Alyvų žydėjimas eina į pabaigą, bet jų žiedų grožis ir kvapas lydi beveik visus metus – nuotraukose, kvepaluose, kosmetikoje ar meno kūriniuose. Gal dėl etnografinių sentimentų, o gal dėl nuostabaus žiedų kvapo ir grožio alyvos mūsų želdiniuose užima išskirtinę vietą, jos jau kelis šimtus metų auginamos lietuvių sodybose. Ko gero, su alyvomis mažai kas iš krūmų gali varžytis savo kvapnumu, nebent jazminas, bet jis žydi vėliau, be to, alyvos žiedai ryškumu juos pranoksta. Tad šį kartą mūsų pasakojimas – apie šiuos vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios simbolius.

Yra vienas svarbus momentas, susijęs su šiuo augalu – tai jo pavadinimas. Teisingas lietuviškas augalo vardas yra paprastosios alyvos. Atkreipkite dėmesį – augalas vadinamas daugiskaita ir net vieną krūmą reikia vadinti ‘alyvos’, o ne ‘alyva’. Galbūt, painiavos pavadinime įvelia tai, kad yra dar vienas sumedėjęs augalas panašiu vardu – tai europinis alyvmedis, kurio vaisius, t. y. alyvuoges mes valgome. Bet abu šie augalai tarpusavyje visai nepanašūs. Tad jeigu norėsite pasirodyti išprusę botanikoje bei teisingai lietuviškai kalbėti, vadinkite šį augalą tik daugiskaita. Botaninis paprastųjų alyvų vardas yra Syringa vulgaris (angliakalbiai alyvas vadina „Lilac“, tik šio pavadinimo nereikėtų painioti su lelijos vardu).

Nors paprastosios alyvos dažnai minimos kaip lietuvių etnografinių gėlių darželių puošmena, bet iš tiesų jis nėra savaiminis mūsų krašto augalas. Natūraliai auga tik Balkanų pusiasalio kalnuotose vietovėse, kitur iškeliavo su žmogaus pagalba. Europoje ir Amerikoje šios alyvos paplito XVI–XVII a. Panašiu laiku jos atkeliavo ir į Lietuvą kartu su kitais dekoratyviniais augalais, kuriuos iš Europos į dvarus atsigabendavo mėgstantys keliauti ir turintys puošnius parkus Lietuvos dvarininkai.

Šis krūmas gali užaugti iki 5–8 m aukščio ir panašaus pločio. Šakų žievė šviesiai pilkos spalvos. Jauni lapai ryškiai žali, vėliau patamsėja, viršutinė pusė šiek tiek blizga; lapo forma ovali, smailėjančiu galiuku, panaši į širdies formą. Lapai pradeda skleistis gegužę. Kiek vėliau už lapus gegužės viduryje arba pabaigoje, priklausomai nuo orų, pradeda skleistis kvapnieji žiedai. Žiedai būna šviesios ir švelniai violetinės spalvos, nedideli, apie 0,5–1 cm dydžio, susitelkę pailgoje kekėje–žiedyne. Pirmiausiai kekėje išsiskleidžia apatiniai žiedai, o vėliau ir viršūniniai. Žydėjimas gali trukti įvairiai – nuo savaitės iki mėnesio, pietinėje krūmo pusėje esantys žiedai išsiskleidžia pirmi. Jeigu žydėjimo metu pavasario dienos pasitaiko karštos ir sausos, krūmai nužydi greičiau.

Po žydėjimo, jei tik yra tokia galimybė, reikėtų nuskabyti peržydėjusius žiedynus, kad augalas neeikvotų energijos ir maisto medžiagų sėklų nokinimui, o ruoštų žiedinius pumpurus kitiems metams. Po žydėjimo galima augalą pakarpyti ir paformuoti, alyvos gan pakančios genėjimui. Tik be reikalo geriau to nedaryti, o tik esant būtinybei, kai norima nugenėti nudžiūvusias šakas, šiek tiek sutankinti arba jei trukdo praeiti taku. Nukirpus per daug šakų, neteksime augalo grožio – šakelių su žiedų pumpurais.

