Kvapiojo durijaus vaisiai įspūdingos išvaizdos, panašūs į kuokas

Šis didingo stoto, galintis užaugti iki 50 m ilgaamžis medis savaime auga Pietryčių Azijos šalyse: Vietname, Filipinuose, Malaizijoje, Singapūre, Indonezijoje ir kt., t.y. tose, kur būna amžinoji vasara. Šiose šalyse durijus auginamas ir jo vaisiais mėgaujamasi jau tūkstančius metų. Lapai panašūs į persiko lapus, tik yra visžaliai. Stipraus ir specifinio kvapo žiedai žydi vieną arba du kartus per metus, derlius taip pat gali būti porą sykių per metus. Žiedus apdulkina šiksnosparniai, kurie vakarais ir naktimis smaližiauja nektaru ir skraido nuo žiedo prie žiedo. Nokdami vaisiai iš pradžių būna žali, vėliau pagelsta. Sunokęs vaisius – tikrai didžiulis, apvalios arba kiaušinio formos, 4 – 5 kg svorio ir iki 30 cm skersmens – kaip didelis arbūzas. Visas vaisius padengtas trumpais, storais ir gan aštriais dygliais ir visa išvaizda primena senovinę dygliuotą kuoką. Tad derantis durijaus medis atrodo įspūdingai, visas apkibęs ant ilgų kotelių siūbuojančiomis „kuokomis“.

O štai apie vaisiaus skonį ir kvapą sklando įvairiausi atsiliepimai – nuo palyginimo su dieviškuoju nektaru iki šlykščiausiu kvapu pasaulyje. Vieni jo kvapą lygina su pernokusiu Gorgonzolos sūriu šiltame kambaryje, kiti apibūdina kaip pranzūziško padažo, pabuvusio kanalizacijos vamzdyje. Vieniems jis maloniai saldaus aromato ir primena migdolus ar grietinėlę, o kitiems „kvepia“ supuvusiais svogūnais, terpentinu arba kanalizacijos nuotekomis. Kodėl gi šio vaisiaus kvapas vertinamas taip prieštaringai ?

Durijų vaisių cheminę sudėtį bei kvapus mokslininkai tyrė ne sykį, yra parašytas ne vienas mokslinis straipsnis ir knyga. Tuose kvapuose atrastas ne viena dešimtis lakiųjų organinių junginių – esterių, ketonų ir įvairiausių sieros junginių. Štai ši gausi cheminių elementų „puokštė“ ir suteikia durijaus vaisiui stiprų bei savitą kvapą, kurį kiekvienas žmogus priima skirtingai. Vieni jį traktuoja kaip malonų, o kiti – negali pakęsti.

Dėl šios vaisiaus išvaizdos, kurios nesupainiosi su jokiu kitu vaisiumi bei dėl tokio unikalaus ir chameleoniško skonio ir kvapo, durijus ir gavo vaisių karaliaus vardą.

Dėl šio kvapo durijaus vaisius griežtai draudžiama neštis į viešbutį, lėktuvą ar į kitą viešąjį transportą. Iš tiesų, šviežio durijaus kvapas nėra toks stiprus ir nepakenčiamas. Jis pradeda intensyvėti vaisiui nokstant. Tik pernokęs ir gendantis jis darosi nepakeliamas. Sklando ne viena istorija, kaip turistai iš Europos ar iš Šiaurės Amerikos slapčia atsinešė į egzotinės šalies viešbutį durijaus vaisių ir jį užmiršę paliko kambaryje. Po to viešbučio tvarkytojoms teko pakeisti ir išmesti net tik kambario patalynę, bet ir sienų apmušalus, baldus, užuolaidas ir kilimus – taip stipriai ir neišnaikinamai įsigeria aitrus šio sugedusio vaisiaus kvapas. Tad durijaus vaisiai transportuojami tik nedideliais atstumais nuo savo augimo vietos.

