Žiemą, kai lapuočiai medžiai ir krūmai numetę lapus ilsisi, pats tinkamiausias metas atkreipti dėmesį į tuos sumedėjusius augalus, kurie žaliuoja nuolat – tai spygliuočiai. Šį kartą – apie KĖNIUS, kurie mūsų krašte nors ir neauga savaime, bet gan dažnai sodinami parkuose ar sodybose. Tuo labiau, kad vietoje kalėdinės eglutės dažnai vazone puošiamas kėnis, o vėliau jis pasodinamas lauke.
Kėniai Lietuvoje
Pas mus kėniai auginami jau kelis šimtus metų ir pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau populiarėja, nes jie yra vieni puošniausių spygliuočių, galinčių pas mus augti. Selekcininkai sukuria vis daugiau miniatiūrinių kėnių veislių, kurias galima auginti itin mažose erdvėse arba kurios yra atsparesnės atšiauriam klimatui. Aktualu ir tai, kad kėniai paskutiniais metais vis dažniau puošiami vietoje įprastinės kalėdinės eglės. Pasaulyje randama virš 40 kėnių rūšių ir porūšių, nemažai iš jų tinka ir mūsų klimatui. Vienos kėnių rūšys užauga didžiuliais medžiais, o kitos būna nedidelės ir kompaktiškos. Tad pristatome tuos, kuriuos dažniausiai galime sutikti ir Lietuvoje.
Korėjinis kėnis (Abies koreana)
Šis kėnis yra vienas iš populiariausių ir puošniausių kėnių Lietuvoje. Jo spygliukai švelnūs, ryškiai žali ar sidabriški, o jų apačia padailinta baltais ruoželiais. Pats medelis užauga eglutės formos, tvarkinga ir plačia laja. Pavasario pabaigoje pradeda puoštis išskirtine grožybe – kankorėžiais. Visų kėnių kankorėžius lengva atskirti nuo kitų spygliuočių, nes jie prie šakelių prisitvirtina stačiai ir tarsi žvakutės kyla į viršų, o ne svyra žemyn. Korėjinių kėnių kankorėžiai ypač įspūdingi – ryškūs, melsvai violetiniai, su šviesiais žvynelių „nėriniais“. Sunku ir nupasakoti kokie jie žavūs, būtina juos savo akimis pamatyti, kad dar sykį įsitikinti, kad nuostabiausias kūrėjas ir dailininkas yra Gamta. Gaila tik, kad šie kankorėžiai trumpaamžiai, juos sunku išsaugoti kaip eglių ar pušų, nes rudenį sunokus sėkloms, jie subyra, išbarstydami sėklas ant žemės.
Vien pagal rūšies vardą nesunku atspėti, kur yra korėjinio kėnio tėvynė. Natūralios jų giraitės žaliuoja Pietų Korėjos Thebeko kalnuose, kuriuose vasaros būna drėgnos, dažnai lyja, o žiemą prisninga storos sniego pusnys. Korėjiniai kėniai užauga iki 10 – 17 metrų aukščio, panašaus ūgio kaip mūsų šermukšniai. Lietuvoje jie beveik niekada nepasiekia tokio ūgio, nes pas mus jiems vasaromis kartais būna per sausa, o šaltomis žiemomis trūksta sniego patalų, apsaugančių nuo šalčio. Tad mūsų krašte korėjiniai kėniai paprastai nukenčia šaltomis, besniegėmis, vėjuotomis ir permainingomis žiemomis, kurių metu dažnai po šalčių ateina atodrėkiai, o po šių vėl paspaudžia šalčiai. Nuo tokio kaitaliojimosi nukenčia daugelis svetimžemių augalų, tad korėjinį kėnį reikėtų sodinti užuovėjoje, kurioje nekoš žiemos vėjai. Geriausiai jis jausis daliniame pavėsyje. Gali augti ir saulėtoje vietoje, bet tuomet dirva turi būti pakankamai drėgna, bet ne šlapia; idealiausia būtų šalia vandens telkinio. Dirvožemį mėgsta derlingą ir purų, gali augti ir priemolyje. Pirmosiomis žiemomis vertėtų pridengti, ypač lepesnes veisles.
