Kartais artėjantis pavasaris pridaro rūpesčių spygliuočiams augalams, tad prisiminkime spygliuočių problemas, kurios užklumpa žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, kai saulelė vėl atkopdama pradeda budinti svietą.

Lietuvoje iš daugumos visžalių dekoratyvinių spygliuočių tik maumedžiai ir dar keletas retesnių rūšių žiemai numeta spygliukus. Beje, natūraliai spyglius meta ir daugelis visžalių  spygliuočių, bet ne visus iš karto; ir daro tai kas kelerius metus, tad ne visuomet ir pastebime.

Populiariausi spygliuočiai yra įvairios pušys, eglės, kadagiai, tujos, taip pat dažnai sodinami ir puskiparisiai, kėniai, kukmedžiai bei kiti. Tik paprastoji pušis, eglė ir kadagys yra mūsų krašto savaiminiai augalai, tad jie retai kada kelia rūpesčių, o visi kiti atkeliavo iš įvairiausių pasaulio kraštų. Vieni žalieji imigrantai prie mūsų klimato prisitaikė labiau, o kiti kiek mažiau. Tad dauguma iš jų problemų kėlė ir kels. Ir dažniausiai tie nesklandumai išryškėja pavasarį. Pagrindinė problema atsiranda tada, kai pažeidžiama svarbiausia priežiūros taisyklė, galiojanti tiek spygliuočiams, tiek lapuočiams, ir kuri vėliau atsiliepia visai tolimesnei augalo gerovei. O jos esmė - ar augalas pasodintas į jam tinkamą vietą. O kas yra tinkama vieta ? Tai tokia, kokioje jis paprastai auga savo tėvynėje, t.y. natūralioje augavietėje. Pavyzdžiui, bet kuri pušis nemėgsta užmirkusios ar pavėsingos vietos, tad jei pasodinsite ją tokioje, niekada neturėsite gražaus medelio (nebent mėgstate tokias kreivas šleivas nuskurėles, kokios auga pelkėse).

PUŠYS

Su pušimis pavasarį problemų nedaug. Joms svarbu, kad augtų saulėtoje vietoje, mažai derlingame arba nederlingame, lengvame ir neužmirkusiame dirvožemyje - priesmėlyje, smėlyje. Pačios nereikliausios – paprastoji (Pinus sylvestris), kalninė (P. mugo), bankso (P. banksiana), juodoji (P. nigra) ir dar keletas kitų, nes jos nebijo šalčių, vėjų ir sausrų, jų praktiškai nereikia trešti. Kartais žiemomis paprastosios pušys nukenčia, jei yra pasodintos šalia kelių, kurie barstomi druska, ir kai pavasarį saulė pakaitina druska padengtas šakeles, nurunda spygliai. Žinoma, kaip ir visus augalus, šiltuoju metų laiku retsykiais užpuola kenkėjai ar ligos (verpikai, skydamariai, spygliakritė, rutulgrybis, kt.). Jeigu augalas sveikas ir tvirtas, tai paprastai apsigina pats, bet jei ne, tada reikia jam padėti.

Lietuvoje labiausiai vargsta visos ilgais ir švelniais spygliais pušys: himalajinė (P. wallichiana), veimutinė (P. strobus), korėjinė (P. koraiensis), balkaninė (P. peuce) ir kt. Joms mūsų klimatas kiek per aršus, jas reikia saugoti nuo šaltų žiemos vėjų, pasodinant saulėtoje užuovėjoje arba žiemai pridengiant. Tik bėda ta, kad kol pušelė maža, tai pridengti nesudėtinga, bet kai ji išsistiebia į keleto metrų viršų – jau sunku išsaugoti. Visos pušys nemėgsta genėjimo – nupjovus kad ir galiuką, dažnai nudžiūva visa šaka, tad pušis genėkite tik išimtinais atvejais. Retsykiais apšąla įskiepytos į stiebą mažosios pušelės, vadinamos lauko bonsais. Tokias irgi vertėtų žiemai pridengti, ypač jei auga šaltų vėjų košiamose vietose.

KADAGIAI

Kaip ir pušys kadagiai yra vieni nereikliausių augalų. Taip pat mėgsta saulėtas vietas, nederlingus, lengvus ir sausus priesmėlius, atsparūs svilinantiems saulės spinduliams, o pats nelepiausias – tai paprastasis kadagys. Žiemą gali nukentėti koloniškos formos veislės (‘Arnold‘, ‘Sentinel‘, ‘Suecica‘ ir kt.) nuo gausaus sniego, kurio svoris išlanksto ir išlaužo šakas. Jei gausiai prisninga, reikėtų sniegą atsargiai nupurtyti, o jei kurios šakos jau nebeišsitiesia, tai pavasarį jas pataisyti, pririšant prie kamieno ar kuolo, tik neužmiršti po 1-2 metų virvę nuimti.

