Kartais verta keisti įsisenėjusį požiūrį ir įprastus dalykus. Tai nesunku atlikti ir kalbant apie daržo ar sodo gėrybes. Pavyzdžiui, kas nežino serbentų: juodųjų, raudonųjų, baltųjų. Jų rasime net šiuolaikiškai įkurtose sodybose, mat augalai nei gamtos veiksniams, nei mums nereiklūs, o vaikai mielai smaguriauja uogytėmis. Kodėl šio augalo nepritaikius estetiniams poreikiams, nepasodinus jo dėl ryškių dekoratyvių žiedų ar nesuformavus gyvatvorės, labirinto? Apie dvi mažiau žinomas rūšis – kalninius ir raudonžiedžius serbentus pasakoja Edita Medeina, gamtininkė, svetainės www.medeinos.lt autorė, Vilniaus statybininkų rengimo centro želdynų profesijos mokytoja.

Labirintai iš kalninio serbento

Kalninis serbentas (Ribes alpinum) Europoje auga natūraliai. Jis paplitęs daugiau kalnuotose vietovėse: Suomijos ir Norvegijos šiaurėje, Alpių, Pirėnų aukštikalnėse. Galima rasti natūraliai augantį ir Lietuvoje pamiškėse, šlaituose, vandens telkinių pakrantėse, kur būdavo masiškai sodinami prieš keletą dešimtmečių. Tai nedidelis krūmas, kuris palankiomis sąlygomis užaugs iki 2,5–3 m. Lapai panašūs į sodinius serbentus. „Šie serbentai auginami ten, kur reikalinga greitai auganti gyvatvorė. Tai turbūt vienas iš nereikliausių augalų – paprastas ir patikimas. Jų šaknys tvirtos, tad galima sutvirtinti stačius ir slenkančius šlaitus. Jie tokie patikimi, kad be vargo ir nuostolių parke sukursite labirintą“, – pagyrų augalui negaili Edita.

Ji pastebi dar vieną puikią šių krūmų savybę: reguliariai karpoma kalninių serbentų gyvatvorė nesunkiai įgauna pageidaujamą formą. Iš dalies jais galima pakeisti šiuo metu buksmedinio ugniuko siaubiamus buksmedžius. Didžiausias jų trūkumas – kalninis serbentas rudenį numeta lapus, o buksmedis – visžalis. Sudėtingoms figūroms kurti jis taip pat netiks, nes nepakankamai tankus. Krūmai sparčiai auga, todėl suformavus pageidaujamą formą, darbą teks kartoti keliskart per metus, priešingai nei lėtai augančio buksmedžio atveju. Vasarą kalninių serbentų gyvatvorė suteiks apsaugą nuo aplinkinių žvilgsnių, o reguliariai genima bus tanki ir estetiška. „Kadangi kalninio serbento žiedai neįspūdingi, tai genėti galima negailint“, – sako apželdinimo specialistė. Ji primena, kad Vilniaus botanikos sode auga iš kalninių serbentų suformuotas labirintas – puiki atrakcija tiek mažiems, tiek dideliems. Kadangi serbentai auga sparčiai, jais džiaugtis galima greičiau, nei sodinant buksmedžių arba kukmedžių krūmus gyvatvorėms.

Ryškios raudonžiedžių serbentų žiedų kekės

Pirmoje gegužės pusėje žydintis raudonžiedis serbentas (Ribes sanguineum) – augalas, kurį pažįsta ne kiekvienas. Jo tėvynė – Šiaurės Amerika, tačiau jo ryškiai rožinių, purių žiedų kekės tokios dekoratyvios, kad jį pamėgo viso pasaulio sodininkai. Skaičiuojamos kelios raudonžiedžių serbentų veislės, viena nuo kitos besiskiriančios smulkiais žiedeliais – tad galite pasirinkti jums gražiausius krūmelius. „Raudonžiedis serbentas net itin geromis sąlygomis nebus didesnis kaip 3 m, o kai nežydi, sudaro foną kitiems augalams. Šiuos serbentus genėti gaila, nes sumažės žiedų, todėl auga kaip soliterai reprezentacinėje sodo zonoje arba pro langus matomoje vietoje. Jie kaip veigelės, alyvos, jazminai ir kiti žydintys krūmai gausiais žiedais patraukia akį, o kitu metų laiku palaiko gėlyno struktūrą“, – pastebi želdynų profesijos mokytoja. Žalia lapija rudeniop parausta ir krūmas tarsi pražysta antrąkart. Labiau nei kalninis šis serbentas mėgsta būti laistomas, taip pat jautresnis šalčiui, todėl verčiau sodinti užuovėjoje, o jauną žiemai patartina dengti.

Uogas palikime paukšteliams

Tiek kalniniai, tiek raudonžiedžiai serbentai nereiklūs. „Pastarieji kiek lepesni – labiau mėgsta trąšią žemę. Kaip ir kiti dėl žiedų vertinami augalai, mėgsta šviesią vietą, nors auga ir daliniame pavėsyje. Kalniniai serbentai nieko nebijo: nei šalčio, nei mažiau derlingos dirvos, nei saulės šviesos trūkumo, be to, nebrangūs. Todėl anksčiau buvo labai populiarūs ir dažnai sodinami parkuose“, – tvirtina gamtininkė. Kaip ir sodo serbentus, tiek raudonžiedžius, tiek kalninius dauginti paprasčiausia atlankomis arba auginiais. Norėtųsi, kad šie lengvai prižiūrimi ir atsparūs augalai dar dovanotų ir skanių uogų. Edita primena, kad šios rūšies serbentai neskirti ragauti: „tiek raudonžiedžiai, tiek kalniniai serbentai auginami ne dėl uogų. Kalninio serbento uogos labai gražios ir mielos, primenančios raudonuosius, mažiau rūgščios, bet kekėse jų mažiau ir neturi serbentams būdingo aromato. Raudonžiedžių uogos Lietuvoje net nespėja subręsti, nors šiltesniuose kraštuose būna gana didelės, tamsiai raudonos.“ Visų serbentų uogos valgomos, tačiau skoniu negali varžytis su sodo serbentais. Todėl parkuose augančios jų rūšys itin mėgstamos gamtininkų: ir gražu, ir maistas paukščiams. Auginant želdyne jas taip pat geriausia palikti paukšteliams – lesančiais sparnuočiais galėsite gėrėtis visą rudenį.

Teksto autorė Giedrė Rymeikė. Žurnalas "Rasos" Nr.13, 2022 m. liepos 7 d.

Nuotraukos Editos Medeinos