Karklas ar gluosnis ? Pūkuotus žiedus augina ne tik blindės, bet ir dar keletas šios genties augalų. Karklais vadiname tuos, kurie auga kaip krūmai, gluosniais – kurie kaip medžiai, o paprastoji blindė gali būti ir medis, ir krūmas. Botaninis visų šių augalų vardas yra vienodas – Salix. Natūraliai gamtoje Lietuvoje auga nemažai karklų ir gluosnių rūšių, bet tik keletas iš jų pavasarį pasipuošia pūkuotais žiedais. Kitų žiedeliai nepūkuoti, žalsvi ar gelsvi žirginiai. Žiedynai būna piesteliniai (moteriški) ir kuokeliniai (vyriški). Pas vienus augalus spalvingesni būna moteriški žiedynai, o pas kitus – „vyriškiai“. Be paprastosios blindės Lietuvoje auga dar keletas karklų ir gluosnių, kurie pavasarį taip pat turi švelnius ir pūkuotus „kačiukus“. Tai žilvitis (S.viminalis), pilkasis (S.cinerea), ausytasis (S.aurita), pelkinis (S.rosmarinifolia) bei kiti karklai.

Iš įdomesnių savaiminių Lietuvos karklų, žydinčių spalvingais „kačiukais“ galima paminėti purpurinį (S.purpurea). Jis dažnas visame krašte, kaip ir dauguma karklų mėgstantis drėgnas vietas. Balandžio pabaigoje pražysta sodriai raudonais pūkuotais žiedynais. O štai mėlynialapis karklas (S.myrtilloides) Lietuvoje retas, įtrauktas į Raudonąją knygą. Nors jo piesteliniai žiedynai yra ne pūkuoti, bet įdomūs savo spalva, kuri iš pradžių būna rausva ar raudona, o vėliau kiek pajuoduoja. Pats krūmas neaukštas, tik iki 0,5-0,6 m aukščio, šakelės šliaužia pažeme, lapeliai nedideli, jų apatinė pusė melsvai žalia. Auga pelkėse ir rūgščiuose durpynuose. Dar vieno retuolio Lietuvoje gulsčiojo karklo (S.repens) rubra porūšis irgi pražysta tamsiai raudonais žiedynais. Augalas taip pat nedidukas, iki 0,5 m aukščio ir šliaužiantis pažeme. Mėgsta smėlingas vietas, savaime auga pajūryje.

Pačių gražiausių pūkuotų žiedų savininkai yra gluosniai ir karklai „užsieniečiai“, t.y. tie, kurie pas mus atkeliavo iš kitų pasaulio kraštų arba buvo sukurti įvairių šalių selekcininkų. Kai kurie iš jų Lietuvoje auginami jau kelis dešimtmečius, o kai kurie – dar vis labai reti ir nedrąsiai įsitvirtina šalia kitų dekoratyvinių krūmų. Pristatome šiuos spalvingų ir pūkuotų žiedų šeimininkus.

Sachalinio karklo (S.udensis, sin. S.sachalinensis) lietuviškas pavadinimas kol kas dar nepatvirtintas oficialiai lietuvių kalbos komisijos, nors Lietuvoje auginamas jau ne vieną dešimtmetį. Pati gražiausia jo veislė ‘Sekka‘ pasižymi tuo, kad šakelės yra tamsiai raudonos ir plokščios, o ant jų, tarsi vabaliukai krūvelėmis aptūpę pūkuoti „kačiukai“. Šakelių galai dažnai dar būna ir riesti, tad atrodo tikrai įspūdingai. Šis karklas užauga iki 3 – 4 m aukščio. Jo lapeliai būna ryškiai žali, blizgantys ir siauri. Kaip ir dauguma karklų mėgsta drėgnas vietas, vidutinio derlingumo žemę. Gali augti tiek saulėtoje vietoje, tiek pavėsyje, tik šviesesnėje vietoje labiau išryškės šakelių raudonumas ir bus gausiau mielų žiedynų. Kadangi kilęs iš Sibiro, tad Lietuvoje gerai žiemoja, kartais jei ir apšąla kokia šakelė, tai greitai atželia, kadangi yra gajus augalas.

Stačiašakio gluosnio (S.gracilistyla) varietetas melanostachys, ko gero, nustebins net visko mačiusius, nes jo pūkuotieji žiedai būna… juodi. Šios įspūdingos puošmenos pasirodo gan anksti, jei pavasaris būna šiltas, net ir kovo pradžioje. Tarsi juodi vabzdžiai žiedynai būna pailgi, kartais su raudonomis arba rudomis „kepurėlėmis“ – užsilikusiais pumpuro žvyneliais. Vėliau juoda spalva keičiasi į gelsvą. Krūmas užauga iki 3 – 6 m aukščio, mėgsta derlingas ir drėgnas vietas, bet per daug šlapioje dirvoje skursta. Šis gluosnis gražus ir žiemą, nes jo šakelės ryškiai raudonos. Tiesa, šaltomis žiemomis gali apšąlti, tad geriau jam parinkti saulėtą ar dalinai pavėsingą vietą, apsaugotą nuo šaltų vėjų, šalia vandens telkinio.

