KORĖJINĖ PUŠIS (Pinus koraiensis) – tai pušis puošniais spygliais, kurie yra ilgi, pasišiaušę ir žaliai pilki. Jos kankorėžiai būna apvalūs, gan stambūs ir gausiai aptekėję baltais sakais, tad iš toliau panašūs į cukruotas spurgas. Lietuvoje tai retai auginamas medis. Šalčiui gan atspari. Jos sėklos - skanios ir maistingos, vadinamos kedro riešutais kaip ir dar keleto kitų pušų (kedrinės, sibirinės, kt.). Sėklos šiek tiek stambesnės ir daigesnės nei kitų kedrinių pušų. Iš sėklų gaminamas aliejus naudojamas ne tik maistui, bet ir medicinoje.
Korėjinė pušis natūraliai auga Korėjoje, Kinijoje, Mongolijoje ir dar keliose Rytų Azijos šalyse, kur pasiekia iki 40 m aukštį. Jos laja plati, ovalo formos. Šakos būna storos ir tvirtos, kiek kylančios į viršų. Spygliai išsidėstę po 5, užauga iki 10-15 cm ilgio. Jauni medeliai auga lėtai, o nuo 30-50 m amžiaus pradeda augti sparčiai. Išgyvena iki 500-600 m. Geriausia auga ir dera vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvose, saulėtose vietose.
Šios pušies mediena naudojama statybose, įvairiems medžio dirbiniams gaminti; ji kvapni, tad iš jos gaminami aromatiniai aliejai, taip pat dažai, lakai, vabzdžius atbaidantys preparatai. Pati naudingiausia šių pušų dalis – tai, žinoma, sėklos, iš kurių gliaudomi riešutai. Jau nuo paeolito laikotarpio buvo žinomos jų naudingosios savybės. Mūsų laikas mokslininkai ištyrė riešutų sudėtį: juose ne tik vitaminai A, C, E, K, bet ir visas rinkinys B grupės vitaminų, įvairūs mikroelementai (geležis, kalcis, magnis, fosforas, cinkas bei kt.), naudingi baltymai ir ląsteliena. Iš riešutų šaltuoju būdu spaudžiamas aliejus išlaiko visas naudingąsias savybes, yra švelnaus skonio.
