Neseniai rašėme apie nuodingus medžius ir krūmus, o šį kartą akiratyje gėlės ir žoliniai augalai. Nuodingų augalų yra nemažai, tad šį kartą paminėsime keletą pačių dažniausių ir nuodingiausių. Vieni iš jų savaime auga mūsų pievose ir miškuose, o kiti auginami gėlynuose.
Paprastasis ricinmedis (Ricinus communis)
Tai vienas nuodingiausių gėlynų augalų, pas mus auginamas kaip vienmetis augalas, nes neatsparus šalčiams. Gėlynuose paprastai sėjamos raudonlapės veislės. Mėgstamas dėl didelių lapų ir įspūdingo dydžio – gali pasiekti 2 m aukštį. Visas augalas nuodingas, o ypatingai sėklos, kurių kokių 4-5 vienetų užtektų mirtinai dozei vaikui. Senovėje anglosaksai tikėjo, kad ricinmedžio sėklos padeda nukreipti nuo derliaus krušą ir blogus orus, o pasiėmus sėklų į kelionę laivu, šios padės išvengti audrų. Tarybiniais metais yra žinoma atvejų, kai KGB iš sėklų pagamintais nuodais slapčia nužudydavo jiems neparankius emigravusius žmones Vakarų valstybėse. Iš sėklų gaminamas ricinų aliejus, kuriame nėra nuodų ir kuris naudojamas kaip vidurius laisvinanti ar odos nudegimus gydanti priemonė.
Vaistinė šunvyšnė (Atropa belladona)
Apie ją sukurta ne viena legenda, nes jau nuo gilios senovės žinota, kad tai labai nuodingas augalas. Angliškai vadinama „mirtinu nakties šėšėliu“ (Deadly nightshade), nes manyta, kad nakties metu ji pavirsta kerinčio grožio burtininke, į kurią pažvelgęs žmogus sunkiai susirgdavo arba numirdavo. Taip pat buvo tikima, kad viduramžių raganos iš šunvyšnių gamindavusios tepalą, padedantį skraidyti ant šluotų. Na, tiesos tame kažkiek yra, nes augale gausu narkotinių ir haliuciogeninių medžiagų. Dar buvo manoma, kad gėlyne augančią šunvyšnę prižiūri pats velnias. Senovės Venecijoje damos įsilašindavo į akis šio augalo sulčių, kad išsiplėstų vyzdžiai ir akys atrodytų didesnės. Nuo to ir kilo lotyniškas augalo vardas, reiškiantis „graži moteris“. Pas mus šunvyšnės auginamos soduose, gėlynuose ar vaistinių augalų kolekcijose. Žinoma, geriau jų neauginti ten, kur yra mažų vaikų, nes blizgančios ir saldžios juodos uogos yra sukėlusios ne vieną apsinuodijimą ir mirtį. Pati nuodingiausia augalo dalis – šaknys, iš kurių gaminami preparatai spazmams malšinti, reguliuoti virškinimo sistemą, gerinti širdies veiklą ir kt.
Mėlynoji kurpelė (Aconitum napellus)
Dažnokai auginama etnografiniuose darželiuose. Visos augalo dalys yra labai nuodingos, bet šaknyse net 90 % daugiau nuodingų medžiagų nei lapuose. Ir, o varge, jei jų paragausite: pradžioje prasidės pykinimas, vėmimas, didžiuliai pilvo skausmai, vėliau prasidės traukuliai, galiausiai bus paralyžuotas kvėpavimas bei nervų sistema, po to – tik mirtis. Tiek Europoje, tiek Azijoje senovėje kurpelės nuodai būdavo naudojami slaptam priešininkų geriamo vandens apnuodijimui. Graikijos saloje Kea šio augalo nuodais oficialiai nunuodydavo „nenaudingus“ visuomenei žmones: gimusius silpnus vaikus, ligonius, kurie niekada nepasveiks ir senukus. Kaip ir iš daugelio nuodingų augalų, iš kurpelių taip pat gaminami įvairūs vaistiniai preparatai kosuliui slopinti, veido neuralgijai gydyti bei kt.
Paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis)
Taip, tai gerai žinomas savaiminis mūsų miškų augalas, dažnas ir gėlynuose. Laimei, ji nėra mirtinai nuodinga, bet bėdų gali pridaryti, jei sumanysite jos krimstelti. Rudeniop sunokstančios ryškios uogos vilioja jas paragauti, ypač vaikus ir naminius gyvūnėlius. Iš pakalnučių gaminami preparatai širdies veiklos sutrikimams gydyti. Tiesa, pastaruoju metu pakalnučių žaliava vis mažiau naudojama medicininiais tikslais dėl neigiamo pašalinio poveikio. Skinant šias gėles gali parausti ir sudirgti rankų oda, o nuo stipraus kvapo svaigti galva, pykinti. Senovės Anglijoje buvo tikima, kad žmogus, pasisodinęs daug pakalnučių prie savo namų, numirs per 12 mėnesių.
Kartusis kietis (Artemisia absinthium), pelynas
Dažnas ir populiarus liaudies medicinoje savaiminis Lietuvos augalas, mėgstantis nelabai derlingas ir sausas vietas, pakeles, pamiškes. Lietuviai nuo seno pelyną naudojo apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir kitiems virškinimo sutrikimams gydyti. Norintys patys gydytis šiuo augalu turėtų būti atsargūs, nes netinkama pelyno dozė iš vaisto gali pavirsti nuodu. Juk ne be reikalo sakoma, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo būtent kartusis kietis. XIX a. pabaigoje vakarų Europos šalyse atsiradęs ir tapęs labai populiarus iš pelyno pagamintas alkoholinis gėrimas absentas buvo plačiai vartojamas. Daugelis padauginę šio žalsvo ir kartaus gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, visi vaizdai nusidažydavo geltonai žalia spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė. Manoma, kad garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo.
Žalioji rūta (Ruta graveolens)
Tai mūsų etnografinių darželių gėlė, kad ir kaip bebūtų keista, iš tiesų nėra lietuviškas augalas. Iš Pietų Europos ši gėlė atkeliavo daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų. Šio augalo sultyse esantis furanokumarino junginiai, patekę ant odos ir apšviesti saulės spindulių, gali sukelti net I-ojo laipsnio nudegimus. Iš rūtų pagaminti preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, laisvina vidurius, sukelia vėmimą. Viduramžiais buvo tikima, kad maro metu, laikant rūtos lapelius po nosimi ir juos uostant, galima vaikščioti miesto gatvėmis ir neužsikrėsti maru. Šekspyro laikais Anglijoje rūtos buvo laikomos atgailavimo simboliu. Prieškario Lietuvos kaimuose kai kurios motinos savo dukras, mėgstančias paryčiais grįžti iš šokių vakaruškų, nusiųsdavo ravėti rūtų. Nes slapčia buvo tikimasi, kad toksiškas rūtų poveikis sukels persileidimą, esant nepageidaujamam nėštumui.
Narcizas (Narcissus)
Kaip pavasarinę gėlę narcizus daugelis pažįsta, bet tik nedaugelis, ko gero žino, kad jis yra nuodingas. Pats nuodingiausias yra poetinis narcizas (N. poeticum) ir ypač šios gėlės svogūnėlis. Senovės graikai ir romėnai narcizų žiedų dėdavo ant laidojamų žmonių kapų, o viduramžių pilių tarnaitės jų svogūnėlius išdėliodavo pakampėse kaip nuodus pelėms ir namų parazitų naikinimui. Mūsų laikų medicinoje iš narcizų išgaunamas alkaloidas lycorine, slopinantis baltymų sintezę. Nuo skintų narcizų kvapo uždaroje patalpoje gali smarkiai įsiskausti ir apsvaigti galva. Taip pat narcizų patariama nemerkti kartu su kitomis skintomis gėlėmis, nes šios nuo tam tikrų narcizų išskiriamų medžiagų greičiau nuvysta.