Nors savo tėvynėje paprastosios alyvos dažnai auga nepalankiomis kalnuotomis sąlygomis, kur ne itin derlingas dirvožemis ar trūksta drėgmės, bet jei norime prie namų džiaugtis gausiu ir puošniu žydėjimu, parinkime šiam krūmui derlingą, purią, neutralią dirvą bei saulėtą vietą. Žinoma, augs ir ne itin derlingose, rūgščiose, pavėsingose ar užmirkusiose vietose, bet tokiu atveju tikėtis gausaus žydėjimo neverta, nes krūmas skurs, gali susirgti grybinėmis ligomis, o senesnės šakos – apaugti samanomis ir kerpėmis. Pavasarį alyvas reikėtų patręšti universaliomis sodo trąšomis su mikroelementais. Alyvų šaknys natūraliomis sąlygomis gali pakęsti trumpalaikes sausras, bet jei taip auginsime pas save – vėlgi nukentės krūmo dekoratyvumas, tad per sausras derėtų laistyti. Geriausia išeitis – po lajomis mulčiuoti natūraliu mulčiu, tuomet beveik nereikės laistyti, o ir šaknys bus apsaugotos nuo didelių temperatūrų svyravimų.

Lietuvoje paprastąsias alyvas mėgdavo sodinti senųjų dvarų parkuose. Iš ten jos paplito ir į kaimo sodybas. Tik šie krūmai neilgaamžiai, neišgyvena nė 100 metų. Neprižiūrimos dažnai išplinta šaknų atžalomis ir vėliau sulaukėja. Mūsų krašte auginamos ir populiarios šios paprastųjų alyvų veislės: ‘Krasavitsa Moskvy’, ‘Nadezhda‘ – rusų selekcininkų sukurtos veislės. Pirmosios žiedai pilnaviduriai, pumpuro stadijoje būna šviesiai rožiniai, o išsiskleidę – beveik balti. Antrosios žiedai pusiau pilnaviduriai, stambūs, švelnios alyvinės spalvos. ‘Alba’ žiedai nors ir ne pilnaviduriai, bet ryškios baltos spalvos ir, žinoma, labai kvepiantys. ‘Madame Lemoine‘ žiedai taip pat ryškiai balti, pilnaviduriai, stambūs. Beje, prancūzų selekcininkas Victor Lemoine kartu su sūnumi daugiau kaip prieš 100 metų sukūrė ne vieną šimtą įvairių alyvų veislių, kurios populiarios iki šių dienų. ‘Charles Joly‘ – ko gero, šiuo metu viena dažniausiai auginamų alyvų veislių mūsų sodybose. Sunku atsispirti jų pilnaviduriams, stambiems, sodrios alyvinės spalvos ir kvapniems žiedams. ‘Sensation’ į Lietuvą atkeliavo prieš kelis dešimtmečius. Įspūdingi žiedai yra dvispalviai – ryškios violetinės spalvos su baltu pakraštėliu. Į ją panaši veislė ‘Lila Wonder‘. ‘Aucubaefolia‘ veislės žiedai įprastiniai, užtai lapai patraukia dėmesį geltonu margumu. ‘Aurea‘ veislės lapai – aukso geltonumo. Galima būtų vardinti dar gausybę paprastųjų alyvų veislių – ‘Massena‘, ‘Katherine Havemeyer‘ , ‘Vesper‘, ‘Hugo de Vries‘, ‘Primrose‘, ‘Danton‘ ir daugelį kitų. Kiekviena iš jų savaip nuostabi savo žiedų grožiu ir kvapu.

