Kada geriau, jei ne vėlyvą rudenį ir žiemą išryškėja nuolat žaliuojantys spygliuočiai ? O jie ne tik žaliuoja, bet ir marguoja, geltonuoja, sidabruoja ir kitomis dekoratyviomis spalvomis žavi.

O ką vadiname mažu augalu ? Nes vieniems, mėgstantiems didelius ir išlakius medžius, ir 3–4 metrų aukščio medelis per menkas. O kitiems ir vieno metro aukščio jau per didelis. Tad šį kartą - apie mažiausius ir miniatiūrinius spygliuočius – medžius, užaugančius iki 1-1,5 m ir krūmus, nesiekiančius nė 0,5 m aukščio. Priminkime svarbiausias spygliuočių-mažulių priežiūros taisykles bei įdomesnes jų veisles. Privalumų šie augalai turi nemažai: daugelį iš jų lengva prižiūrėti, jie žaliuoja visus metus, yra kompaktiški ir užima nedaug erdvės, iš jų galima kurti alpinariumus arba auginti gėlynuose bei vazonuose.

PUŠYS

Mažoms erdvėms pati tinkamiausia yra kalninė pušis (Pinus mugo). Ji nereikli dirvos derlingumui, pakenčia sausras, lėtai auga. Rūšinis augalas užauga iki 2-4 metrų aukščio, bet yra išvesta daug miniatiūrinių veislių:

'Humpy' („trobelė“) – viena iš labiausiai miniatiūrinių kalninių pušų veislių, itin lėtai auganti. Teužauga iki 0,5 m aukščio ir su amžiumi labiau plečiasi į šonus, o ne į viršų. Trumpučiai spygliukai tamsiai žali, labai tankūs.

'Gnom' krūmeliai Vakarų Europoje užauga iki 2 – 3 m aukščio, bet Lietuvoje retai kada pasiekia daugiau nei 1 – 1,2 m. Krūmo forma – kaip rutulys arba pagalvėlė, spygliukai tankūs, tamsiai žali.

‘Mops‘ iš tiesų šiek tiek panaši į susirangiusį šunelį su nulėpusiomis ausimis. Spygliukai tankūs, trumpi ir sodriai žali. Kaip ir visi mažuliai auga lėtai, užauga iki 1 – 1,3 m, bet tokį aukštį pasiekia po daugelio metų. Iš mutavusių šios veislės krūmelių buvo išvesta ‘Mini Mops‘ – dar mažesnė ir tankesnė veislė nei jos „gimdytoja“.

‘Carsten‘ ir ‘Winter Gold‘ – taip pat mažos ir lėtai augančios, bet turi įdomią savybę: žiemą, kaip aplinka pilka ir niūri, jų spygliai nuo šalčio nusidažo ryškiai geltona spalva. Pirmoji veislė šiek tiek žemesnė ir labiau krūmijasi.

Lietuvos medelynuose dažnos ir kitos įvairios miniatiūrinės kalninės pušies veislės, besiskiriančios krūmo forma, spygliukų tankumu ar spalva: ‘Jacobsen‘, ‘Trompenburg‘, ‘Kissen‘, ‘Ophir‘ ir kt.

Iš naujesnių ir įdomesnių veislių, kurios Lietuvoje dar retos, galima būtų paminėti ‘Chameleon‘, kurios spygliukai yra skersai dryžuoti baltais brūkšneliais arba ‘Hoersholm‘ – kremiškai gelsvais spyglių galais. ‘Columnaris‘ veislės forma neįprasta kalninėms pušims – ji siaura ir panaši į koloną. ‘Frühlings Gold‘ pavasarį nauji ūgliai beveik balti, o ‘Mr. Wood‘ – sidabriškai pilki.

Iš pušų giminės mažu ūgiu pasižymi kai kurios ir kitos rūšys bei jų veislės:

Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) – aukštasis mūsų krašto medis taip pat turi retų žemaūgių formų. ‘Mitsch Weeping‘ („Mičelo verksmas“) ir ‘Hillside Creeper‘ („Hilsido roplys“) šakos driekiasi visai palei pat žemę (nebent būna įskiepytos į stiebus); ‘Beuvronensis‘ panaši į mažą ir žalią, o ‘Genolier‘ – į geltoną kamuolį.

