Balandžio ir gegužės mėnesiais internetas ir spauda tiesiog užsipildo sakurų žiedais, nes kai skleidžiasi šie nuostabūs medžiai, tik didžiausi paniurėliai ar visiškai nuo gamtos atitrūkę žmonės nesigėri jų žydėjimu ar nebando pasidaryti asmenukės šalią jų. Nors ir kiekvienais metais galima žavėtis šiuo ypatingu reginiu, bet šiemet labiau pasidomėsime kitu, sakuroms labai giminingu medžiu migdolu, kuris visai nepelnytai būna užstelbtas sakurų grožio. O juk migdolai žydi labai panašiu metu ir ne ką prasčiau už sakuras. O mažiau dėmesio jie galbūt sulaukia todėl, kad nėra tokios senovinės tradicijos garbinti migdolų žydėjimą, kaip tai daroma per japonų hanami šventę, kurioje visas dėmesys būna skirtas sakuroms. Be to, pasaulyje migdolai dažniau auginami dėl riešutų, o ne dėl žiedų. Tiesa, Lietuvoje auga tik tie migdolai, kurie pas mus nesubrandina vaisių, bet… apie viską iš eilės.
Taigi, ar Lietuvoje tikrai gali augti migdolai ? Neturintis savo sodo žmogus dažnai nustemba tai išgirdęs, bet tai yra tiesa. Taip, Lietuvoje auga dvi migdolų rūšys. Ir su sakuromis jie turi labai daug bendra, nes ne tik priklauso tai pačiai erškėtinių šeimai (Rosaceae), bet netgi ir tai pačiai Prunus genčiai – juk sakura moksliškai vadinama vyšnia, iš kurios dar žinome trešnę, slyvą, abrikosą, persiką bei kt. Galbūt todėl ir jų žiedai ganėtinai panašūs ir žydi panašiu laiku.
Lietuvoje auginamas TRISKIAUTIS MIGDOLAS (Prunus triloba) paprastai užauga nedideliu, kelių metrų aukščio medeliu. Puošnieji žiedai pradeda skleistis balandį, dažniausiai mėnesio pabaigoje. Žiedai būna švelniai rožinės spalvos, panašūs į sakurų. Yra sukurtų įvairių veislių, žydinčių žiedais nuo visiškai baltos iki raudonos spalvos. Visą gražumą dar labiau sustiprina didelė žiedų gausa – jeigu augalas yra patenkintas gyvenimo sąlygomis, tai tų žiedų būna tokia gausybė, kad jie iš toliau atrodo tarsi aplipę šakeles, sunku net patikėti, kad jie ne dirbtiniai. Dažnai želdynuose auginama veislė ‘Multiplex‘ ypač pasižymi pilnaviduriais, ryškesniais ir stambesniais nei rūšinis augalas žiedais. Labai puošnūs triskiaučio migdolo medeliai, kurie įskiepijami į poskiepius, tuomet auga svyrančia arba rutulio formos laja.
Beveik kartu su žiedais skleidžiasi ir lapai, kurie panašūs į vyšnių ar trešnių, tik jų krašteliai kiek labiau dantyti ir dažnai turi triskiautę viršūnę – nuo to ir kilęs rūšies pavadinimas. Lietuvoje dar neteko matyti, kad šie migdolai sunokintų vaisius ir sėklas, bet savo gimtinėje kalnuotose Kinijos vietovėse jie subrandina nedidelius, tamsius kaulavaisius, kurie būna aitrūs ir nevalgomi. Tad augalas dekoratyviniuose želdynuose auginamas tik dėl ankstyvų ir puošnių žiedų bei sodriai žalios lapijos.
Dar mūsų krašte galima pamatyti auginamą KERUŽINĮ MIGDOLĄ (Prunus tenella, sin. P. nana arba Amygdalus nana), bet gerokai rečiau nei triskiautį. Keružinio migdolo pavadinimas jau pasako, kad tai kero arba krūmo dydžio augalas. Ir iš tiesų, jis užauga tik iki kokio 1–1,5 m aukščio krūmeliu, liaunomis ir plonomis šakelėmis. Žydi vėliau už savo triskiautį brolį – gegužės pabaigoje arba birželį. Žiedeliai būna tamsiai rožinės spalvos, siauresniais žiedlapiais, retoki ir ne tokie gausūs – gal todėl jis ir rečiau auginamas nei triskiautis. Jo lapai būna tamsiai žali, pailgi ir blizgantys, primena persikų lapus. Vasaros pabaigoje gali sunokinti nedidelius, pūkuotus ir karčius kaulavaisius su stambia sėkla viduje. Šis mažas migdolas yra šiek tiek nuodingas, ir nors pakramtę jo vaisių ar lapų mirtinai nenusinuodysite, bet gali sutrikti virškinimas ar svaigti galva. Beje, visų migdolų (kaip ir daugelio kitų erškėtinių augalų) sėklos turi šiek tiek cianidų. Įdomu tai, kad keružinis migdolas savaime auga kai kuriose Rytų Europos šalyse, bet Lietuvos jo arealo riba nesiekia.
