Kovo mėnesį sodininkai pajunta, kad jau artėja pavasaris. Kaip lazdynai ar snieguolės, kurie net nesulaukia, kol nutirps sniegas ir skuba žydėti, taip ir žmonėms žemėtomis rankomis atsiveria naujas kvėpavimas – juk pavasariu jau dvelkia ! Mintyse tiek planų, ką ir kaip reikės nuveikti ir tiek darbų su malonumu reikės padaryti, tiesiog smagumėlis. Gal ir šiemet reikėtų išmokti ko nors naujo, pavyzdžiui – pasidauginti sumedėjusius augalus atlankomis ? Tada nebereikės pas sodo kaimynus vis prašinėti serbento krūmo „flianco“, o bendraminčiams bus galima išdidžiai pasiūlyti savo rankomis padaugintų augalų.
Privalumai ir trūkumai. Kuo dauginimas atlankomis yra pranašesnis už kitus būdus ? Pirmiausiai tuo, kad tai yra vienas iš paprastesnių būdų, kuriam nereikia specialių įgūdžių ar priemonių, kokių prireikia dauginant auginiais ar skiepijant. Auginiams reikalingas šiltnamis ar speciali lysvė, kurią reikės intensyviai prižiūrėti ir nuolat drėkinti bei pavėsinti nuo saulės, kol auginiai įsišaknys. O štai dauginant atlankomis jokių ypatingų sąlygų nereikia. Nemaža dalis padaugintų auginių neprigyja, o dauginant atlankomis prigijimas beveik šimtaprocentinis. Be to, yra nemažai augalų, tokių kaip lazdynai, magnolijos ar kt., kurių auginiais net nepadauginsime, nes jie neprigyja. Dauginant atlankomis patogu ir tai, kad tą galime padaryti viso sezono metu – nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos, o dauginant auginiais – tik ankstyvą pavasarį ir vasaros viduryje. Sėjant augalus sėklomis, sunku išsaugoti dauginamo augalo individualias savybes, pvz., šilauogės veislę ar sedulos lapų margumą, o dauginant atlankomis visa tai išlieka. Be to, su sėklomis būna nemažai rūpesčių jas stratifikuojant ir norint išlaikyti tinkamas iki sėjos. O ir daugelis ne mūsų krašto augalų išvis nesunokina sėklų Lietuvoje.
Vienas pagrindinių trūkumų dauginant atlankomis, ko gero, tas, kad sudėtinga pasidauginti daug augalų ir užima nemažai laiko. Tad medelynai, kurie paprastai augalus daugina dideliais kiekiais, šią techniką praktikuoja retai, nes, vertinant darbo jėgos ir laiko sąnaudas, ekonomiškai neapsimoka. Bet mums gi, sodininkams mėgėjams ta finansinė nauda nerūpi, nes dauginame sau ir savo malonumui.
Tinkamas laikas. Dauginti atlankomis galima visą sezoną nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos. Bet tinkamiausias laikas yra ankstyvas pavasaris, kai augalo pumpurai dar miega. Padauginus augalus atlankomis pavasarį, per vasarą susiformuos atskiras šaknynas ir turėsime naują augaliuką jau tų pačių metų rudenį, o kai kurių augalų spartuolių – net po keleto savaičių. Greitai besišaknijančius augalus, pvz., tokius kaip serbentai ar lianos dauginti galime ir vasarą, ypač jei dėl kokių nors priežasčių negalėjome to padaryti pavasarį. Juk pavasarį ir taip būna darbų darbelių, sunku viską suspėti.
Kokie augalai tinkami dauginti atlankomis. Tam tinka visi medeliai, krūmai ir sumedėję vijokliai (lianos), kurie turi lanksčias šakas. Kaipgi kitaip palenksi šaką jos nenulauždamas, nes šio dauginimo pagrindinis principas yra paremtas prilenkimu prie žemės. Dažniausiai atlankomis dauginami vaisius ir uogas nokinantys medeliai, krūmai ir lianos: kriaušės, obelys, cidonijos, serbentai, agrastai, šilauogės, avietės, gervuogės, valgomieji sausmedžiai, vynmedžiai, aktinidijos, citrinvyčiai, svarainiai, aronijos, putinai ir kt.