Juodosios pušies (Pinus nigra) medžiai kaip ir paprastosios pušies, užauga aukšti ir galingi, bet jų tarpe yra ir visai mažų, kompaktiškų medelių, tokių kaip ‘Würstle‘ ar ‘Pygmaea‘ („neūžauga“) rutulio formos bei ilgais ir tvirtais spygliais. ‘Prostrata‘ kaip ir visi augalai, turintys šį pavadinimą, šliaužia pažeme (lotyniškai šis žodis reiškia „gulintis“). ‘Slatinka Ústek‘ veislės, sukurtos Čekijoje spygliai ne tik ilgi, bet ir gelsvi, o pats medelis labai lėtai augantis.

Baltažievė pušis (Pinus heldreichii) panaši į juodąją, tik jos dar tamsesni spygliai ir ji sunokina originalius violetinius kankorėžius. Iš mažųjų veislių galima paminėti ‘Clumpleaf‘ („kuokštalapė“) garbanotais spygliais, užaugančią iki 0,5 m. ir ‘Mecky‘, pasipuošusių žaliais, žavingais geltonais galiukais spygliais. Lietuvos želdynuose gan dažnai sodinama ‘Smidtii‘ – pati mažiausia ir populiariausia baltažievės pušies veislė su trumpučiais spygliukais, užauganti ~30 cm skersmens rutuliuku; bei ‘Compact Gem‘ („kompaktiška brangenybė“), užauganti iki 1-1,4 m aukščio.

Žemosios pušies (Pinus pumila) nemažai veislių auga lėtai bei puošiasi sidabriškai melsvais spygliukais. ‘Glauca‘ užauga iki 1 m aukščio netaisyklingo rutulio formos krūmu, spygliai gan švelnūs; ‘Globe‘ forma panaši į tankų kokoną; ‘Blue Dwarf‘ („mėlynasis neūžauga“) - lėtai augantis krūmelis, kurio šakelės ryškios sidabriškos spalvos, su įdomiais raudonais kankorėžiukais; ‘Prostrata‘ krūmelis - pusiau šliaužiantis pažeme.

Iš mažųjų pušelių mūsų krašte kartais dar auginamos japoninės pušies (Pinus densiflora) ‘Golden Ghost‘ („Auksinė šmėkla“) ar ‘Oculus Draconis“ („Drakono akis“) veislės, patraukiančios dėmesį labai įspūdingais dryžuotais spygliais. Vakarų Europoje šios pušys užauga iki 1,5–2 m aukščio, bet deja, Lietuvoje jos retai pasiekia 1 m, nes dažnai apšąla, skursta.

Galima būti paminėti ir daugiau mažųjų pušelių veislių, kurios būna puošnios savo spygliukais, kankorėžiais, lajos forma ir lėtai augančios – tokios kaip kedrinės (Pinus cembra), akuotosios (P. aristata), bankso (P. banksiana), suktaspyglės (P.contorta), korėjinės (P. koraiensis), spindulinė (P. radiata) ir kitos, bet dauguma iš jų gan sunkiai žiemoja Lietuvoje, ypač tos, kurių spygliai ilgi ir švelnūs. Reikia nemažai pastangų ir priežiūros, kad tokie augalai išsaugotų savo puošnumą.

Visos pušys nemėgsta augti užmirkusiose dirvose tiek žiemos atodrėkių, tiek pavasarinio polaidžio metu. Pats tinkamiausias dirvožemis – lengvas, nelabai derlingas rūgštokas priesmėlis. Visai nereiklios yra paprastoji ir kalninė, šiek tiek derlingesnę žemę mėgsta juodosios ir baltažievės pušys. Paprastai pušys turi gilią šaknų sistemą, tad nemėgsta būti persodinamos, ypač vyresnio amžiaus. Dėl tvirtų šaknų kalninė ir paprastoji pušis atsparios stipriems vėjams, bet daugelį kitų rūšių reikėtų sodinti užuovėjoje nuo atšiaurių žiemos vėjų. Taip pat pušims nepatinka ir genėjimas – patrumpinus šaką, dažnai nudžiūsta ir visa šaka. Dauguma pušų yra šviesomėgės. Mažąsias pušeles tinka sodinti į erdvius vazonus, kuriuose jos pakenčia trumpalaikes sausras vasarą ir šalčius žiemą.

