Vieną lietingą sekmadienio rytą apsilankėme Ežerėlyje, nedideliame miestelyje Kauno rajono pakraštyje, apsuptame miškų, pelkių ir durpynų. Šioje mistiškoje vietovėje ieškojome gyvenančio Lietuvos gėlių selekcininkų draugijos pirmininko, Amerikos viendienių bei vilkdalgių draugijų nario, gėlių kolekcionieriaus bei gėlių augintojo. Pagal išvardintus titulus atrodytų, kad kalbame apie patyrusį ir garbingo amžiaus gėlininką, daug metų puoselėjantį gėles. Ką gi, patirties išties jam netrūksta, bet jo amžius – tik 21 metai. Jaunas, energingas, ieškantis ir smalsus – tokią šį kartą sėkmės istoriją pasakojame apie EDVINĄ MISIUKEVIČIŲ.
Studijos ir pirmieji pasiekimai. Edvinas oficialių titulų sureikšminti nelinkęs, dabar svarbiausias jam gyvenimo faktas tas, kad šiuo metu sėkmingai studijuoja savo svajonių specialybę – želdininkystę Aleksandro Stulginskio universitete, apie kurią svajojo nuo 10 klasės. Tik po ilgo kamantinėjimo užsimena, kad taip pat dar priklauso Jaunųjų tyrėjų klubui, prieš keletą metų laimėjo ES jaunųjų mokslininkų konkurso nacionaliniame etape, po kurio vyko į Europos finalą Prahoje ir laimėjo specialiųjį prizą – kelionę į Italiją. Universiteto dėka teko pabuvoti ir Londone vykusiame Tarptautiniame Jaunųjų mokslininkų forume.
Paradoksas, bet Edvinas gimė ir užaugo Kaune, tad yra tikras miestietis, o į Ežerėlį persikraustė tik prieš metus laiko, nes auginami augalai tiesiog pradėjo nebetilpti mažame Kauno Žaliakalnio žemės lopinėlyje. Kaip ir visiems vaikams vaikytėje gėlės jam nerūpėjo, nors į atmintį iš tų laikų įstrigę žydinčių bijūnų ar serbentų vaizdai. Dar gerai pamena, kad žaidimams paįvairinti išsiraudavo kiemo žolių ir mėgdžiodamas mamą sodindavo jas į gėlyną. Pamačiusi tai, viena kaimynė per tvorą perdavė keletą atlikusių augaliukų ir papasakojo kaip jais rūpintis. Sykį kartu su sese bevedžiojant šunį, pastebėjo už tvoros išmestą apdžiūvusį medelį. Džiaugsmui nebuvo ribų, kai priglaustas medelis atsigavo. Tai ir buvo Edvino sodininkavimo pradžia, o išgelbėtas svyrančios karaganos medelis tebežaliuoja iki šiol.
Su mokytojais ir palaikymu. Pirmasis tikrasis mokytojas buvo garsus Lietuvos gėlių selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius, gyvenęs giminaičių kaimynystėje ir su kuriuo Edvinas vis dar susitinka. Tai jo dėka susipažino su vilkdalgių ir viendienių selekcija ir buvo įpareigotas auginti savo pirmuosius sėjinukus, o vėliau pateko ir į Lietuvos gėlių selekcininkų draugiją. Norą labiau domėtis selekcija paskatino ir pažintis su dar vienu žinomu Lietuvos selekcininku Antanu Markevičiumi, rašiusiu jam „kilometrinius“ laiškus, kuriuose buvo dėstomos visos selekcijos tiesos. Toks žinių tikslumas ir aiškumas įkvėpė jaunąjį selekcininką ieškoti dar daugiau informacijos, ypač užsienio literatūroje. Šiuo metu Edvinas internetu bendrauja su daugeliu žinomų Europoje ir Amerikoje gėlių selekcininkų.
Bet ko gero, viso šito nebūtų, jei ne stipriausia Edvino „komanda“ – tai besąlygiškai palaikanti šeima, ir ypač mama. Tėvų palaikymas lydėjo nuo pat pradžių, kai tik pradėjo domėtis augalais. Tai jie buvo pirmieji eksperimentų stebėtojai, besidžiaugiantys jo sėkme ir guodėjai, ištikus nesėkmei. Tėvai padeda sodo darbuose, dovanoja augalus ir knygas, skatina siekti tikslų, domėtis ir džiaugtis augalais. Dabar Edvino pomėgį jie laiko potencialiu pragyvenimo šaltiniu ir pritaria visoms Edvino idėjoms.
Vilkdalgiai, viendienės ir pupiniai. Vilkdalgiai ir viendienės iki šių dienų išliko didžiausia Edvino aistra ne vien todėl, kad tai buvo pirmosios jo gėlės, bet ir dėl jų įvairovės, lengvos priežiūros bei stulbinančių selekcijos perspektyvų. Kaip sako jis pats, pamatęs daugelį Lietuvoje auginamų šių augalų liko sužavėtas, tačiau pradėjęs domėtis užsienyje kuriamomis veislėmis tiesiog „pakvaišo“ dėl jų. Juk tai puikūs augalai ne tik pradedančiajam, bet ir pažengusiam gėlininkui. Tad nenuostabu, kad prie namų didžiąją dalį gėlynų ploto okupavę būtent šios gėlės. Ne ką mažiau auginama ir kitokių įvairiausių gėlių rūšių bei veislių: melsvės, sinavadai, dekoratyviniai česnakai, varpinės žolės, epimedžiai bei daugelis kitų. Visi gėlynai, įskaitant ir kolekcinę-selekcinę dalį, mini karantiną, kuriame išbandomi nauji atsivežti augalai bei šiltnamį, užima apie 12 arų plotą.
Edviną domina ne vien gėlės, jo kolekcijoje galima rasti ir nemažai sumedėjusių medžių ir krūmų. Šiuo metu auginamos įvairios magnolijos, pušys, klevai, tunbergo raugerškiai, raganės, medėjantys bijūnai, tujos ir kt. Daugelis iš jų užauginti iš sėklų, nes taip yra ne tik pigiau, bet ir įdomiau, juk iš mažos sėklelės išauginti medelį tikrai labai smagu. Pastaruoju metu labiausiai domina pupinių šeimos augalai, galbūt tam įtakos turėjo ir pirmasis išgelbėtas augalas – svyrančioji karagana. Šiuo metu kolekcijoje yra virš trijų dešimčių pupinių šeimos žolinių ir sumedėjusių augalų: minėtoji karagana, dobilai, barškės (Baptisia), sausakrūmiai, pupmedžiai bei kt. Nemaža dalis dekoratyvinių augalų užauginti iš sėklų, surinktų parkuose arba atsisiųstų paštu, kai kuriuos augalus gavo dovanų arba mainydamasis, dalis sodinukų pirkti iš Lietuvos augintojų.
Tiesa, Edvinas nelabai noriai aprodo savo kolekcijas, nes dauguma jų tik visai neseniai perkeltos iš Kauno ir pasodintos Ežerėlyje, tad kaip pats sako „dar nėra vaizdo“. Ypač buvo skaudu, kad kai kurie augalai persodinant neprigijo. Na, bet nesėkmės užgrūdina ir skatina siekti savo tikslų dar stipriau. O kokie Edvino tikslai ir ateities planai? Jam pačiam dar sunku tiksliai apsispręsti ko nori, nes planai ir svajonės vis keičiasi. Iš pradžių labai troško būti vien tik gėlininku, po to nusprendė tapti mokslininku, o šiuo metu atrado kraštovaizdžio projektavimo džiaugsmą, kuris apima daugelį jo mėgiamų sričių – pradedant nuo gero augalų ir kompozicijos išmanymo, darbo su klientais ir projektų rengimo iki jų įgyvendinimo. Kadangi nemėgsta monotoniško darbo, tad šis darbas, ko gero, apjungtų visus Edvino pomėgius, sugebėjimus ir lūkesčius. Galbūt, šią vasarą išsipildys ir jo svajonė – nuvykti į vieną didžiausių pasaulyje viendienių parodų, kuri vyks JAV.
Tad ir mes palinkėsime Edvinui išlaikyti ne tik jaunatvišką entuziazmą bei meilę augalams, bet ir siekio gražinti bei garsinti Lietuvą savo pasiekimais, kad taptų įkvėpėju visiems, atkakliai siekiantiems savo tikslo.
Žurnalas „Rasos“, 2015 m. Nr.15