Lietuvoje gausią alyvų kolekciją galima pamatyti Vilniaus botanikos sode – ten auginama virš 180 įvairių alyvų rūšių, varietetų ir veislių, tad kai jos pradeda žydėti – nuostabūs pojūčiai akims ir uoslei, žiedus apspinta drugeliai, bitės ir kiti vabzdžiai. Kaip manoma, pati didžiausia Europoje alyvų kolekcija auga visai netoli Lietuvos, pas kaimynus latvius, kurioje yra virš 250 alyvų taksonų. Visai netoli pasienio Duobelės miestelyje alyvų kolekcijos žydėjimas kiekvienais metais pritraukia tūkstančius lankytojų. Šią kolekciją įkūrė latvių selekcininkas P.Upytis. Jis yra sukūręs ir ne vieną latvišką alyvų veislę (‘Gaizinkalnu‘, ‘Dobeles Meitene‘, ‘Imants Ziedonis‘ bei kitas). Nemaža alyvų kolekcija didžiuojasi ir mūsų kaimynai Rytų pusėje – Minsko botanikos sodas. Lietuvoje yra ir keletas privačių alyvų kolekcijų.

Be paprastųjų alyvų Lietuvoje auga dar keletas alyvų rūšių. Jos retesnės, bet kartais auginamos botanikos soduose, parkuose ar privačiose kolekcijose. Tankiašakės arba Mejerio alyvos (S. meyeri) yra žemesnės nei paprastosios, užauga iki 2 – 2,5 m ir kilusios iš Kinijos. Dažniau nei rūšinis augalas sodybose auginama jos veislė ‘Palibin‘ – 1,5 m aukščio krūmas šviesiai rožiniais ir smulkiais, bet labai gausiais žiedeliais. Šis krūmelis gali pradėti žydėti visai mažas, kartais net 2–3 m. amžiaus. Stambialapės alyvos (S. josikaea), kartais dar vadinamos vengrinėmis alyvomis, nes yra kilusios iš šios šalies, žydi keliomis savaitėmis vėliau už paprastąsias. Jų lapai iš tiesų yra stambesni nei kitų alyvų, sodriai žali, išraiškingai gysloti. Žiedai šviesiai rožiškai violetiniai, susitelkę ilgose ir kvapniose kekėse.

Japoninės arba amūrinės alyvos (S. reticulata), ko gero, užauga vienos aukščiausios iš alyvų, pasiekdamos 10–12 m ir žydi vienos iš vėliausių. Žiedai kremiškai balti, ypač stipraus kvapo. Dar kartais auginamos persinės arba smulkialapės (S. x persica), kininės (S. chinensis), pūkuotosios (S. pubescens), svyrančios (S. reflexa), himalajinės (S. emodi) ir kitokios alyvų rūšys bei tarprūšiniai hibridai. Prieš keletą metų Lietuvoje pasirodė labai įdomi alyvų rūšis, kol kas dar neturinti lietuviško pavadinimo – Syringa afghanica. Pamatę šį krūmą net nepalaikytume jo alyvomis, nes lapai visai nepanašūs į mums įprastinius, jie yra karpyti ir primena rūtų ar chrizantemų lapus. Tik žiedeliai būdingi alyvoms, šviesios violetinės spalvos.

Kai kuriose šalyse iš paprastųjų ir stambialapių alyvų yra gaminami vaistiniai preparatai skrandžio negalavimams gydyti, karščiavimui slopinti ar kaip prakaitą varantys, bet gan retai. Dažniau galima rasti įspėjimus, kad per stiprus žiedų kvapas gali apsvaiginti ar sukelti alergiją ir galvos skausmą jautresniems žmonėms, ypač šakeles pamerkus uždarose patalpose. Alyvas nėra sunku padauginti sėklomis, auginiais, atlankomis, šaknų atžalomis ar skiepijimu. Veislių dauginti sėklomis neverta, nes tokios greičiausiai neišlaikys norimų savybių.

Tad įsiklausydami į „Anties“ dainą, kurioje dainuojama „pražydo prie kelio begėdės alyvos“ – papuoškime sodybą tuo begėdiškai gražiu ir kvapniu krūmu, kuriuo savo kiemus puošdavo mūsų proseneliai. Paprastosios alyvos net ir šiais laikais naudingos sodininkams, kurie pagal žydinčių krūmų laiką spėja, kad greičiausiai jau nebebus šalnų ir į lauką galima sėti ar sodinti agurkus, kopūstus, pomidorus, moliūgus, pupeles ir kitus šalčio bijančius augalus bei akiuoti vaismedžius.