Vaisiaus minkštimas skanus ir atrodo riebus tarsi grietinėlė

Sunokęs vaisiaus vidus yra baltos arba gelsvos spalvos, minkštas ir primenantis kremą arba drebučius. Jis nėra nei labai sultingas, nei labai saldus, toks švelniai saldžiarūgštis ir tikrai skanus. Nors valgant durijaus vaisių atrodo, lyg valgytum grietininį kremą, bet iš tiesų jame nėra daug riebalų, tik gausu baltymų ir krakmolo. Vaisių geriausia valgyti, kai skrandis yra tuščias, nes ten jis greitai pradeda fermentuotis ir rūgti, išsiskiria įvairios rūgimo dujos, tad vėliau atsirūgstama ne pačiais maloniausiais kvapais.

Vaisiaus viduje galima rasti stambokas sėklas, kurios taip pat yra valgomos. Dažniausiai parduodamos tos durijų veislės, kurios nesubrandina sėklų. Taip pat pastaruoju metu stengiamasi išvesti kvapiojo durijaus veisles, kurios neturėtų to stipraus specifinio kvapo ir kad šviežius vaisius būtų galima eksportuoti į tolimesnes šalis. Yra išvesta šimtai kvapiojo durijaus veislių, besiskiriančių vaisiaus forma, dydžiu, spalva ir kvapu, bet vietiniai gyventojai labiau vertina laukinius, natūraliai augančius gamtoje augalus ir turinčius tą sodrų kvapą ir skonį. Be to, skirtingose šalyse auginamų durijų skonis skiriasi, priklausomai nuo augimo sąlygų. Štai Tailando durijų vaisiai švelnesnio skonio ir silpnesnio kvapo, o Kambodžoje – aštresni.

Dažniausiai durijaus vaisiai valgomi švieži, bet čiabuviai iš jų taip pat mėgsta gaminti įvairius patiekalus – tiek saldžius, tiek ir sūrius. Vaisiai dar džiovinami, iš jų daromi džemai bei gėrimai, naudojama gydymo tikslais. Sėklos valgomos šviežios, verdamos, kepamos ar džiovinamos.

Durijai šiais laikais auga ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Australijoje, Pietų Amerikoje ir kt. Į Europą pirmąsyk jie buvo atvežti prieš 600 m., o šiuo metu oranžerijose ir šiltnamiuose jie auginami botanikos sodų ir privačių augintojų kolekcijose.

Jei pasisektų gauti durijaus sėklų, jas reikėtų iš karto pasėti, nes daigios išlieka neilgai. Sėklos sudygsta per savaitę. Durijai visai neblogai auga erdviuose vazonuose. Augalas mėgsta derlingą, purią ir drėgnoką dirvą, saulėtą ir šiltą vietą, tad Lietuvoje lauke išbus tik šiltą ir saulėtą vasarą. Jei neturite specialių sąlygų – žiemą šildomo ir papildomai apšviečiamo šiltnamio ar oranžerijos – tai sudygęs durijus kambario sąlygomis ilgai neišgyvens, nes jam reikės ne tik šiltos, bet ir saulėtos bei drėgnos aplinkos.

Jei pasiseks durijų paauginti ne vienus metus, tai derėti jis pradės po kokių keturių – penkių metų. Tik pas mus nėra šiksnosparnių, kurie apdulkina žiedus, tad gali tekti patiems atlikti šiksnosparnio vaidmenį. Genėjimo ir karpymo durijų medžiai nemėgsta.

Tad jei būsite kraštuose, kuriuose auga kvapusis durijus, būtinai paragaukite šio nepamirštamo pietryčių Azijos delikateso, kad ne tik pažintumėte šio unikalaus vaisiaus skonį ir

kvapą, bet ir sužinotumėte, kuriai žmonių grupei jūs priklausote – durijaus gerbėjams ar tiems, kurie negali jo pakęsti. Jei į šias šalis nekeliausite, bet norite sužinoti šio vaisiaus aromatą, tai kai kuriose Lietuvos sveiko maisto krautuvėlėse galima įsigyti džiovinto durijaus, kuris net ir išdžiūvęs išlaikotą tą nepakartojamą ir intensyvų kvapą.

Žurnalas „Rasos“ Nr.3