EGLĖS

Tarp eglių rūšių taip pat yra nemažai miniatiūrinių medelių, ypač jų gausus pasirinkimas tarp baltosios eglės veislių. Pati baltoji eglė (Picea abies) užauga aukštu, iki 15-20 m medžiu, bet dauguma jos veislių yra kaip nykštukai.

‘Conica‘ dažnai dar vadinama kanadine eglute ir yra pati populiariausia iš mažųjų eglių. Ši veislė buvo atrasta natūraliai auganti Kanados miškuose. Spygliukai trumpi, gan švelnūs ir ryškiai žali. Pats medelis tankus, piramidės formos. Grunte auginama ši veislė per daugelį metų gali užaugti iki 2-3 metrų aukščio, bet vazone aukštesnė nei 1 – 1,5 m nebūna. ‘Laurin‘, ‘Piccolo‘, ‘Zuckerhut‘, ‘Pixie‘ ir daugelis kitų veislių yra panašios į ‘Conica‘, tik šiek tiek besiskiria dydžiu ar lajos forma. Dar yra grupė panašių į ‘Conica‘ eglučių sidabriškai melsvos spalvos (‘Sander‘s Blue‘, ‘Haal‘, ‘Blue Wonder‘ („mėlynasis stebuklas“, kt.) arba kurių spygliukų galai pavasarį būna balti ar gelsvi (‘Maigold‘, ‘JW Daisy‘s White‘, ‘Biesenthal Frühling‘ ir kt.). Tai iš tiesų labai žavios ir mielos eglutės, sugebančios į save atkreipti dėmesį.

Taip pat yra nemažai baltųjų eglučių ir rutulio ar elipsės formos – tai ‘Baby‘, ‘Alberta Globe‘, ‘Echiniformis‘, ‘Blue Planet‘, ‘Jalako Gold‘ ir kt. Jos visos pasižymi labai lėtu augimu, trumpais ir tankiais spygliukais, kurie gali būti žali, melsvi ar gelsvi.

Paprastoji eglė (P. abies) taip pat turi įvairių žemaūgių veislių. ‘Acrocona‘ – viena iš puošniausių, pavasarį pasipuošianti ryškiai raudonais kankorėžiais, užauga iki 1,2 – 1,5 m aukščio. Yra išvesta nemažai veislių rutulio (‘Little Gem‘, ‘Borovek‘, ‘Doone Valley‘, ‘Cukrak‘, kt.) ar pagalvėlės formos (‘Procumbens‘, ‘Formanek‘, ‘Vermont Gold‘, ‘Repens‘ ir kt.) su žaliais, gelsvais arba rausvais spygliais. Beje, yra ir labai puošni lietuviška veislė ‘Dubrava‘ su ryškiai geltonomis šakelėmis eglė. Tiesa, ji užauga iki 2 – 2,5 m, bet turėtume ja didžiuotis, nes lietuviškų sumedėjusių augalų veislių, deja, beveik neturime.

Paprastosios eglės yra ištvermingesnės nei baltosios – jos retai kada nudega nuo saulės ar nukenčia nuo žiemos vėjų bei yra pakančios karpymui.

Dygioji eglė (P. pungens) – mažiausiai įnoringa tarpe kitų savo „sesių“, jos šaknų sistema atsparesnė, ji pakanti sausrai ir užterštam miesto orui. Tik spygliai patys dygiausi. Dažniausiai sodinamos žemaūgės veislės ‘Globosa‘ ir ‘Compacta‘ – suploto rutulio formos sidabriškais spygliais. Pastaraisiais dešimtmečiais yra išvesta daug naujų veislių, kurios net nelabai panašios į rūšinį augalą: ‘Spring Ghost‘ („Pavasarinis vaiduoklis“) nauji ūgliai pavasarį būna baltai kreminės spalvos, pats medelis užauga iki 1 – 1,2 m aukščio. Lenkiškos veislės ‘Szparczek‘ spygliukai trumpi, melsvi ir visai nedygūs, o krūmelis panašus į rutuliuką. ‘Mrs Cezarini‘ medelis originalios formos, panašus į taurę, pavasarį pumpurai būna ryškiai oranžinės spalvos.

Daugelis kitų rūšių eglių taip pat turi įvairių veislių, kurių laja panaši į mažus ir kompaktiškus bumbuliukus. Tai serbinės eglės (P. omorica) veislės ‘Günther‘, ‘Treblitsh‘, ‘Peve Tijn‘, ‘Valenta‘; rytinės eglės (P. orientalis) – ‘Profesor Langner‘, ‘Barnes‘, ‘Tom Thumb Gold‘ („nykštukų auksas“); sitkinės eglės ‘Bedakesa‘, ‘Papoose‘ („vaikelis“) bei kitos. Šios eglutės retai auginamos mūsų želdynuose, dažniau jas galima pamatyti botanikos sodų ar privačiose kolekcijose.

Eglių poreikiai – kitokie nei pušų, jos mažiau pakančios sausrai nei pušys, o mažųjų eglučių šaknys – dar labiau jautresnės drėgmės trūkumui. Kadangi šaknys paviršinės, tad geriausia jas sodinti drėgnesnėse ir derlingesnėse dirvose, daliniame pavėsyje. Žinoma, gali augti ir labai saulėtoje vietoje, tik tuomet dirvoje neturi trūkti drėgmės. Jeigu jų šaknys išdžiūsta net ir trumpam, tai medeliai greitai nubarsto dalį spyglių, tampa nedekoratyvūs. Vienos dažniausių šių eglučių bėdų (ypač baltųjų bei visų geltonspyglių) – tai ankstyva pavasarinė saulė, kuri nudegina spyglius. Kartais baltąsias eglutes apninka voratinklinės erkės, kurių „dėka“ nuplinka medelių šonai. Norėdami apsaugoti nuo greito išdžiūvimo bei temperatūros svyravimų, dirvos paviršių mulčiuokite pušų žieve. Ankstyvą pavasarį pridenkite augalus balta agroplėvele arba eglišakėmis, kad saulės spinduliai nenudegintų jų šakų.

KĖNIAI

Tai vieni puošniausių mūsų krašto spyliuočių, ypač įvairios korėjinio kėnio (Abies koreana) žemaūgės veislės, kurios pasižymi labai lėtu augimu, kompaktišku dydžiu bei trumpais, tankiais, minkštais, ryškiais sidabriniais spygliukais, kurie dar dažnai būna įdomiai išsiraitę. Bet pati didžiausia šių kėnių puošmena – tai ryškūs violetiniai kankorėžiai, ant šakelių pūpsantys kaip žvakės. Pro tokius gražuolius sunku praeiti augalų mėgėjams. Veislių ‘Silberkugel‘, ‘Tundra‘, ‘Wellenseind‘, ‘Dark Hill‘ („tamsusis kalnelis“), ‘Dennis‘ lajos yra rutuliuko ar pagalvėlės formos. ‘Goldener Traum‘ spygliukai geltoni žiemą, o ‘Blinsham Gold‘ – pavasarį. ‘Fliegender Untertasse‘ („skraidanti lėkštė“) šliaužia pažeme, o ‘Ice Breaker‘ („ledlaužis“) spygliai beveik baltos spalvos.

Lietuvoje kartais auginamos ir kitų rūšių kėnių žemaūgės veislės. Balzaminio kėnio (A. balsamea) ‘Piccolo‘, ‘Nana‘, ‘Jamy‘, ‘Yellow Tips‘ („geltoni arbatpinigiai“), ispaninio (A. pinsapo) ‘Pygmaea‘, ‘Atlas‘, ‘Blue Wonder‘ („mėlynasis stebuklas“), pilkojo (A. concolor) ‘Birthday Broom‘ („puokštė gimtadieniui“) bei kitos. Visi šie kėniukai – miniatiūriniai spygliuočiai gražuoliai, galintys papuošti bet kurį sodelį. Tiesa, jie gan sunkiai žiemoja mūsų krašte, dažnai apšąla ir dėl to nuskursta, tad norintiems juos prisijaukinti, reikia nemažai pasistengti.

