Melsvės jau daug metų yra mėgiami gėlyno augalai. Jos daugiametės, dažniausiai auginamos dėl nereiklumo, dėl galimybių augti pavėsyje ir dėl savo lapų. Anksčiau melsvės būdavo sodinamos visur, ypač kapinėse ar viešuose želdynuose. Jos gali augti visiškame pavėsyje, jų nereikia tręšti, jas lengva dauginti. Selekcininkai yra sukūrę tūkstančius įvairiausių melsvių veislių, pasižyminčių įvairiu dydžiu ir pločiu, turinčių žalius, melsvus, geltonus ar margus lapus, tarp kurių yra ir žydinčių nuostabiais bei kvepiančiais žiedais.
Raukšlėtalapė melsvė (Hosta crispula)
Tai vidutinio aukščio melsvės rūšis, pilnai suaugusi siekia apie 60-70 cm aukštį ir panašaus pločio. Dažnai auginama pavėsio gėlynuose, kompozicijose su kitais augalais, tinka ir bordiūrams. Lapai ryškiai žali, pailgai ovalios formos, šiek tiek banguoti ir garbanoti, su baltu krašteliu. Labiau mėgsta pavėsį ir drėgną dirvą, saulėtoje vietoje lapų kraštai apdega. Kaip ir daugumą melsvių jas lengva padauginti dalinant kerą, galima auginti vazonuose ar loveliuose. Trūkumas - kad lapus mėgsta griaužti sraigės ir šliužai, palikdami skyles, per kurias vėliau užsikrečia grybinėmis ligomis, tad augalas po kurio laiko atrodo nedekoratyvus. Nužydėjusius žiedynus reikėtų nukirpti, kad nebrandintų sėklų. Augalas yra nuodingas naminiams gyvūnams.
Didžioji arba fortūno melsvė (Hosta fortunei)
Rūšinis augalas gėlynuose neauginamas, dažniausiai auginamos veislės 'Aureomarginata', 'Aureomaculata' ar kitos margais lapais. Ši melsvė užauga iki 30-40 cm aukščio ir 50-60 cm pločio keru. Lapai ovalūs, širdiškos formos, gan stambūs, žalios spalvos ir geltonai ar baltai margintais kraštais. Mėgsta augti daliniame pavėsyje, drėgnoje, bet ne užmirkusioje dirvoje. Jei didžiosios melsvės veislės lapai turi daugiau geltonumo - tai ji geriau augs saulėtesnėje vietoje, o jei lapai labiau melsvesni - tai pavėsingesnėje. Tai viena iš nereikliausių melsvių. Trūkumas tik, kad jos lapus mėgsta valgyti sraigės ir šliužai, palikdami bjaurias skyles. Galima auginti tiek vieną, tiek kompozicijose su kitais augalais - vienmečiais ir daugiamečiais. Dauginasi lengvai kero dalijimu pavasarį. Nužydėjusius žiedynus geriau nukirpti, kad nebrandintų sėklų. Augalas nuodingas naminiams gyvūnams.
Siauralapė melsvė (Hosta lancifolia)
Tai neaukšta ir plati melsvės rūšis, užauganti iki 30-40 cm aukščio ir 80-90 cm pločio keru. Kero forma į viršų platėja tarsi fontanas. Lapai ryškiai žalios spalvos, blizgantys, pailgi ir siauri. Žydi vasaros antroje pusėje šviesiai violetiniais žiedeliais. Kaip ir dauguma melsvių mėgsta dalinį arba visišką pavėsį bei drėgną, bet neužmirkusią dirvą, nors gali augti ir sausoje vietoje. Trūkumas kaip ir daugelio melsvių tas pats, kad lapus dažnai sugadina sraigės ir šliužai, išgriauždami juose skyles. Šios melsvės kerus galima auginti kaip atskirus augalus arba kompozicijose su kitais žydinčiais augalais. Taip pat tinka bordiūrams ir gėlynų apvadams.