Iš dekoratyviųjų augalų atlankomis dažniausiai dauginami stambiavaisiai ar raudonlapiai lazdynai bei magnolijų veislės, nes jie auginiais neprigyja. Galima būtų jų užsiauginti iš sėklų, bet sėjinukai neišlaikys motininio augalo savybių, o skiepyti retas sodininkas moka, tad geriausia išeitis – padauginti atlankomis. Iš dekoratyvinių augalų, kurie taip pat dažnai dauginami atlankomis, dar galima paminėti rododendrą, alyvas, rožę, jazminą, grėsvį (Calmia), kartuolę, vynvytį, raganę, alksnį, žilakrūmį, šaltalankį, sedulą, karklą, gluosnį, krūminę sidabražolę, ožekšnį, kaulenį, šeivamedį, hamamelį, ląstūnę, hortenziją, forsitiją, viržį, šilkmedį ir daugelį kitų lapuočių. Kai kuriuos spygliuočius, pvz., paprasdtąją ir dygiąją eglę, didžiąją pocūgę, mikrobiotą ir kt. taip pat būtų galima dauginti atlankomis, bet tai retai kada praktikuojama.
Yra tokių krūmų, kurių šakos yra stačios ir tvirtos; arba atvirkščiai – trapios, tad lenkiamos lengvai lūžta, kaip pavyzdžiui raugerškio. Tokius augalus sudėtinga padauginti atlankomis.
Kaip vyksta pats dauginimas. Pirmiausiai reikia apžiūrėti augalą ir atsirinkti tinkamas atlankoms bei augančias ne krūmo viduryje šakas. Tinkamiausios yra jaunos ir ilgos vienų arba dviejų metų sveikos šakelės, nes jos lenkiamos neluš. Ant šakelės turėtų būti bent 2 – 3 pumpurai. Kiek įmanoma arčiau numatyto dauginti augalo iškasamas ~10 cm pločio negilus griovelis, stengiantis nepažeisti motininių šaknų. Griovelio ilgis priklausys nuo prilenkiamos šakos ilgio. Geriausia, jei dirva puri, derlinga ir drėgna, o jeigu molinga ir sunki, reikėtų pridėti kompostinės žemės ar bent durpių. Jeigu tik įmanoma – dirvą prieš padarant griovelį reikėtų perkasti ir supurenti. Atsargiai lenkdami nuo krūmo šaką, guldome ją į tą griovelį ir prismeigiame prie žemės su iš anksto pasiruošta U formos viela – panašiai taip prismeigiame palapinių tentų galus. Galima prismeigti ir su mediniais kuoliukais ar dar kuo nors, bet su viela būna patogiausia. Kai kurie sodininkai prilenktas prie žemės šakeles prispaudžia su plyta ar akmeniu, bet augalai to nemėgsta, nes ir jų šaknims reikia deguonies.
Prismeigus atlanką, galimi du tolimesni variantai:
- a) griovelis iš pradžių žemėmis neužpilamas. Po kurio laiko iš prilenktos šakelės pumpurų išaugs statūs ir nauji, 10 – 15 cm ūgliai. Tada gulinti šaka užkasama su naujaisiais ūgliais, paliekant kyšoti tik jų viršūnes, o supilta žemė atsargiai apspaudžiama ir palaistoma. Šis variantas tinka ankstyvą pavasarį, kol augalas dar be lapų. Apkastą atlanką paliekame ramybėje, tik retkarčiais reikia patikrinti, ar neišdžiūvo žemė per sausras. Kiekvienas augalas šaknijasi skirtingą laiko tarpą. Štai serbentai, agrastai, karklai, gluosniai, sedulos, forsitijos, visos lianos ir kiti greitai augantys augalai jau po keleto savaičių išleidžia pirmąsias šakneles, o kai kurioms magnolijoms, hamameliams ar rododendrams dažnai prireikia ir kelių metų. Nekantraujant, galima labai atsargiai atžerti žemę ir patikrinti, ar jau yra šaknelės. Bet kokiu atveju, geriau ilgiau palaukti, negu paskubėti.
- b) prismeigtos prie žemės šakos viršūnė atsargiai keliama į viršų ir pririšama prie įkalto kuoliuko, kad laikytųsi vertikaliai. Griovelis užpilamas žemėmis, apspaudžiamas ir palaistomas. Jei iš žemių išlindusi šaka per ilga, ją galima nukirpti, paliekant 2 – 3 pumpurus. Taip galima dauginti ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Tik dauginant vasarą reikia nuskinti lapus, kurie kartu su šakele atsidurs po žeme. Jeigu ant atlankos viršūnės pradeda sprogti žiedai, tai geriau juos nuskinti, kad augalas visas jėgas skirtų įsišaknijimui, o ne žydėjimui.