Iš nereiklesnių kadagių dar galima paminėti kininį (Juniperus chinensis), padrikąjį (J. horizontalis), tarpinį (J. x pfitzeriana), žvynuotąjį (J. squamata) ir kt. Jei auginate kurią nors iš šių kadagių veislę geltonais ar baltai margais spygliais (‘Aureovariegata‘, ‘Variegata‘ ir pan.), nuo pavasarinės saulės spygliukai kartais paruduoja, bet greitai vėl atsigauna. Nereikia užmiršti, kad būtent kazokinis kadagys kaltas, jei jūsų kriaušė serga rūdimis, t.y. tokiomis vasarą ant lapų atsirandančiomis rudomis karpomis, tad pastaruoju metu kazokinių kadagių auginti neberekomenduojama. Retesni ir reiklesni yra pajūriniai kadagiai (J. conferta), jie labiau mėgsta kiek drėgnesnę, derlingesnę ir pavėsingesnę vietą. Uoliniai kadagiai (J. scopulorum), kurie populiarėja kaip gyvatvoriniai augalai, kartais apšąla nuo atšiaurių žiemos vėjų, tad vėjų pagairėse jų geriau nesodinti. Tad daugumą pušų ir kadagių dangstyti nei nuo šalčio, nei nuo saulės paprastai neprisireikia.

EGLĖS

Nors paprastoji eglė (Picea abies) – irgi mūsų krašto augalas, bet jos poreikiai jau kiek kitokie nei pušies ar kadagio. Ji mėgsta drėgnesnį ir derlingesnį dirvožemį, visai neblogai jaučiasi ir daliniame pavėsyje. Paprastosios eglės šalčių nebijo, tik jų šaknys (kaip ir visų eglių rūšių) raizgosi negiliai žemės paviršiuje, tad jas gan dažnai išverčia stiprūs vėjai, todėl nepatartina sodinti arti pastatų ar elektros laidų. Taip pat jos sunkiai auga ten, kur užterštas oras – pramoniniuose rajonuose, arti intensyvių kelių. Nuo tokių sąlygų žaliaskarės suvargsta, jas pradeda pulti ligos ir kenkėjai. Paprastosioms eglėms nebaisūs ir kaitrūs pavasariniai saulės spinduliai, nuo jų retai kada nudega spygliai (kartais tik geltonspyglėms veislėms), ypač jei šaknims užtenka drėgmės. Ligos egles puola panašiai kaip ir pušis, bet štai kenkėjai jas mėgsta labiau, smaguriauja tiek žieve, tiek spygliais, tiek kankorėžiais. Jei pavasarį ar vasarą eglėms pradeda džiūti spygliukai ar luptis žievė – galima įtarti, kad įsisuko vabaliukai (žievėgraužis tipografas, kinivarpos ar kiti). Pirmiausiai reikia patikrinti, ar tinkamos augimo sąlygos, po to imtis natūralių apsaugos priemonių: su inkilais vilioti į sodą paukštelius, pakabinti feromonines gaudykles, naudoti biologinius preparatus ir pan. Jei tai nepadės, teks į pagalbą pasitelkti chemiją.

Lietuvoje pavasarį dažniausiai nukenčia baltoji eglė (P. glauca), tiksliau jos veislės ‘Conica‘, ‘Sander‘s Blue‘, ‘Laurin‘ ir kitos, dar kartais vadinamos kanadinėmis eglutėmis. Jeigu šios mažosios eglutės auga saulės atokaitoje ir jas ankstyvą pavasarį, kol dar neišėjęs įšalas,  pakaitina spinduliai, to užtenka, kad spygliai apdegtų ir paruduotų, nes augalo šaknys dar negali siurbti drėgmės iš įšalusios žemės. Tad geriausia vasario-kovo mėn. šias eglutes pridengti nuo saulės spindulių, net jeigu lauke šalta ir laikosi minusinė temperatūra. Kartais baltąsias eglutes pavasarį arba vasarą apninka voratinklinės erkutės, nuo kurių spygliai išretėja, pradeda byrėti, o ant šakelių apačioje matosi miniatiūriniai voratinkliukai. Erkutės dažniausiai suaktyvėja, kai ilgai trunka sausi ir karšti orai, augalams trūksta drėgmės. Tokiu atveju laistykite ar purškite augalą anksti ryte, naudodami bulvienojų ar tabako nuovirus bei kitus biologinius preparatus, stengdamiesi kuo labiau sudrėkinti šakeles. Šias eglutes geriausiai sodinti šiek tiek pavėsingoje ir drėgnoje vietoje.