Žydroji melsvė (Hosta sieboldiana)
Jau pats augalo pavadinimas sufleruoja, kad šios rūšies lapai būna žydros ar melsvos spalvos. Yra sukurta įvairių veislių, besipuošiančių įvairiausiais melsvo atspalvio lapais - 'Blue Angel', 'Elegans', 'Blue Mammoth' bei kt. Rūšinis augalas savaime auga Japonijoje, pasiekia 60-80 cm aukštį ir net 100-120 cm plotį. Lapai būna apvalūs arba ovalūs, stambūs, išvagoti išraiškingomis gyslomis. Žydroji melsvė paprastai yra stambus ir įspūdingas augalas, tad kad atsiskleistų kero grožis, jam reikia pakankamai vietos. Želdynuose gali augti po vieną kaip akcentas arba erdviose gėlynų kompozicijose kartu su kitais augalais. Lapus dažnai sugadina sraigės ir šliužai, o kartais ir vėlyvo pavasario ar vasaros krušos. Kuo lapai melsvesnio atspalvio, tuo labiau mėgsta pavėsį. Žydi vasaros viduryje ir antroje pusėje šviesiai violetiniais arba baltais žiedais. Nužydėjusius žiedynus reikėtų nukirpti, kad nebrandintų sėklų. Augalas yra nuodingas naminiams gyvūnams.
Kraštuotoji melsvė (Hosta sieboldii, syn. Hosta albomarginata)
Lotyniškas šios melsvės pavadinimas labai panašus į žydrosios melsvės, bet išvaizda jau visai kitokia, nors savaime tai pat auga Japonijoje bei dar keliose Azijos šalyse. Kraštuotoji melsvė auga gerokai žemesnė, jos keras siekia apie 40-50 cm aukštį (žydėjimo metu apie 60 cm), o plotis 70-80 cm, tad kero forma būna neaukšta, bet plati. Lapai nedideli, pailgi, sodriai žalios spalvos, baltai kraštuoti, apie 15 cm ilgio. Žydi vasaros antroje pusėje violetinės spalvos žiedais, kuriuos, kai tik jie nužydi patariama nukirpti, kad nebrandintų sėklų. Geriausiai jaučiasi, augdama daliniame pavėsyje, drėgnoje ir gerai drenuotoje dirvoje, bet yra ganėtinai nereikli - gali augti ir smėlingose, ir molingose dirvose. Kaip ir daugumos kitų melsvių kraštuotosios lapai dažnai nukenčia nuo sraigių ir šliužų atakų. Yra sukurta įvairių šios melsvės veislių, dauguma iš jų su baltakraščiais lapais.
Banguotoji melsvė (Hosta undulata)
Tai viena iš dažniausiai auginamų melsvių rūšių, ypač paplitusi jos senovinė veislė su baltai margintais lapais. Ji labai atspari aplinkos sąlygoms, šalčiams ir sausroms, gerai auga tiek pavėsyje, tiek saulėtoje vietoje, nereikli dirvožemiui. Tik didžiausias trūkumas tas pats kaip ir kitoms melsvėms, kad lapus paprastai suniokoja šliužai ir sraigės. O ir pati veislė gerokai atsibodusi, nes jau net per dažnai visur buvo auginama. Šios melsvės keras užauga nedidelis, apie 30-35 cm aukščio bet platus, galintis siekti net 1 metrą. Pastaraisiais dešimtmečiais yra sukurta įvairių ir šiuolaikiškų šios melsvės veislių su įvairiai margintais lapais ar net visiškai baltais. Žydi liepą ir rugpjūtį melsvais arba baltais žiedais.
Hibridinės melsvių veislės
O didžiausias melsvių pasirinkimas yra tarp tų, kurias sukūrė selekcininkai - dauguma iš jų yra tarprūšiniai hibridai, kurie gali pasižymėti atsparumu didžiausiai melsvių bėdai - sraigėms ir šliužams, taip pat gerai augti visiškai saulėtoje vietoje bei džiuginti ilgu žydėjimu ar kvapniais žiedais. Štai keletas įdomesnių hibridinių melsvių veislių:
