - nuo 0,5 iki kelių metrų aukščio, lapų spalva būna ir purpurinė, kai kurie maloniai kvepia.
GELTONŽIEDIS RODODENDRAS (Rhododendron luteum)
Jis labai panašus į japoninį rododendrą, bet jo tėvynė yra Europa. Tai irgi vasaržalė azalija, žydinti pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje geltonais ir kvapniais žiedais. Bet tas kvapas būna toks stiprus, kad ne visiems patinka. Užauga iki 2-3 m aukščio gan plačiu ir netaisyklingos formos krūmu. Šalčiui atsparus.
Kitos rododendrų rūšys
Lietuvoje taip pat auginami ir kitokie rododendrai, tai Smirnovo, bukalapis, kanadinis, karolinis, varpelinis, korėjinis, smailialapis ir daugybė kitų rododendrų rūšių. Vis labiau populiarėja hibridiniai rododendrai, selekcininkų sukurti iš kelių rododendrų rūšių. Jiems stengiamasi įdiegti savybes, kurios labiausiai tenkintų augintojus - įspūdingus žiedus ir lapus, atsparumą šalčiui, karščiui, kenkėjams ir ligoms bei kt.
Rododendrų priežiūra
Rododendrai vadinami krūmais karaliais, tad norint šiuos "karalius" prisijaukinti, teks pasistengti. Beveik visi iš jų mėgsta rūgštų, derlingą, purų ir gerai drenuotą dirvožemį, kuriame pakankamai drėgmės, bet ir nėra šlapia. Jiems patinka augti ten, kur yra pušų, tik tai turėtų būti ne smėlynai. Rododendrų šaknynas gan trumpas, todėl jie jautrūs sausroms, per kurias reikia laistyti, tad geriausia rododendrų augimo vietą mulčiuoti pušies žieve, kuri apsaugos ne tik nuo išdžiūvimo, bet ir nuo staigių temperatūros svyravimų, rūgštins bei praturtins dirvožemį. Kaip jau minėjau, dauguma rododendrų mėgsta pavėsį, tad reikėtų vadovautis tokia taisykle: jeigu lapai visžaliai ir kuo stambesni - tuo labiau jiems reikia pavėsingesnės vietos, o azalijos, kurios žiemą numeta lapus, jos gali augti ir visiškoje saulėtoje vietoje. Rododendrus ir azalijas geriausia tręšti su jiems skirtomis trąšomis pagal nustatytas normas.
Rododendrai turi ir priešų: vabzdžiai pagraužia lapus (tripsai, amarai, baltasparniai), kartais užpuola ir grybinės ar bakterinės ligos. Neretai, kai dėl neaiškios priežasties pradeda džiūti rododendro šakelės būna kaltas rododendrų maras - grybinė liga. Geriausias būdas išlaikyti augalą sveiką - tai suteikti jam tinkamas sąlygas, tada jis pats apsigins. Dauginti rododendrus nėra lengva, kai kurias rūšis galima sėklomis (kurios dažnai būna daigios trumpai) arba auginiais, bet tam jau reikės šiltnamio ir drėkinimo sistemos. Todėl rododendrų sodinukų kaina medelynuose nemaža, nes juos dauginti nelengva ir jie gan lėtai auga. Rododendrų geriau negenėti, tik kai tai tikrai būtina. Neužmirškite, kad kai rododendrai baigia žydėti ir leidžia naujus lapus, jau vasaros antroje pusėje jie pradeda ruošti žiedus kitiems metams. Tad iš stambių pumpurų kitąmet vėl pražys gražūs žiedai.