Korėjinio kėnio veislės
O jų yra tikrai nemažai, skaičius artėja prie 100 ir kiekvienais metais sukuriama dar po kelias naujas. Lietuvoje dažniausiai auginamos nykštukinės arba tos, kurių spygliukai įmantriai raityti. ‘Silberlocke‘ veislė – viena populiariausių jau kelis dešimtmečius, ji yra pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą, auga lėtai, pasiekdama 1,5 – 2 m, kamienas stiebiasi aukštyn zigzagu, spygliukai iš toliau atrodo sidabriškai balti ir susiraitę kaip garbanėlės. ‘Cis‘ medelis nepasiekia nei 0,5 m, panašus į žalią ir tankią pagalvėlę, ‘Aurea‘ veislės spygliukai geltoni, o ‘Blauer Dragoner‘ – melsvai žali. ‘Oberon‘ primena dubenėlį, o ‘Dennis‘ – mažą kamuoliuką.
Japoninis kėnis (Abies veitchii)
Anksčiau jis vadintas Vičo kėniu, jo gimtinė yra Japonija; botanikų buvo aptiktas XIX a. Fudzijamos kalno apylinkėse. Jis gan panašus į korėjinį, kankorėžiai tokie pat puošnūs, violetiniai ir augantys į viršų, tik jo spygliai kiek ilgesni ir platesni. Taip pat natūraliai auga drėgnuose kalnuose, tad poreikiai panašūs kaip ir korėjinio – mėgsta gan derlingas ir drėgnokas dirvas, geriausiai jaučiasi daliniame pavėsyje. Auga jis gan greitai ir užauga tikrai nemažas, pasiekdamas 25 m aukštį. Žinoma, Lietuvoje iki tokio aukščio neišsistiebs, bet gali pasiekti 5 – 10 m. Tiesa, jis atsparesnis šalčiams ir užterštam miestų orui nei korėjienis, tad japoninis kėnis dažniausiai pas mus auginamas ir parduodamas kaip kalėdinė eglutė. Japoniniai kėniai tikrai puošnūs, tad jau prieš kelis šimtus metų buvo auginami kai kuriuose Lietuvos dvarų parkuose, ten dar išlikę senų medžių. Yra išvesta keletas šio kėnio veislių: ‘Pendula‘ nesimetriška laja ir svyrančiomis šakų viršūnėmis; ‘Glauca‘ sidabriškos spalvos šakelėmis; ‘Kramer‘ – nykštukinis, lėtai augantis krūmelis, bei kiti.
Europinis kėnis (Abies alba)
Tai vienas iš aukštųjų medžių Europoje, prieš ledynmetį augęs ir Lietuvoje. Dabar jis natūraliai paplitęs daugelyje Europos šalių, dažniausiai auga kalnuose. Šiaurinė jų paplitimo riba driekiasi visai netoli mūsų šalies sienos Belovežo girioje Baltarusijoje ir Lenkijoje. Paprastai europinis kėnis užauga iki 50 – 55 m aukščio, pats aukščiausias buvo pasiekęs 68 m. Išgyvena 400 – 600 metų. Lietuvoje europiniai kėniai prieš kelis šimtus metų pradėti sodinti dvarų parkuose. Įspūdingi medžiai auga Šateikių dvaro parke, Kauno botanikos sode bei kitur. Europinis kėnis – gan dažnas parkų medis, su tankiomis, plačiomis, puošniomis, paprastai žemę siekiančiomis šakomis, seni medžiai tikrai įspūdingi. Spygliai sodriai žali, plokšti, perskirti į dvi puses tarsi šukos. Kankorėžiai pilkai rusvi, ritiniški, kaip ir visų kėnių augantys į viršų. Lietuvoje europiniai kėniai žiemoja visai neblogai. Tiesa, gali apšąlti, ypač jei medelis atvežtas iš Vidurio ar Pietų Europos kraštų, o ne užaugintas iš Lietuvoje subrandintų sėklų. Bet kokiu atveju geriausia šiuos kėnius sodinti derlingesnėse ir ne sausose vietose, o pirmąsias žiemas pridengti. Gali augti ir daliniame pavėsyje. Nors yra išvesta apie 10 europinio kėnių veislių (‘Aurea‘ geltonais spygliukais, siauros formos ‘Pyramidalis‘, lėtai augantis ir nedidukas ‘King‘s Dwarf‘ bei kt.), bet Lietuvoje paprastai auginami rūšiniai augalai, o veislės retai kada sutinkamos tik kolekcininkų ar botanikos soduose.
