Atlantiniai kedrai ‘Glauca’

Kedrinius riešutus Lietuvoje XX a. pabaigoje ypač išpopuliarino rusų rašytojo V.Megrė romanai „Anastasija“, kuriuose akcentuojama sibirinės pušies medienos bei riešutų nauda. Bet ir šiose knygose painiojami du skirtingi augalai – kedrai ir pušys. Tad trumpai pristatysime abi šias spygliuočių rūšis.

Kedras (Cedrus) – vienas įspūdingiausių medžių, pasižymintis ne tik savo aukščiu, bet ir plačia, galinga laja. Tokiais galiūnais dažnai susižavime, pamatę juos augančius Pietų ar Vakarų Europos šalyse. Gaila, bet mūsų krašte tokie dideli jie neužauga, geriausiu atveju vegetuoja maži, kartais ilgiau išgyvendami nebent pajūrio krašte. Pasaulyje kedrų yra tik keturios rūšys, jos tarpusavyje ir panašios, ir skirtingos.

HIMALAJINIS KEDRAS (Cedrus deodara) – tai ne tik vienas gražiausių kedrų, bet ir vienas puošniausių spygliuočių, kilęs iš Himalajų. Kai kuriose Amerikos ir Europos šalyse, kuriose yra tinkamos sąlygos jam augti, šis kedras – viena iš didžiausių parkų puošmenų. Pažvelgus į suaugusį medį, mintyse pirmiausia iškyla apibūdinimas – tikrai galingas ! Iš tiesų, tinkamomis sąlygomis jie gan sparčiai auga, pasiekdami 40 – 50 m aukštį, išskirtiniais atvejais net virš 60 m. Bet išskirtinumo suteikia ne tik aukštis, bet ir plotis – augalas būna plačiai išsikerojęs į šalis, o kamieno skersmuo gali siekti net 3 – 3,5 metrus.

Tokio dydžio himalajinis kedras Leituvoje neužauga

Puošnų medžio įspūdį sustiprina jo spygliai, kurie yra kiek panašūs į maumedžių – švelnūs, tankūs, iki 5-6 cm. ilgio, o jų spalva melsvai pilka. Visi kedrai yra visžaliai augalai, rudenį spyglių kaip maumedžiai nenumeta. Labai puošnūs ir šio kedro kankorėžiai, kurie yra stambūs, o jų forma kaip kiaušinio. Kankorėžiai, panašiai kaip ir kėnių, auga ne nusvirę žemyn, o styro į viršų kaip žvakės. Be to, paukščiai ir voverės juos per žiemą lengvai išaižo, ieškodami sėklų. Taip, tų pačių kedrų sėklų, kurios yra smulkios, o žmonės maistui jų nevartoja.

Mokslinis augalo pavadinimas „deodara“ sanskrito kalba reiškia „dievų medis“. Induistai jį garbino kaip dieviškąjį medį. Ir dabar manoma, kad gyvenimas šalia šių medžių žmogui suteikia palaimą. Senovėje iš šio kedro medienos statydavo šventyklas, tiltus ir laivus, nes jo mediena tvirta ir atspari puvimui. Iš aromatingos medienos tebegaminami baldai, antiseptikai, eteriniai aliejai, smilkalai ir vabzdžius atbaidančios priemonės. Himalajinis kedras yra Pakistano nacionalinis medis.

Libaninio kedro kankorėžis

ATLASINIS KEDRAS (Cedrus atlantica) gavo pavadinimą iš savo kilmės vietos – Atlaso kalnų, besidriekiančių šiaurės Afrikoje. Nuo himalajinio kedro atlasinis skiriasi mažesniu ūgiu – paprastai jis užauga iki 30 – 35 m, labai retai pasiekia 40 m. Jo spygliai taip pat melsvai pilkos spalvos, bet trumpesni, siekia 1,5 – 2,5 cm. Kankorėžiai taip pat apvalūs, bet mažesni. Medžio lajos forma plati, dažnai senesnių medžių būna kaip nupjautas kūgis. Geriausiai jaučiasi kalnuose 1500 – 2500 m aukštyje virš jūros lygio. Natūraliose augavietėse sudaro giraites kartu su alžyriniu kėniu, kedriniu kadagiu ir akmeniniu ąžuolu. Visų šių medžių pavadinimai skamba taip pat gražiai, kaip ir jie patys atrodo, bet, Lietuvoje, deja, neauga. Šios Atlaso kalnų giraitės unikalios dar ir tuo, kad jose prieglobstį randa beždžionių makakų rūšis malgotai, kuriose paprastai ne mamos, o tėčiai rūpinasi jauniklių auginimu ir ugdymu, organizuodami kažką panašaus į vaikų darželius. Atlasiniai kedrai taip pat yra populiarūs medžiai pietų ir vidurio Europos parkuose. Dažniau auginamas ne pats rūšinis augalas, o veislė ‘Glauca‘, kuri, ko gero, yra viena iš „mėlyniausių“ iš visų spygliuočių, turinčių ryškius mėlynus spyglius. Kadangi atlasiniai kedrai kilę iš Afrikos, jie yra gan atsparūs sausroms.