O štai gluosnio chaenomeloides, dar neturinčio lietuviško vardo veislės ‘Mt.Asama‘ „kačiukai“ sutirpdys daugelio širdis, nes jie tokie mieli – ryškiai rožiniai, švelnučiai ir pūkuoti – tiesiog ir traukia ranką juos paglostyti. Ši veislė sukurta Japonijoje ir pavadinta ugnikalnio Asama garbei. Žiedynai visą savo grožį parodo balandžio mėnesį: iš pradžių jie būna raudoni ir padengti sidabriškais pūkeliais, vėliau bręsdami pailgėja ir patamsėja. Užauga iki 2 – 3 m aukščio, nors rūšinis augalas, natūraliai augantis Rytų Azijos šalyse pasiekia iki 20 metrus. Kaip ir dauguma gluosnių ir karklų mėgsta drėgnas, pusiau pavėsingas ar saulėtas vietas. Veislė jautroka šalčiui ir mūsų kraštuose gali apšąlti, tad geriau sodinti apsaugotoje nuo vėjų vietoje, šalia vandens telkinio, o pirmąsias žiemas pridengti.

Yra vienas įdomus karklas ne su raudonais ar juodais, o su oranžiškai geltonais žiedynais-„kačiukais“. Tai karklas x balfourii, paprastosios blindės ir vilnotojo karklo hibridas, sukurtas selekcininkų. Daugumos karklų žiedynai iš pilkos ar raudonos spalvos vėliau pageltonuoja bręsdami, bet šio karklo žiedynai būna geltoni su kiek oranžiniu atspalviu viso žydėjimo metu. Jis pražysta kovo mėnesį, prieš skleidžiantis šio krūmo stambiems sidabriškai pūkuotams lapams, paveldėtiems iš vilnotojo karklo. Gražius žiedus dar labiau paryškina rausvos šakelės. Krūmas auga sparčiai, užauga iki 4 m aukščio, labiau mėgsta saulėtas ir drėgnas vietas, pakantus šalčiams iki -35 C.

Dar viena įdomi karklų grupė – tai nykštukiniai augalai, besidriekiantys visiškai pažeme ir kilę iš itin atšiaurių regionų. Šie karklai labiau primena žolinius augalus nei krūmus. Štai arktinis karklas (S.arctica) yra laikomas sumedėjusiu augalu, galinčiu augti pačiomis šalčiausiomis sąlygomis pasaulyje, o jo atšiauriausia paplitimo vieta – šiaurinės Grenlandijos pakrantės. Nepaisant sunkių sąlygų, šis 10 – 15 cm aukščio nykštukas žydi nuostabiais „kačiukais“. Raudoni būna moteriški žiedynai, o vyriškieji – geltoni. Nuostabiausia tai, kad augalas tikras ilgaamžis, galintis išgyventi net kelis šimtus metų ! Šie karklai yra pagrindinis maistas daugeliui arktinių gyvūnų, o vietiniai gyventojai naudoja juos gydymui ir kurui. Nereikia nė sakyti, kad šalčiui šie mažuliai yra visiškai atsparūs.

Dar vienas šaltųjų kraštų atstovas – poliarinis karklas (Salix polar), augantis arktinėje tundroje už poliarinio rato. Jis irgi galėtų pretenduoti į pasaulio rekordą kaip vienas žemiausių sumedėjusių augalų – šio krūmo aukštis tesiekia tik 5 – 8 cm. Nedideli ir gausūs žiedeliai būna sodrios tamsiai raudono vyno spalvos, iškilę virš apvalių ryškiai žalių lapelių. Tokį krūmelį geriausia sodinti žemuose gėlynuose ar alpinariumuose. Jis gali augti nederlingose, akmenuotose ir žvyringose dirvose.

O štai nykštukinis karklas hylematica į gėlynus atkeliavo iš Himalajų kalnų. Tai irgi kiliminis augalas, pavasarį pražystantis raudonai purpuriškais žiedeliais ir labiau panašus į šliaužainčią žolę, o ne į sumedėjusį augalą. Jo lapeliai smulkūs, blizgantys ir ryškiai žali. Gerai žiemoja lietuviškomis žiemomis, nėra reiklus.

Kai kuriuos iš šių karklų ir gluosnių galima įsigyti ir Lietuvos medelynuose, kitų tektų paieškoti pas Lenkijos, Olandijos, Vokietijos ar kitus augintojus.

Keista, bet Lietuvoje šie gražuoliai krūmai, pavasarį pasipuošiantys spalvingais pūkuotais žiedeliais nėra populiarūs. Galbūt dėl to, kad kaip yra tekę girdėti, karklai ir gluosniai kažkodėl yra „prasčiokiški“ augalai ? O gal, kad vėliau pūkus pakeičia geltonos žiedadulkės, kurioms kai kurie žmonės yra alergiški ? Sunku pasakyti, nes jie niekuo nėra prastesni nei kiti augalai, o alergizuojančiais žiedais pražysta daugelis ir kitų augalų. Tad spalvingieji pūkuotukai tikrai nusipelnė didesnio dėmesio, ne tik dėl originalių, bet ir ankstyvų savo žiedų, kuriuos labai mėgsta bitės bei dėl nereiklumo aplinkos sąlygoms. Taigi, auginkime šiuos „kačiukus“ ir džiaukimės pavasariu !

Žurnalas „Rasos“ 2015/4