Dygioji eglė (P. pungens), dar vadinama sidabrine eglute – viena atspariausių eglių; ji pakanti užterštam orui, pavasarinei saulei, šalčiui, daugumai ligų ir kenkėjų, o kai kurios veislės užauga visai nedidelės (‘Glauca Globosa‘, ‘Compacta‘ ir kt.), tad tinkamos mažoms erdvėms. Kitų rūšių eglės dekoratyviniuose želdynuose retokos: kartais dar galima sutikti rytinę eglę (P. orientalis) ir jos veisles, sitkinę (P. sitchensis) ir vieną gražiausių eglių – serbinę (P. omorica). Jos visos ganėtinai nelepios, retai serga, ypač jei pasodinamos  joms tinkamose vietose.

TUJOS

Į Lietuvą atkeliavo prieš kelis šimtus metų ir čia gerai įsitvirtino. Ko gero, daugelis laiko jas tinkamiausiu augalu gyvatvorėms. Lietuvoje dažniausiai auginama vakarinė tuja (Thuja occidentalis) ir gausybė jos veislių, kurios yra tinkamos ne tik gyvatvorėms. Tai dar vienas visai neįnoringas augalas, kurį verta auginti dėl didelės veislių įvairovės. Savo gimtinėje, Šiaurės Amerikoje vakarinės tujos auga drėgnose, gan pelkingose ir nederlingose vietose, dažnai užpavėsintos kitų augalų. Jos atsparios šalčiui ir užterštam orui, jas galima karpyti, vienu žodžiu – tiesiog imk ir augink. Tujų šaknų sistema negili, paviršinė, tad ankstyvą pavasarį, kaip ir daugumai visžalių augalų, kai žemė dar įšalusi, o saulė jau pradeda kandžiotis, gali apdžiūti šakelių galai. Paprastai vėliau jos pačios greit atželia. Vasarą per užsitęsusias kaitras tujas taip pat reikia laistyti. Kartais tujų, taip pat kaip ir pušų, auginamų šalia druska barstomo kelio, taipogi gali nuruduoti spygliai. Kai kurios vakarinės tujų veislės, kad būtų puošnios, turi tam tikrų poreikių. Pvz., daugelis rutulinių ar koloniškų formų augalai (‘Danica‘, ‘Tiny Tin‘, ‘Columna‘, ‘Smaragd‘ ir kt.) nukenčia žiemą, kai gausus sniegas, ir ypač po atodrėkių, nulenkia žemyn jų šakeles, sugadindamas augalo formą. Kad augalas būtų tvirtesnis ir atsparesnis, svarbu jo nepertręšti azotinėmis trąšomis, ypač vasaros antroje pusėje (tai galioja visiems sumedėjusiems augalams). Kitas kraštutinumas – kai augalui trūksta maisto medžiagų. Tai paprastai išduoda pablyškusi spygliukų spalva, išretėjusios šakelės ir gausus sėklų nokinimas, kuris gadina tujos, kaip dekoratyvinio augalo įvaizdį. Tad pavasarį, kai tik įšalas išeis iš žemės, patręškite tujas spygliuočiams skirtomis trąšomis, jų kiekį reguliuodami pagal jūsų dirvos derlingumą.

Retsykiais dar auginama didžioji tuja (T. plicata) ir kelios jos veislės margomis šakelėmis (‘Zebrina‘, ‘Kornik‘ ir kt.). Pati rūšis gali užaugti virš 60 m, o jos poreikiai panašūs kaip ir vakarinės tujos. Tik veislės įnoringesnės, linkusios apšąlti, nemėgsta atvirų ir vėjuotų vietų. Taip pat želdynuose kartais galima sutikti rytinio tujūno (Platyclados orientalis), anksčiau vadinto rytine tuja veislę ‘Aurea Nana‘. Nors tai ir labai gražus augalas, bet deja, Lietuvoje jis gali augti tik pajūryje, o kituose regionuose jis nuolat apšąla.

