Yra temų, kurios niekada neatsibosta ne tik sodininkams, bet ir tiems, kurie neaugina jokių augalų. Viena iš tokių temų – kaip auginti vadinamuosius pinigų medžius, nors daugelio žurnalo puslapiuose ar interneto svetainėse galima rasti pasakojimų apie šių augalų galimybes prisivilioti į namus materialinę gerovę. Galbūt, kad nuolat užauga nauja augalų mėgėjų karta, o gal tiesiog todėl, kad finansiniai dalykai niekuomet neišeis iš mados, tad prisiminkime dar kartą pinigų medžius ir kodėl jie taip vadinami. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad iš tiesų tai net ne medžiai, o dekoratyvinės gėlės, kurios pas mus auginamos kaip kambariniai augalai. Nors pasaulyje pinigų medžiais vadinama net keliolika augalų rūšių, bet pačios populiariausios ir geriausiai žinomos yra dvi. Apie jas šį kartą ir pakalbėsime.
Nuo seno kambariuose ant palangių galima rasti auginamą tikrąjį storalapį (Crassula ovata). Po pasaulį jis paplito iš Afrikos smėlynų, kur užauga kaip tankus krūmas ar nedidelis medelis. Kam ir kodėl kilo mintis pavadinti jį pinigų medžiu (Money tree) – sunku pasakyti, bet greičiausiai tam įtakos turėjo jo išvaizda, nes augalo lapeliai yra apvaloki ir plokšti, pilkai žalsvos spalvos, primenantys metalines monetas. Dar jis vertinamas dėl savo nereiklumo laistymui ir saulės šviesai. Šis augalas – tiesiog idealus tiems, kurie yra labai užsiėmę ar tiesiog tingi skirti laiką gėlių priežiūrai, nes paprastai storlapį užtenka palaistyti kokį vieną kartą per mėnesį. Gėlių priežiūros vadovuose galima rasti informacijos apie tai, kad storlapį vasarą reikia kelis kartus patręšti, kad būtina karts nuo karto nuvalyti dulkes nuo jo lapelių-pinigėlių, kad reikia kas du metus persodinti, kad jis nemėgsta tiesioginių saulės spindulių ir t.t. Bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad visa tai nėra būtina, nes porą metų auginau jį ant pačios saulėčiausios palangės ir vasarą jis nuolat buvo kepinamas karštos saulės (juk iš Afrikos yra kilęs !), be to, prisimindavau jį palaistyti kartą per mėnesį tik tada, kai lapeliai akivaizdžiai pradėdavo raukšlėtis nuo drėgmės trūkumo. Vėliau teko jį „ištremti“ į kambario kampą, kur nuolat būdavo prietema, ir ką – nieko, kaip gerai augo, taip ir tebeauga. Vieną sykį katinas nuvertė storlapio vazoną ant žemės ir nulūžo jo stambi šaka. Tik po mėnesio ją apdulkėjusią iškrapščiau iš po sofos ir įkišau į vazoną su žeme – ir puikiai prigijo. Auga storlapiai ne itin derlingose ir smėlingose dirvose. Taigi, storlapis – nepamainomas atsipūtusių sodininkų augalas.
Kartais dar auginama kita storlapio rūšis – medėjantysis. Šis taip pat yra „afrikietis“ ir gan panašus į tikrąjį, tik senesni stiebai yra linkę sumedėti, be to, užauga kiek didesnis, iki 1 – 1,5 m aukščio. Jis pas mus rečiau auginamas. Žinoma, auginant storlapius kambario sąlygomis, tiek tikrasis, tiek medėjantis savo tikrojo dydžio niekada nepasieks. Vasarą storlapius galima auginti ir lauke, tik reikia nepamiršti rudenį įnešti į vidų prieš šalnas, nes šito tai jie tikrai neištvers. Pagal vieną miesto legendą sakoma, kad tik užtenka šį augalą auginti namuose ir jis savaime pritrauks materialinę gerovę, o kita legenda pataria dar ir užkasti po juo keletą monetų, kad burtai geriau veiktų.
Dar vienas augalas, kuris taip pat vadinamas pinigų medžiu, yra zamijalapis zamiokulkas (Zamioculcus zamiifolia). Pavadinimas skamba labai įmantriai, bet pats augalas atrodo visai paprastai, bet tikrai ne prastai. Šis irgi yra kilęs iš Afrikos (hm, paradoksas, kad pinigų medžiai yra kilę iš vieno skurdžiausio pasaulio žemyno). Lietuvos rinkoje jis pasirodė gan neseniai, prieš kokius 15 metų ir labai greitai tapo daugelio namų ir įstaigų puošmena. Žinoma, prie jo populiarumo prisidėjo ir tai, kad jo platintojai pavadino jį pinigų medžiu. Matyt, storlapio, kaip pinigų medžio vaidmuo išsisėmė ir rinkai reikėjo naujos žvaigždės, kuria ir tapo zamiokulkas. Jo lapai nei į metalinius, nei į popierinius pinigus nepanašūs – jie stori, sodriai žali, blizgantys ir yra ovalo formos. Kaip ir jo pirmtakas zamiokulkas pasižymi nereiklumu – gali augti pustamsėje kambario vietoje (vasarą tiesioginė saulė net gali išdeginti rudas skylutes ant lapų), gali pakentėti ir kurį laiką nelaistytas. Ir patręšti reikia tikrai retai, nes kitaip pradės per greitai augti – tuo jis skiriasi nuo storlapio, kuris auga lėtai. Pasodintas derlingoje žemėje, zamiokulkas gali sparčiai pasiekti 1–1,5 m aukštį, tad jeigu jūsų butas yra kompaktiško dydžio, tai geriau su tręšimu nepersistengti. Tiesa, augdamas jam tinkamomis sąlygomis, zamiokulkas gali pateikti staigmeną – pražysti baltu burbuolės formos žiedu, panašiu į kalijos.
Abu pinigų medžiai labai tinkami auginti kambario sąlygomis, nes nenukenčia žiemą dėl sauso oro, ko nemėgsta daugelis kambarinių gėlių. Kartais galite pavalyti dulkes nuo zamiokulko lapų, kad tiesiog geriau išryškėtų jų blizgėjimas. Taigi, kalbant apie šiuos augalus, galima pabumbėti, kad tie komercininkai pirkėjams vėl „kabina makaronus“ apie tai, kad pinigų medžiai privilioja sėkmę finansuose. O galima ir žaismingai į tai pažiūrėti: juk prisipažinkite, kad nors burtais ir prietarais netikite, bet jei kelią netikėtai perbėga juoda katė, ar tikrai nepagalvojate, kad tai blogas ženklas ? Taip ir su pinigų medžiu – kažkur giliai širdyje vis tik kirba mintis, kad gal yra tame šiek tiek tiesos ? Dažniausiai pinigų medžio sau nedrįstame pirkti, bet dovanoti jį kitiems, ir ypač papuoštą monetomis – tikrai labai smagu.