Prismeigtoms atlankoms priežiūra gan minimali. Kai būna sausi orai, reikia patikrinti, ar nesant lietui žemė neišdžiūvo. Retkarčiais reikėtų apravėti piktžoles, kad neužstelbtų mūsų augalėlio. Taip pat reikėtų jį pasaugoti nuo augintinio (dažniausiai šuns), kad šis bėgiodamas nenulaužtų ar neatlikinėtų ant augalo gamtinių reikalų. Na, ir žinoma, pačiam sodininkui reikia neužsimiršti: juk kaip būna gaila, kai prigijusią ir žaliuojančią atlankėlę netyčia užmynęs nulauži ar nušienauji…
Rudeniop paprastai atlankos jau būna išleidusios savo šakneles. Dauguma paminėtų augalų įsišaknija per vieną sezoną, tad rudenį atsargiai patempkite savo augaliuką „už ausų“, t.y. už viršūnės. Jeigu ji tvirtai įsikibusi į žemę, reiškia, kad viskas tvarkoje. Su kastuvu atkirskime ją nuo motininės „bambagyslės“. Bet iškasinėti dar neskubėkite, geriau palikite iki pavasario. Taip pat ir augalų, kuriuos prilenkėme ne pavasarį, o vasarą, geriau neliesti iki kitų metų.
O pavasarį, jei įsitikinome, kad atlanka per žiemą nepražuvo, jos pumpurai bringsta ar net sprogsta, tuomet jau galima persodinti į norimą vietą. Žinoma, persodinus reikia nepamiršti laistyti kaip ir bet kurį kitą naujai pasodintą augalą.
Kai kurie augintojai, norėdami paspartinti šaknijimąsi, prieš užkasdami į griovelį atlanką, įpjauna jai žievę. Šis veiksmas pagreitina šaknų regeneravimą, bet tą reikia daryti labai atsargiai, pjūvis turi būti trumpas (iki 1 – 2,5 cm), negilus ir išilgai šakelės.
Kartais visas motininis krūmas nupjaunamas, paliekant tik 10 – 15 cm ilgio šakų kelmelius. Pavasarį, kai iš jo išauga nauji ūgliai, visas krūmas vėl apkaupiamas, po kurio laiko dar kartą apkaupiamas. Pavasarį įsišaknijusios atlankos atskiriamos nuo motininio augalo.
Taip pat dar yra būdas, kai dėl kokių nors priežasčių negalime šaknydinti žemėje. Tada daromos orinės atlankos: aplink sumedėjusį augalo stiebą atsargiai peiliuku išpjaunamas ~0,5 cm pločio žievės žiedelis. Ta vieta apvyniojama drėgna vata, samanomis ar tiesiog apdedama sterilia žeme ir apgaubiama plėvele. Ją reikia vis patikrinti, ar neperdžiūvo. Po kurio laiko pradės formuotis šaknelės. Šis metodas buvo populiarus senovės Kinijoje, bet mūsų dienomis retai benaudojamas, kartais taip dar dauginami kambariniai augalai. Vietoj žiedavimo galima ir nestipriai apvynioti minkšta viela, kuri, spausdama ūglį, po truputį mažina vandens patekimą į ūglį ir skatina augalą šaknydintis.
Gamtoje ne tik žoliniai, bet ir sumedėję augalai dažnai patys pasidaugina atlankomis. Tą galime pastebėti, kai krūmo ar medžio šaka, siekianti žemę, po kurio laiko išleidžia šaknis ir pradeda augti jau kaip atskiras individas, net jeigu motininis augalas ir nudžiūsta.
Tad jeigu esate pradedantis sodininkas ir norite išmokti dauginti augalus, tai dauginimas atlankomis – kaip tik jums. Galbūt, skaitant tekstą, kaip reikia dauginti atlankomis gali pasirodyti tai sudėtinga, bet iš tikrųjų taip nėra. Galų gale, pirmą sykį nepavyks, galima bandyti dar sykį, augalui tikrai nepakenksime. O žinios ir įgūdžiai atsiras bedarant, tiesiog reikia imti ir dauginti. Sėkmės