KĖNIAI

Tai vieni puošniausių spygliuočių, galinčių augti Lietuvoje. Tik mūsų klimate  geriausiai jaučiasi aukštaūgės kėnių rūšys, tokios kaip europinis (Abies alba), kaukazinis (A. nordmanniana), pilkasis (A. concolor) ir kt., o mažieji kėniai ir jų veislės, kurios kompaktiškai tilptų ir mažuose sklypeliuose, deja, paprastai būna lepūnėlės. Štai korėjinio kėnio (A. koreana) išskirtinė veislė ‘Silberlocke‘, ko gero, laimėtų grožio konkursą, jei būtų organizuojami rinkimai „Misteris medis“. Bet Lietuvoje jiems sunku atskleisti savo grožį, nes jų reikalavimų sąrašas nemažas: jiems reikia ir šviesios, pakankamai drėgnos, bet ne šlapios, apsaugotos nuo vėjų bei šalčių vietos, ir derlingos, nesunkios dirvos; juos reikia saugoti nuo kenkėjų ir ligų. Tik tuomet jie džiugins savo puošniais riestais spygliukais ir violetiniais kankorėžiais. Tad, jei norite sode turėti šį gražuolį, pasodinkite jį tinkamoje vietoje, žiemai pridenkite šaknis nuo šalčio, o pavasarį saugokite nuo kaitrių saulės spindulių. Pabandyti verta, turėsite tikrą kiemo puošmeną.

PUSKIPARISIAI

Dar viena įdomi ir Lietuvoje populiarėjanti augalų gentis. Dažniausiai auginamos žirniavaisio (Chamaecyparis pisifera) ir lausono (Ch. lawsoniana), o retesnės būna baltojo (Ch. thoides) ar bukojo (Ch. obtusa) rūšys ir veislės. Puskiparisių poreikiai ir priežiūra panaši į kėnių. Jie mėgsta derlingas, purias ir drėgnokas dirvas,  apsaugotas nuo šaltų vėjų ir dalinai pavėsingas vietas. Pavasarį gali apdegti nuo saulės. Vasarą nukenčia, jei šaknims trūksta drėgmės, o žiemą gali apšąlti arba visai nušąlti. Mūsų žiemoms atsparesni žirniavaisiai puskiparisiai, o „lausoniukai“ geriau jaučiasi pajūryje, kur žiemos švelnesnės. Ypač būna apmaudu, kai ne vienus metus puikiai augęs ir, atrodo, jau pripratęs prie žiemos grybšnių lausono puskiparisis, staiga po kurios nors žiemos (ir tai dar ne pačios šalčiausios) staiga nudžiūsta ! Et, nesuprasi tų atėjūnų, kas gi jiems neįtinka.

KUKMEDŽIAI

Dar prieš porą šimtmečių Lietuvoje žaliavo natūralios europinio kukmedžio (Taxus baccata) giraitės. Matyt, labai visiems patiko pypkės kukavinės, kad iškirto ir išnaikino šį žaliuojantį krūmą (kartais auga ir kaip medis) mūsų kraštuose. Šio augalo svarbiausias noras, kad gerai jaustųsi, tai pavėsis. Tad jeigu pasodinsite jį saulėtoje vietoje – tai tiek pavasarį, tiek  vasarą nuolat nudegs jo spygliai. Dirvą mėgsta gan derlingą ir drėgnoką. Labai šaltomis žiemomis gali apšąlti. Yra išvesta nemažai veislių geltonais spygliukais ar įvairių formų laja. Augalą galima karpyti, jis tinkamas gyvatvorėms, iš jo formuojamos žaliosios skulptūros. Tik reikia būti atsargiems, nes jis visas nuodingas. Lietuvoje dar kartais auginami dygusis (T. cuspidata), tarpinis (T. x media) ir kiti kukmedžiai, bet jie jautresni šalčiui nei europinis.

Visžalių spygliuočių sąrašą, kurie pas mus auga, galima būtų vardinti ir vardinti: cūga (Tsuga) ir pocūgė (Pseudotsuga), mamutmedis (Sequoiadendron) ir sekvoja (Sequoia), araukarija (Araucaria) ir kuningamija (Cunninghamia), mikrobijota (Microbiota) ir kriptomerija (Cryptomeria, ir t.t., visų retenybių nesuminėsi. Kaip ir neišvardinsi visų jų problemų. Nes kaip žmonės turi įvairiausių negalavimų, taip ir augalai jų turi pakankamai. Nes kaip ir žmonės, išvykę iš savo tėvynės, būna jautresni ir pažeidžiamesni, taip ir augalai.

Ir jeigu jums rūpi jūsų auginamo augalo gerovė, įsiklausykite širdimi į poreikius, į jo rodomus ženklus. Žinoma, puiku, kad yra visagalis internetas, kuriame galima rasti visokiausios informacijos, bet jis neatsakys į visus klausimus, nenumatys visų situacijų, o jūs, net ir norėdami neperskaitysite visų augalų priežiūros knygų. Tad retkarčiais tiesiog įsiklausykite į augalą, kaip į savo artimą, ir pamatysite, po kiek laiko daugiau suprasite ir pajusite. Sėkmės atradimuose.