Atlantinis kedras ‘Pendula’ panašus į snaudžiantį mamutą

Atlasinių kedrų eterinis aliejus naudojamas išoriškai kvėpavimo ir kraujotakos sistemų stimuliavimui bei nervų raminimui, inhaliacijoms, masažams ir kosmetikoje, veikia diuretiškai ir antiseptiškai, naikina grybelius, pleiskanas. Mediena plačiai naudojama baldų pramonėje ir statybose.

LIBANINIS KEDRAS (Cedrus libani) natūraliai auga ne tik Libane, bet ir kitose kalnuotose Viduržemio jūros pakrantės šalyse: Izraelyje, Sirijoje, Turkijoje ir Jordanijoje. Senesniuose botaniniuose žinynuose atlantinis ir libaninis kedras buvo laikomi kaip vienas ir tas pats augalas, bet šiuo metu jie išskirti kaip dvi skirtingos rūšys. Iš tiesų, šie abu kedrai gan panašūs. Libaninis kedras užauga kiek aukštesniu ir platesniu medžiu, jo spygliai yra labiau žalesnio atspalvio, o kankorėžiai stambesni.

Libaninio kedro mediena labai kvapni kaip ir kitų kedrų, ir nors ji kiek minkštesnė nei kitų rūšių, bet taip pat nuo seno naudojama statybose. Per daugelį amžių natūralios šių kedrų giraitės buvo smarkiai iškirstos, tad šiuo metu augalas yra saugomas, daugelyje vietų atsodinami jauni sodinukai. Libaninis kedras Biblijoje yra paminėtas ne vieną kartą. Manoma, kad išmintingasis karalius Saliamonas iš šių kedrų pastatė garsiąją šventyklą Jeruzalėje. Šis medis – Libano nacionalinis medis, kuris pavaizduotas ir ant šalies vėliavos.

TRUMPASPYGLIS KEDRAS (Cedrus brevifolia) kartais dar vadinamas libaninio kedro trumpaspygliu porūšiu, nors iš tiesų tai atskira kedro rūšis. Savaime auga tik Kipro kalnuose. Šio kedro spygliai trumpučiai, o pats medis neaužauga didelis. Europos parkuose jis auginamas retai.

Trmpaspyglio kedro šakutė

 Literatūroje galima rasti kedrų, pavadintų įvairiais vardais: sibirinis, kanadinis, raudonasis, pinija. Bet tokių kedro rūšių nėra, yra tik tos keturios aprašytosios. Nelabai susigaudantys žmonės taip vadina kedrines arba sibirines pušis, kartais dar sekvojas ar mamutmedžius, bet tik labiau painiodami ir kitus.

Visos kedrų rūšys yra įspūdingos – aukštos ir plačios, tankiais ir melsvais spygliais. Lietuvos dvaruose juos buvo bandoma auginti dar prieš kelis šimtus metų. Deja, nesėkmingai, nes kedras yra 7-os klimato zonos augalas, o pas mus šilčiausia vieta – pajūris, esantis 6-oje zonoje. Tad jeigu vis tik susigundysite ir įsigysite tikrą kedrą, sodinkite jį pačioje saulėčiausioje vietoje, nes jie yra tikri šviesomėgiai. Dirva turėtų būti gan derlinga, puri ir drėgna. Suraskite jam labiausiai apsaugotą nuo šaltų žiemos vėjų sodybos kampelį. Žiemai apdangstykite nuo šalčio, ir galbūt, įvyks stebuklas – jūsų medelis adaptuosis ir išgyvens ne vieną žiemą.

Skirtingai nei tikrieji kedrai valgomus kedro riešutėlius sunokinančios pušys Lietuvoje auga visai neblogai. Tiesa, tarp jų pavadinimų irgi yra tam tikros painiavos. Tad jeigu perkate kedrinius riešutus ir norite tiksliai sužinoti, kokios pušies rūšis juos užaugo, atkreipkite dėmesį, iš kokios kilmės šalies riešutai atvežti. Jei riešutai iš Rusijos – tai bus sibirinės pušies, jei iš kurios nors Europos šalies – kedrinės arba italinės pušies (šios pušies riešutėliai siauresni ir ilgesni), jei iš Kinijos – kininės pušies, jei iš Korėjos – korėjinės ir t.t. Tad trumpai pristatysime 4 pagrindines pušis su valgomais riešutais, kurios gali augti Lietuvoje.

KEDRINĖ PUŠIS (Pinus cembra) – tai Europos spygliuotis, savaime augantis Alpių, Karpatų ir Tatrų kalnuose, tad ne taip jau toli ir nuo Lietuvos sienos – Lenkijoje. Išgyvena iki 1000 metų, auga lėtai ir užauga iki 25 – 35 m aukščio, bet Lietuvoje daugiau 20 – 23 m nepasiekia. Mūsų krašte gan sunkiai pritampa, gal kad joms per šalta ir trūksta kalnų aplinkos. Kiek atsparesnės ir populiaresnės veislės ‘Glauca‘ ir ‘Glauca Compacta‘ – nedideli ir ryškiai melsvais spygliais medeliai, ‘Stricta‘ – kolonos formos bei kt.