Pilkasis kėnis (Abies concolor)
Tai tarsi „sunkioji artilerija“ kėnių pasaulyje ir, ko gero, vienas dažniausiai Lietuvoje auginamų kėnių. Savaime auga Šiaurės Amerikos kalnuose kartu su didžiaisiais mamutmedžiais ir geltonosiomis pušimis. Čia jis paprastai pasiekia apie 50 – 60 m aukštį, o rekordininkas, augęs Siera Nevados kalnuose siekė virš 75 m ! Nemažų medžių galima sutikti ir Lietuvoje, ypač dvarų ar kituose parkuose, kuriuose jie nuo seno buvo sodinami: Pakruojo, Vingio, Priekulės, Girionių bei kt. Gyvena apie 350–400 metų. Pilkojo kėnio populiarumą mūsų krašte, ko gero, lėmė jo mažesnis nei kitų kėnių reiklumas dirvos derlingumui ir oro drėgnumui, atsparumas šaltiems žiemos vėjams, pakantumas sausroms bei užterštam orui ir greitas augimas. Nuo kitų kėnių lengviausia atskirti pagal spyglius, kurie yra ilgiausi iš visų kėnių, siekiantys iki 6 – 7 cm., pilkos spalvos ir išlinkę. Kankorėžiai stambūs, pilkai melsvi. Šiaurės Amerikoje pilkieji kėniai itin populiarūs ir dažnai sodinami parkuose bei kaip kalėdiniai medeliai. Yra sukurtos kelios dešimtys veislių. Pati populiariausia ir net dažnesnė nei rūšinis medis pas mus auginama ‘Violacea‘ ryškiai melsvais violetiniais spygliais. ‘Compacta‘ krūmai žemi ir netaisyklinga laja, o ‘Argentea‘ (sin. ‘Candicans‘) spygliai šviesiai pilki, kone balti bei kitos.
Balzaminis kėnis (Abies balsamea)
Taip pat kilęs iš Šiaurės Amerikos ir dažnai buvo sodinamas senuosiuose Lietuvos parkuose. Jis nėra iš didžiųjų medžių, gali užaugti iki 20 – 25 m aukščio. Nors ir nuo seno pas mus auginamas, bet Lietuvoje jam sekasi ne kaip – su amžiumi daugumos medžių šakos praretėja, jis tampa nebe dekoratyvus, apninka kenkėjai ir ligos, tad retai galima pamatyti šį medį sveiką ir dekoratyvų. Kvapnūs balzaminio kėnio sakai naudojami gydymui ir aromaterapijai, taip pat kaip natūrali priemonė nuo graužikų. Lietuvoje galima įsigyti balzaminio kėnio vantų, atvežtų iš svetur. Populiari šio kėnio veislė ‘Nana‘ – nedidelis ir lėtai augantis rutulio formos krūmas; taip pat ‘Piccolo‘ – itin lėtai augantis ir dar labiau kompaktiškesnis; ‘Verkade's Prostrate‘ suploto rutulio formos ir pusiau šliaužiantis bei kt.
Sibirinis kėnis (Abies sibirica)
Kaip ir balzaminis ypač išsiskiria savo kvapnumu, pajudintos šakelės skleidžia stiprų aromatą. Tik jo kilmės vieta jau kita ir, kaip jau sufleruoja pavadinimas, atkeliavo iš Sibiro miškų platybių, dar natūraliai auga Kinijoje ir Mongolijoje. Tai vienas iš nedaugelio pas mus augančių medžių, kuriems tinka labai šaltos žiemos. Nors savo gimtinėje jis ištveria iki -500 C ir net stipresnį šaltį, bet Lietuvoje dažnokai skursta dėl nepastovių ir drėgnų žiemos orų, spygliai dar gali apdegti nuo ankstyvos pavasarinės saulės, jais mėgsta pasmaguriauti vabzdžiai-kenkėjai bei elniniai žvėrys, puola grybinės ligos. Nuo kitų kėnių sibirinis išsiskiria siaura, tarsi kolona laja. Populiarusis kėnių aliejus dažniausiai gaminamas iš šio kėnio sakų, Lietuvoje jis paprastai naudojamas pirtyje.