Kėnių poreikiai panašūs į eglių. Jie mėgsta derlingesnes ir drėgnesnes dirvas, dalinį pavėsį. Saulėtoje ir sausoje vietoje greitai apdega puošnūs spygliukai. Sodinkite juos nuo šaltų vėjų apsaugotose vietose, po lajomis mulčiuokite pušies žieve, o pirmąsias žiemas reikėtų pridengti. Deja, net ir kruopšti priežiūra negarantuoja, kad kėniui patiks pas jus augti, nes jiems galioja taisyklė: kuo puošnesnis, tuo lepesnis.

TUJOS

Vakarinė tuja (Thuja occidentalis) – toks įprastas augalas lietuvių sodybose, kad rodos, sunku ką nors naujo atrasti. Laimei, selekcininkai nesnaudžia ir nuolat pristato naujas miniatiūrines, originalias tujų veisles.

Mūsų želdynuose gan dažnai galima išvysti veislę ‘Teddy‘ – nedidelį, švelnų, baliono formos, žaliai rusvą „meškutį“. Pastaraisiais metais populiarėja ir ‘Golden Tuffet‘ („auksinė pagalvėlė“), kuri visai net nepanaši į tują, sunkiai nusakomos spalvos (kažkas tarp geltonos-raudonos-rudos-žalios) ir smulkiomis šakelėmis. Yra išvesta daug lėtai augančių, rutulio ar elipsės formos tujų (‘Danica‘, ‘Recurva Nana‘, ‘Tiny Tim‘, ‘Bobazam‘ ir kt.), panašių į žalias pagalvėles (‘Pumila‘) ar piramides (‘Compacta‘) bei baltai margomis šakelėmis (‘Smokey‘, ‘Goldperle‘, kt.).

Tujos ganėtinai nereiklios. Tiesa, jų šaknys nesiskverbia giliai taip pat kaip ir kėnių ar eglių, bet gali pakęsti trumpalaikes sausras ar užmirkimą. Dirvai irgi neišrankios, auga tiek priesmėlyje, tiek priemolyje, bet norint išlaikyti visus veislės gražumus, geriau sodinti į pusiau derlingą ir drėgną dirvožemį. Puikiai jaučiasi tiek daliniame pavėsyje, tiek saulėtoje vietoje (bet turi netrūkti drėgmės).

KADAGIAI

Kadagių pasaulyje gausu įvairiausių mažulių. Tiesa, tarp kadagių yra daug tokių, kurie auga palei pat žemę, tačiau į plotį augdamos nušliaužia net po keletą metrų, tad tokios lyg jau nebepriklausytų „mažulių“ kategorijai. Bet daugelį iš jų, šiek tiek pakarpant, galima sėkmingai auginti vazonuose ir kaip miniatiūrinius augalus.

Paprastojo kadagio (Juniperus communis) veislės ‘Repanda‘, ‘Green Carpet‘ („žaliasis kilimas“), ‘Zeal‘, ‘Anna Maria‘, ‘Corielagan‘ ir panašios driekiasi visiškai pažeme, nepakildamos aukščiau nei 10 – 15 cm nuo paviršiaus. ‘Tatra‘ šakelės geltonos ir pasidraikę, o ‘Spotty Spreader‘ („dėmėmis nutaškytas“) – baltai margintos. Yra nemaža grupė lėtai augančių paprastųjų kadagių, kurių forma siaura ir koloniška (‘Compressa‘, ‘Arnold‘, ‘Sentinel‘, kt.).

