Spragšių lervų „nusikaltimai“
Jos ėda daugumos augalų požemines dalis – daržovių šaknis ir gumbus, įsigrauždamos ir padarydamos juose skylutes. Ypač kenksmingos bulvėms, kukurūzams, ridikams, runkeliams. Pažeisti šakniavaisiai praranda prekinę išvaizdą, į pažeistas vietas patenka grybinės ar bakterinės infekcijos, daržovės sandėliuose pradeda pūti, pūdydamos ir kitas. Labiausiai nukenčia dideli ūkiniai daržovių laukai, tad kad išvengtų nuostolių ūkininkai dėl šių mažų vabzdžių, deja, turi purkšti laukus pesticidais.
Lervos taip pat mėgsta užkandžiauti nesudygusiomis sėklomis bei dygstančiais daigais, todėl pridaro žalos ir javų laukams – kviečiams ir rugiams, kurių pažeisti daigai pradeda gelsti, nuvysta. Tad jeigu savo darže pasėjote sėklas ir niekas neišdygo arba daigai dėl neaiškių priežasčių vysta leipsta, tai ne visada kaltinkite prastą sėklų kokybę, nes galbūt, jas sugadino spragšių lervos. Spragšių lervos labiausiai mėgsta tokias dirvas, kuriose prieš daržininkavimą augo piktžolėta pieva, ir ypač kur daug auga varpučių.
Kaip gi kovoti su tomis spragšių lervomis ?
Tad ką daryti, kad dirvoje būtų mažiau šių kenkėjų, o pesticidų naudoti nesinori ? Pirmiausiai – tai kuo dažniau kultivuoti žemę – perkasti, ravėti ir kitaip judinti, kad kuo daugiau lervų atsidurtų žemės paviršiuje, nes čia jos tiesiog išdžius, žus nuo mechaninių pažeidimų ar bus sulestos paukščių. Taip pat ravint ar kasant dirvą kiek įmanoma labiau išrankioti varpučius su šaknimis (uch, iš asmeninės patirties žinau, koks tai nelengvas darbas).
Kadangi spragšiai mėgsta rūgščią dirvą, tai retkarčiais dirvožemį reikėtų šiek tiek nurūgštinti. Tą galima padaryti barstant pelenus, kuriuos galite paimti iš židinio ar šašlykinės, tik, be abejo, ten neturėtų būti deginta plastmasė ar guma, o tik natūralūs dalykai, tokie kaip malkos, grilio anglys ar pjuvenų briketai. Namuose kaupkite kiaušinių lukštus, nes juk tai ne tik kalcio šaltinis, bet ir puiki mineralinė trąša, taip pat kaip ir pelenai. Kiaušinių lukštus prieš barstant reikėtų sutrinti kiek įmanoma smulkiau. Dirvožemį taip pat nurūgština dolomitmilčiai, kurių būna sodo prekėse, tik svarbu jų nepadauginti, nes kitaip nudeginsite augalus. Į pagalbą kovai su spragšiais pasitelkite natūralius jų priešus – paukščius, ežius ar varliagyvius, tad padarykite jūsų sodą ir daržą kuo draugiškesnį smulkiajai faunai: kelkite inkilus, palikite tvoros apačioje tarpus ežiukams, atsargiai šienaukite žolę, kurioje gali slėptis varlės ar žalčiai.
Spragšių šeima gausi ir labai įdomi
O kodėl gi šis vabalas vadinamas spragšiu ? Nes jis spragsi. Jei laikysite vabalą atsargiai už pilvelio dviem pirštais, tai jis ims judėti ir spragsėti, bandydamas ištrūkti. Arba padėkite jį aukštielniką ant delno – pamatysite, kaip jis gulėdamas ant nugaros pašoks gerokai į viršų, apsivers salto kaip tikras akrobatas ir grakščiai atsistos ant kojų. Tik teisingas vabalo vardas yra su „g“ raide, o ne su „k“, nes kilęs nuo žodžio „spragsėti“.
Spragšių šeimoje (Elateridae) yra daug rūšių, šiuo metu Lietuvoje atrastos 74, o pasaulyje virš 8500 ! Juk kiek dar gali būti neatrastų. Pats dažniausiais pas mus spragšis, ko gero, yra pilkasis (Prosternon tessellatum), dar dažnai sutinkamas ir žaliasis rugiaspragšis (Selatosomus aeneus). O štai didysis spragšis (Stenagostus rufus) ar raudonasis pievaspragšis (Anostirus purpureus) yra labai reti, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą.
Tai vis tik spragšių vabalai - geriečiai ar blogiečiai ?...
Patys vabalai žemės ūkiui nelabai žalingi, jie paprastai ropoja augalo paviršiuje ir pajutę pavojų, staigiai prisispaudžia prie kūno kojytes ir krenta žemyn. O štai tikrosios „blogietės“ yra lervos. Jos plonos, kietos, paplokščios, blizgančios, geltonos ar rudos spalvos, galva tamsesnė, turi trumpas krūtinės kojas, 8–30 mm ilgio. Žemėje lervos vystosi apie 3-5 metus ir su kiekvienais metais darosi vis ėdresnės, vis labiau pakenkdamos augalams.
Bet nesinorėtų spragšio paveikslą nupiešti tik tamsiomis spalvomis, kad jis tik kenkėjas ir žmogui nieko iš jo gero. Gamtiniu požiūriu visos rūšys yra reikalingos, naudingos ir būtinos gyvybės ratui. Beje, yra nemažai ir tokių spragšių rūšių, kurių lervos neėda šakniavaisių ar daigų, o gyvena pūvančiuose kelmuose, senuose medžiuose ir minta puvėkais arba kitų vabzdžių (kenkėjų !) lervomis.