Kedro riešutai arba kedrinės pinijos

SIBIRINĖ PUŠIS (Pinus sibirica) labiausiai paplitusi Sibire, taip pat auga ir Mongolijoje. Štai ši pušis tai tikrai pakanti dideliems šalčiams, bet Lietuvoje jos paprastai skursta dėl žiemos atšilimų ir atodrėkių, augalai suserga įvairiomis grybinėmis ligomis. Pas mus šiuos medelius dažnai nuskriaudžia miško žvėrys – stirnos, elniai ir briedžiai, jie apgriaužia žievę ir šakeles, kartais nutrina kamienus kasydamiesi ragus. Voverės ir paukščiai paprastai išgliaudo riešutus iš dar nesunokusių kankorėžių. Ką bepadarysi, nes gyvūnai supranta ir vertina šių medžių naudingąsias savybes. Yra išvestos kelios sibirinės pušies veislės (‘Mariko‘, ‘Blue Smoke‘, kt.), bet Lietuvoje jų dar neteko matyti.

KININĖ PUŠIS (Pinus armandii), dar vadinama Armando, savaime auga ne tik Kinijoje, bet ir Mianmare. Užauga iki 35 m aukščio (Lietuvoje apie 15-20 m). Pas mus jos retos, dažniau auginamos ne tiek dėl riešutų, o dėl puošnių, ilgų, švelnių, žaliai melsvų spyglių ir stambių žalių kankorėžių. Sodinant kininę pušį, reikia parinkti saulėtą, apsaugotą nuo vėjų, gan derlingą ir nešlapią vietą. Po kokių 12 – 15 metų galime sulaukti pirmųjų valgomų riešutėlių. Šios gražios pušys, ko gero, pas mus sunokina gausiausią riešutų derlių iš kedrinių pušų.

Korėjinė pušis

KORĖJINĖ PUŠIS (Pinus koraiensis) – dar viena pušis puošniais spygliais, kurie yra ilgi, pasišiaušę ir žaliai pilki. Jos kankorėžiai būna apvalūs ir gausiai aptekėję baltais sakais, tad iš toliau panašūs į cukruotas spurgas. Lietuvoje tai retai auginamas medis. Šalčiui gan atspari. Jos sėklos šiek tiek stambesnės ir daigesnės nei kitų kedrinių pušų. Iš sėklų gaminamas aliejus naudojamas ne tik maistui, bet ir medicinoje.

Šių pušų mediena naudojama statybose, įvairiems medžio dirbiniams gaminti; ji kvapni, tad iš jos gaminami aromatiniai aliejai, taip pat dažai, lakai, vabzdžius atbaidantys preparatai. Pati naudingiausia šių pušų dalis – tai, žinoma, sėklos, iš kurių gliaudomi riešutai. Jau nuo paeolito laikotarpio buvo žinomos jų naudingosios savybės. Mūsų laikas mokslininkai ištyrė riešutų sudėtį: juose ne tik vitaminai A, C, E, K, bet ir visas rinkinys B grupės vitaminų, įvairūs mikroelementai (geležis, kalcis, magnis, fosforas, cinkas bei kt.), naudingi baltymai ir ląsteliena. Iš riešutų šaltuoju būdu spaudžiamas aliejus išlaiko visas naudingąsias savybes, yra švelnaus skonio. Garsusis itališkas pesto padažas neįsivaizduojamas be grūstų kedrinių riešutėlių. Daugiausiai kedro riešutų anksčiau užaugindavo Rusija, dabar pagrindiniai tiekėjai – Kinija ir Afganistanas.

Italinės pušies sėklos išsiskiria dryželiais

Tad dar sykį atkreipkite dėmesį, kad Lietuvoje tikro kedro neužauginsite. O valgomus riešutus nokinančią kedrinę, sibirinę, kininę ar korėjinę pušį galite auginti. Pasodinkite į saulėtą, vidutiniškai derlingą ir gerai drenuotą dirvą (ten kur neužsistovi vanduo), pirmąsias žiemas pridenkite. Korėjinei ir kininei pušiai reikėtų surasti nuo vėjų apsaugotą vietą, o kedrinė ir sibirinė šaltų vėjų nebijo. Tad gal po 10, o gal ir po 20 metų jos pradės derėti. Tiesa, nesitikėkite, kad riešutų prisiraškysite pilnus kibirus. Lietuva – ne šių pušų tėvynė, jos čia svetimžemės, derlius nebus gausus. Bet vis tiek bus smagu sulaukti savo pirmųjų kedrinių riešutų.

Lietuvoje auga dar keletas pušų rūšių, kurios savo gimtuose kraštuose sunokina valgomus riešutus. Tai japoninė (P.densiflora), akuotoji (P.aristata), suktaspyglė (P.contorta), lanksčioji (P.flexilis), italinė (P.pinea), žemoji (P.pumila), koloradinė (P.edulis) bei kitos. Bet šios pušys dažniausiai Lietuvoje sunkiai pritampa, o riešutus sunokina itin retai.