Gulsčiojo kadagio (J. horizontalis) jau pats pavadinimas sufleruoja, kad jam ant žemės labiau patinka „gulėti“. Išvesta įvairiausių jo veislių: trumpomis žaliai melsvos šakelėmis (‘Blue Pygmy‘, ‘Neumann‘) arba margomis (‘Andorra Variegata‘, ‘Villa Marie‘), geltonais spygliukais (‘Golden Carpet‘, ‘Limeglow‘) ar keičiančių spalvą žiemą iš žalios į rudą (‘Andorra Compact‘) bei pan.

Iš mažųjų kadagių įdomios ir kai kurios kininio kadagio (J. chinensis) veislės (‘Echiniformis‘, kuri panaši į ežį; ‘Shimpaku‘ – fontanėlio formos; ‘Plumosa Variegata‘ baltai margais spygliukais); plėtriojo kadagio (J. procumbens) ‘Nana‘ veislė – tanki, lėtai auganti, sidabriškais spygliukais bei kt.

Kadagiai yra nereiklūs panašiai taip kaip ir pušys. Jiems tinka sausa, lengva, rūgštoka ir nelabai derlinga dirva, saulėta ir atvira vieta. Šaknis, ieškodami drėgmės, jie paprastai leidžia gilias, tad gan atsparūs sausroms bei stipriems ir šaltiems vėjams. Nebijo genėjimo, dezinfekuoja orą, turi fitoncidinių ir gydomųjų savybių.

PUSKIPARISIAI

Tai dar viena įdomi augalų gentis, kurioje taip pat galima rasti įvairių žemaūgių formų medelių ir krūmelių. Lietuvoje auginama keletas puskiparisių rūšių.

Žirniavaisio puskiparisio (Chamaecyparis pisifera) dauguma miniatiūrinių veislių yra pagalvėlės formos. ‘Baby Blue‘ („mėlynasis mažylis“), ‘Little Kean‘ („mažasis Keanas“), ‘Curly Top‘ („garbanotas dangtelis“) panašios į mažas sidabrines pagalvėles švelniomis ir pasišiaušusiomis šakelėmis. ‘Tsukumo‘ir ‘Nana‘ pagalvėlės žalios, o ‘Cream Ball‘ („grietininis kamuolys“) ir ‘Golden Pincushion‘ („auksinė pagalvėlė“) – gelsvos. Yra dar ir baltai margintų pagalvėlių (‘Snowflake‘ („sniego dribsniai“), „Nana Variegata‘).

Lausono puskiparisiai (Ch. lawsoniana) panašūs į tujas, medeliai dažniausiai būna piramidės formos, spygliukai švelnūs ir nedygūs. Iš mažųjų veislių viena žaviausių – ‘Bregeon Jaune‘ („Bregeono geltonasis“) – nykštukinis, tankus rutuliukas smulkučiais geltonais spygliukais. ‘Green Globe‘ („žaliasis rutulys“) veislė visiškai atitinka savo pavadinimą, o ‘Rimpelaar‘ – mielas jūros mėlynumo burbuliukas, teužaugantis iki 30-35 cm skersmens.

Kartais želdynuose galima sutikti ir bukojo puskiparisio (Ch. obtusa) veislių. Nors rūšis pavadinta tokiu neišvaizdžiu vardu, bet patys augaliukai – vieni gražiausių tarpe puskiparisių. Prieš 100 metų išvesta, bet viena populiariausių veislių tebėra ‘Nana Gracilis‘ – sodriai žalios spalvos, itin lėtai augantis krūmelis, kurio spygliukai auga tarsi maži sukūriukai, suteikdami augalui nepakartojamo žavesio. Yra nemažai išvesta panašių į ją veislių, besiskiriančių aukštumu, spalva ar lajos forma (‘Reis Dwarf‘, ‚‘Nana Aurea‘, ‘Spiralis‘, ‘Ellie‘ ir kt.).

Puskiparisiai geriausiai jausis, augdami daliniame pavėsyje, drėgnoje ir derlingoje žemėje. Žiemą jie jautrūs šaltiems vėjams, o prieš didesnius šalčius juos reikėtų pridengti.

AUGINIMAS VAZONUOSE

Beveik visus paminėtus augalus galima auginti vazonuose.