Paprastoji katžolė (Nepeta cataria)
Ji dažnokai auginama darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Visai maži jos kiekiai veikia raminančiai ir yra nekenksmingi, bet padauginus gali sukelti haliucinacijas, sukelti euforiją, sutrikdyti orientaciją, tad katžolės arbatos geriau negerti prieš vairuojant. Ne be reikalo ji ir pavadinta katės žole, nes šios mėgsta pakrimsnoti lapelius, kurie turi tokį pat poveikį kaip ir žmonėms. Žiurkėms nepatinka katžolių kvapas, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Gėlynuose pastaruoju metu dažnai auginama ir dekoratyvinė Faseno katžolė, (Nepeta x faassenii)ir turinti panašių savybių kaip ir paprastoji. Senovėje buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą.
Paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea)
Ji dažnokai auginama gėlių darželiuose, kartais galima pamatyti sulaukėjusią pamiškėse. Ši aukšta, puošniais ir ryškiais varpelio formos purpuriškai violetiniais žiedais gėlė yra visa nuodinga, ypač jos sėklos. Iš rusmenių gaminami vaistai širdies veiklai gerinti („Digoxin“), bei stimuliuojantys ir tonizuojantys preparatai. Lietuvos miškuose auga ir savaiminė didžiažiedė rusmenė (D. grandiflora), tik ji reta, o jos žiedai gelsvos spalvos, ji nuodinga kaip ir paprastoji. Vaikams rusmenės gali būti mirtinai nuodingos.
Sėjamoji kanapė (Cannabis sativa)
Kaip gi nepaminėti kanapės, kuri laikoma vienu iš pirmųjų žmonių sukultūrintu augalu. Pirmasis popierius, išrastas Kinijoje buvo pagamintas iš kanapių; garsioji JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. taip pat buvo parašyta ant kanapinio popieriaus. Ko gero, nei vienas augalas Lietuvoje pastaruoju metu nesukėlė tiek aistrų kaip kanapės ! Ir nors mūsų kraštuose jos auginamos apie 5000 – 6000 metų tiek maistui, tiek pluoštui išgauti, tik nuo 2014 m. oficialiai leidžiama kanapes auginti legaliai, ir tai tik pluoštines rūšis, iš kurių neišgaunamas narkotikas marihuana. Netinkamas kanapių kiekis ne tik sukelia haliucinacijas bei kliedesius, bet ir paranoją, nerimą, įvairius širdies sutrikimus, hipotenziją (žemą kraujo spaudimą), katalepsiją (viso kūno raumenų sustingimą) bei kt. Kanapės naudojamos daugelio vaistinių preparatų bei maisto (tiek žmonių, tiek gyvūnų) gamyboje.
Daržinė aguona (Papaver somniferum)
Tai dar vienas pagal narkotizuojantį poveikį tinkantis kanapei į kompaniją augalas, iš kurio gaminami tokie narkotikai kaip opiumas, heroinas, morfijus bei kt. Nuodingiausia augalo dalis – nesubrendusi sėklų dėžutė. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama 4000 pr. m. e. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų dygstant pirmiesiems dantims. Nors Lietuvoje daržines aguonas auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame daugelio saldumynų ir Kūčių stalo. Laukuose auganti savaiminė dirvinė ir birulė aguona beveik neturi neigiamo poveikio.
Kitos nuodingos gėlės ir žolės
Nuodingųjų gėlių ir lauko žolynų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti: tai ir didžioji ugniažolė, kurios sultimis mėgstama naikinti karpas; ir aitrusis vėdrynas – dažna drėgnų vietų piktžolė; ir pelkinė vingiorykštė, vartojama kaip vaistas, bet kenksminga sergantiems astma ar diarėja; ir vėlyviai bei eleborai, galintys sukelti odos alergiją; ir čemeriai, iš kurių gaminamas čemeryčių vanduo utėlėms naikinti; ir sosnovskio barštis, sukeliantis odos nudegimus kaip ir rūta; ir net prieskoninis augalas kvapusis rozmarinas, kurio per dideli kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir gilią komą. Tad neužmirškite, kad didžioji augalų dauguma - net virš 90 % gali mus apnuodyti. Tiesą sakant, net ir tais likusiais 10 % galime apsinuodyti, nes viskas priklausys nuo kiekio. Tad rinkdami miško gėrybes ar sodindami savo kieme naują ir nematytą augalą būkime budrūs, kad gamtos dovanos nevirstų nelaime.
