Kūčių naktis yra ne tik viena iš ilgiausių ir tamsiausių naktų metuose, bet ir pati magiškiausia. Kūčių vakarą, sužibus danguje Vakarinei žvaigždei visa šeimyna, pabaigusi darbus ir išsišvarinę pirtyje, susėsdavo prie stalo ypatingajai Kūčių vakarienei. Ši šventė neatsiejama nuo apeiginių patiekalų, burtų, aukojimo dievams bei mirusiems. Pats seniausias Kūčių patiekalas būdavo kūčia, nuo kurios vardo ir kilo šventės pavadinimas. Spėjama, kad kūčia yra viena iš seniausių lietuvių patiekalų, kuris galbūt atsirado prieš daug tūkstančių metų, kai žmonės pradėjo verstis žemdirbyste.
Pasigaminti kūčią visai paprasta, tad kviečiu išbandyti tai, ką valgė mūsų protėviai. Kūčia - tai įvairių grūdų ir sėklų mišinys, išvirtas ir sumaišytas su medumi saldintu vandeniu, dar kartais vadinamu miešimu.
Gaminama taip: paimama lygiomis dalimis tokių grūdų ir sėklų, kurių turime: kviečių, rugių, miežių, avižų, žirnių, kanapių, sorų, pupų arba pupelių, grikių, linų sėmenų ir aguonų. Geriausia juos visus užpilti vandeniu ir užmerkti iš vakaro arba net prieš dvi dienas, tada reikės visai trumpai virti ir mažiau prarasime naudingų savybių. Gerai išbrinkusius grūdus paverdame apie 5-10 min. Jei grūdai buvo nemirkyti, tai reikėtų juos pavirti ant silpnos ugnies kokią valandą ar pusantros, kol suminkštės. Žaliavalgiai gali ir nevirti, o naudoti gerai išbrinkusius ir minkštus.
Miešimą galima pasigaminti iš kaupino šaukšto medaus, ant jo užpylus šilto vandens ir gerai viską išmaišius. Vanduo turi būti ne karštas, iki +40 C. Miešimas pilamas ant kūčios tik prieš pat patiekiant į stalą. Valgis turi būti tirštas kaip košė, o ne skystas kaip sriuba. Kūčią reikėtų suvalgyti visą tą patį vakarą, jos nepalikti kitai dienai. Kartais valgoma kartu su kūčiukais ir aguonpieniu. Norint laikytis senųjų tradicijų, prieš valgant kūčią galima paaukoti dievams ir mirusiems - šiek tiek įberti į židinio ugnį ar įpilti į tuščią lėkštę, kuri būna padėta neseniai mirusiam artimajam. Kūčia aukojama su padėka ir su palinkėjimais.
Pirmoji kūčia, spėjama, buvo visai paprasta, sudaryta iš kviečių, rugių, miežių, kanapių, sorų ir avižų, kai neolito laikotarpiu (apie 3500-1500 metai prieš mūsų erą) lietuvių protėviai pradėjo auginti javus. Medus tais laikais buvo labai retas skanėstas, nes bitės dar nebuvo prijaukintos, tad medų reikėjo kopinėti iš laukinių bičių lizdų, kurios ne tik skaudžiai geldavo, bet ir įsikurdavo aukštai medžiuose. Kartais net tekdavo konkuruoti su meškomis.
Linai nėra lietuviškas augalas, pas mus niekada savaime neaugo. Spėjama, kad prieš mūsų erą linai buvo auginami Egipte, tik gerokai vėliau pateko į Europą. Mūsų krašte greičiausiai jie pradėti auginti prieš kokius 4000-3000 metų. Tad kartu su javais linų sėklos sėmenys būdavo dedami į kūčią.
Pupos, pupelės ir žirniai mūsų kraštuose taip pat savaime niekada neaugo. Pirmųjų šių ankštinių daržovių pėdsakų randama centrinės Europos archeologinėse iškasenose, siekiančiose 1500-500 metų prieš mūsų erą, bet manoma, kad Lietuvą jos pasiekė ir pradėtos auginti plačiau tik viduramžiais, apie X-XIII amžių. Tad greičiausiai tais laikais kūčios sudėtyje ir atsirado ankštinių kultūrų.
Apie XIV amžių į Lietuvą Vytauto Didžiojo kvietimu atsikėlę gyventi totoriai atsivežė ir čia pradėjo auginti grikius, kurie buvo pamėgti ir lietuvių. Tad spėjama, kad nuo tų laikų į kūčią buvo dedami ir grikiai.
Apibendrinant galima sakyti, kad Kūčios valgio sudėtis keitėsi, priklausomai nuo laikotarpio, nuo šeimos turtingumo ir nuo šeimininkės galimybių. Vieninteliai augalai, kurie buvo dedami į Kūčią ir kurie savaime augo mūsų gamtoje (ir tebeauga iki dabar) - tai aguonos ir laukinės avižos. Tad ir šiais moderniais laikais kūčią galima pasigaminti iš to, kokius grūdus ar sėklas turime namuose, todėl lieka laisvės improvizavimui: kai kuriuose namuose Kūčios receptas gali šiek tiek skirtis, pavyzdžiui, galima įpilti šaukštą aliejaus, įdėti šviežių arba džiovintų vaisių, riešutų.