Retesnės kėnių rūšys
Lietuvoje auginamos ir kitos, retesnės kėnių rūšys. Štai kaukazinis kėnis (A. nordmanniana) yra aukščiausias medis Europoje, užaugantis iki 85 m., bet pas mus praktiškai auga tik pajūrio zonoje, kur žiemos švelnesnės, o Rytų ir Vidurio Lietuvoje dažnai apšąla. Dar nepaprastai puošnus yra ispaninis kėnis (Abies pinsapo) – jo sidabriški spygliukai aplipę šakelę iš visų pusių, tarsi buteliams plauti šepetys. Bet, deja, šis gražuolis labai sunkiai žiemoja Lietuvoje, nes jam reikia surasti ypatingą vietą savo sode ir nuolat rūpintia. Mūsų krašte dar galima rasti augantį smailiaspyglį (A. holophylla), lygiažvynį (A. homolepis), sachalininį (A. sachalinensis), puošnųjį (A. spectabilis), graikinį (A. cephalonica) bei kitokius kėnius. Bet jie visi reti, paprastai auginami botanikos sodų, dvarų parkų ar privačiose kolekcijose.
Ne tik grožis, bet ir nauda
Kėniai kaip kalėdiniai medeliai yra populiarūs daugelyje šalių. Žaliava iš kėnių plačiai naudojama įvairiems tikslams visame pasaulyje, ypač ten, kur kėniai natūraliai auga nuo senų laikų. Be jau minėto aromatinio aliejaus seniau būdavo naudojama jaunų medžių džiovinta žievė, kurią sumaldavo ir vartodavo kaip prieskonį arba dėdavo į kepamą duoną. Iš pumpurų ir spyglių gaminami vaistai nuo peršalimo ir kosulio, taip pat naudojami kaip antiseptiniai, antibiotiniai, virškinimą gerinantys ir diuretiniai preparatai. Išoriškai aliejus vartojamas reumatiniams ir neuralginiams skausmams malšinti, kvėpavimo takų inhaliacijoms bei gydyti kai kurias odos ligas. Įvairios kėnių dalys naudojamos kosmetikoje ir parfumerijoje, dažų, lakų, klijų, smilkalų, techninių dervų, degalų, izoliavimo medžiagų gamybai, kailių raugimui, kaip repelentai nuo vabzdžių ir graužikų. Daugumos kėnių mediena yra minkšta, lengva, mažai sakinga, naudojama muzikos instrumentams ir baldams gaminti.
Kėnių kenkėjai
Lietuvoje kėnius kartais apninka amarai, ypač chermesai, kurie panašūs į miltuotas apnašas; taip pat ir verpikų ar žievėgraužių vikšrai. Kaip jau minėta, kartais kėniams žalos gali padaryti ir grybiniai susirgimai: spyglių rūdys, miltligė bei kt. Paragauti kėnių mėgsta ir žvėreliai, ypač jei medeliai auga netoli miško. Kiškiai ir stirnos pasmaguriauja pumpurais, jaunomis šakelėmis ar žieve. Stirninai, dygstant ragams, kasosi į jaunų kėnių kamienus, taip nudroždami žievę ir sužalodami medelius.
Kėnių dauginimas
Dauguma kėnių sunokina daigias sėklas, kurios rudenį ir žiemą pamažu nubyra ant žemės. Jei norėtumėte iš sėklos užsiauginti savo kėnį, suskubkite jas surinkti anksčiau už paukščius ir smulkius žvėrelius, nes tai jų mėgstamas patiekalas ir atsargos žiemai. Geriausiai sėklas pasėti rudenį į žemę, daugelis iš jų sudygs pavasarį. Jei turėsite kantrybės ir noro, po keliolikos metų turėsite kvapnų ir vieną gražiausių spygliuočių, kuris galės tapti gyva kalėdine eglute jūsų kieme.