Prieš sodindami reikės išsirinkti vazonus, kurie būna keramikiniai (arba akmeniniai), plastikiniai, mediniai, geležiniai. Kiekviena vazono rūšis turi savų pliusų ir minusų. Moliniai vazonai yra stabilūs, ilgiau išlaiko drėgmę ir yra patys tinkamiausi augalams. Bet dideli vazonai yra sunkūs, jie gali sudūžti arba žiemą nuo šalčio suskilti. Plastikinių privalumai tokie, kad jie būna lengvi, nebrangūs, jų didelė įvairovė. Trūkumai: nuo vėjo lengvai apvirsta, vasarą nuo saulės spindulių labai įkaista (augalai to nemėgsta), ypač juodi, pasidaro trapūs. Mediniuose vazonuose augalai geriausiai jaučiasi žiemą, jie estetiški, bet gan brangūs, po kelerių metų supūva.

Jei į vieną vazoną sodinsite kelis augalus, jie turi būti panašių poreikių, mėgstantys panašias augimo sąlygas. Tad pušis labiau derės su kadagiu, nes abu mėgsta lengvą, ne itin derlingą žemę ir saulėtą vietą, o puskiparisiui reikalingos tokios pat sąlygos kaip ir kėniui. Tujos ir eglutės daugmaž prisitaikys prie įvairių sąlygų.

Mažieji spygliuočiai vazonuose gražiai atrodo tiek auginami pavieniui, tiek komponuojami kartu su lapuočiais ar vienmetėmis bei daugiametėmis gėlėmis – svarbu kad jų poreikiai būtų panašūs. Ypač tinka svyrančios gėlės kartu su koloniškais ar rutulio formos augalais.

Prieš sodinant, vazono apačioje paberkite drenažo - keramzito granulių ar molinių šukių. Augalus būtina nuolat laistyti, ypač augančius mažuose vazonuose, nes vasarą jie labai greitai išdžiūsta. Bet vanduo vazone taip pat neturėtų užsistovėti, nes supus šaknys.

Jei žemės paviršių mulčiuosite medžio žieve ar kitu lengvu ir dekoratyviu mulčiu, reikės rečiau laistyti. Dauguma veislių geltonais spygliais labiau atskleis savo grožį augdami saulėtesnėje vietoje, nei pavėsyje.

Neužmirškite, kad lauko vazone augančiais augalais reikia rūpintis ir žiemą. Jei vazonai lauke stovi po stogu, retkarčiais reikia patikrinti, ar neišdiūvo žemė. Jeigu vazonai pakankamai dideli (~1×1 m), augalus juose galima palikti ir žiemos metu, ypač pušis ir kadagius, tik pačius augalus prieš didžiausius šalčius reikės pridengti. Mažesnius vazonus per stipresnius šalčius įneškite į vėsią, bet šviesią patalpą (įstiklintą balkoną, nešildomą verandą, šviesų garažą ar sandėliuką). Jei neturite kur išnešti vazonų – apšiltinkite juos lauko sąlygomis: eglišakėmis, balta agrodanga, putplasčiu, medinėmis lentomis, medžių lapais, pjuvenomis ir pan.

Spygliuočių giminė plati, joje yra dar ir kitų įvairių rūšių. Tai ir maumedis (Larix), kukmedis (Taxus), cūga (Tsuga), kriptomerija (Cryptomeria) ir kt. Jų tarpe rastume ne vieną miniatiūrinį augalą. Vienus sukuria selekcininkų rankos, o kitų kūrėja pati motulė Gamta. Kai kurios mažųjų spygliuočių veislės tampa populiarios ir sodinamos daugelyje želdynų, o kitos, nesulaukę savo valandos, būna užmirštos. Ko gero, svarbiausia šių mažylių populiarumo priežastis – tai ne vien augalo mažumas ar nereiklumas, bet ir jo išvaizda. Nes daugelis mažųjų spygliuočių suteikia kiemui jaukumo bei primena mielus namų daikčiukus – pagalvėlę, kamuolį, lėlę, šuniuką, fontanėlį, kilimėlį...