Skaniuosius migdolų riešutus nokina PAPRASTASIS MIGDOLAS (Prunus dulcis), bet mūsų sodininkams tai maža paguoda, nes Lietuvoje jis nežiemoja, čia jam per šalta. Jeigu turite erdvų šiltnamį, kuriame žiemą būna vėsu, bet ne mažiau kaip -5 C (nors literatūroje galima rasti duomenų, kad jis iškenčia ir -15 C, bet asmeninė patirtis rodo kitaip), galite pabandyti jį auginti vazone, kurį šiltuoju metų laiku išneštumėte į lauką. Žydės jis panašiu metų laiku kaip ir kiti migdolai baltais ar rausvais žiedeliai, kuriuos labai mėgsta bitės. Bet ar jis jums atsidėkos riešutais, augdamas „nelaisvėje“, t.y. vazone, tai labai abejotina. Paprastasis migdolas jau tūkstančius metų auginamas daugelyje Amerikos ir Europos šalių, nors natūrali jo augavietė yra Azija. Šiais laikais šio migdolo plantacijos atneša didelę ekonominę naudą daugeliui šalių, pvz., JAV Kalifornijos valstijoje – tai viena iš pagrindinių žemės ūkio kultūrų.
Jei tektų pamatyti šiltuose kraštuose auginamus migdolus, atkreipkite dėmesį į jų vaisius, nes jie labai įdomūs: viršutinis kaulavaisio sluoksnis arba žaliasis kevalas vadinamas egzokarpu ir tarsi aptrauktas aksomu, mėsingas, pilkai žalios spalvos, panašus į nesunokusį persiką. Kai jau sunoksta – prasiveria ir tada pasimato šviesiai rudas ir gruoblėtas endokarpas, t.y. tai, ką mes vadiname kietuoju kevalu. O to kevalo viduje slepiasi valgoma sėkla, t.y. riešutas. Šis procesas labai panašus į graikinio riešutmedžio riešuto brendimą, kam yra tekę tai matyti. Tiesa, reikia neužmiršti, kad gamtoje savaime augantys paprastieji migdolai yra laukiniai (P.dulcis var. amara) ir jų riešutai maistui nenaudojami, nes labai kartūs, o be to juose yra minėtų cianidų, ciano vandenilio rūgšties junginių, kurie, valgant tokius riešutus dideliais kiekiais, gali paralyžuoti kvėpavimą ir širdį. Maistui naudojamų saldžiųjų, t.y. ne laukinių migdolų (P. dulcis var.dulcis) riešutuose kartumo ir toksinių medžiagų praktiškai nėra, nors ir jų riešutus reikėtų vartoti saikingai.
Apie paprastojo migdolo vertingas savybes galima būti prirašyti traktatus – ne veltui daugelyje šalių jis yra ne tik maistas, bet ir vaistas. Pvz., iš riešutų bei žaliojo kevalo egzokarpio gaminami vaistai onkologinėms, inkstų, tulžies, prostatos bei kitoms ligoms gydyti, taip pat išgaunamas kvapnus aliejus naudojamas kosmetikoje ir parfumerijoje, gaminami dažai, skirti medienai ir audiniams. Maistui gali būti vartojamas ne tik riešutas, bet ir žaliasis kevalas. Riešutai, kuriuose gausu mineralų, vitaminų ir baltymų valgomi švieži, džiovinti, kepinti, sūdyti, marinuoti, iš jų gaminamas sviestas, gaivūs ir alkoholiniai gėrimai (pvz., „Amaretto“), miltai, ledai, marcipanas bei kt.
Jei nuspręsite savo sode auginti triskiautį arba keružinį migdolą, būtinai atkreipkite dėmesį į dirvos rūgštingumą, nes migdolai, kaip ir visi kaulavaisiai nemėgsta rūgščios dirvos. Ši taip pat turi būti derlinga, drėgna ir puri. Vietą augalui parinkite saulėtą ir apsaugotą nuo šaltų žiemos vėjų. Pirmuosius metus patarčiau pridengti eglišakėmis arba balta agrodanga.
Migdolai ne kartą minimi Biblijoje bei kituose senoviniuose raštuose, tad tai vienas iš pirmųjų žmogaus sukultūrintų augalų. Ir nors Lietuvoje negalime užsiauginti šių vertingųjų riešutų, bet pavasarį galime džiaugtis nuostabiu rožiniu šio augalo žydėjimu.
