Tai PELĖVIRŠKTIS, anksčiau vadintas reinutre. Tad ir dabar vienuose augalų žinynuose jo pavadinimą galima rasti kaip reinutrės (Reynoutria), o kitur – kaip pelėvirkščio (Fallopia), o dar senesniuose – kad tai rūgtis. Kaip ten bebūtų, bet šis iki 2-2,5 m aukščio užaugantis krūmas iš tiesų yra visai ne krūmas, o žolinis augalas, kuris po stipresnių šalnų numeta lapus, lieka tik stirksoti rudi sudžiūvę stiebai, kol sniegas ir vėjas juos išlaužo.

Pelėvirkščiai pas mus auginami dviejų rūšių: japoninis (Fallopia japonica) bei sachalininis pelėvirkštis (Fallopia sachalinensis). Pastarasis užaugina stambesnius lapus ir yra kiek retesnis, nes paprastai dažniau auginamas japoninis. Jie abu yra kilę iš Tolimųjų Rytų, o žydi tokiu laiku todėl, kad tuo metu natūralioje jų aplinkoje beveik niekas nebežydi, tad nereikia konkuruoti su kitais augalais dėl rudenį skraidančių vabzdžių apdulkintojų.

Stambūs žali lapai, stori stiebai ir balti spalvos žiedai, atrodo, visai nekreipia dėmesio, kad jau vėlyvas ruduo ir kad kartais naktimis kandžiojosi šalnos. Šį augalą galima pasisodinti ir savo sodyboje, jei norisi išskirtinio žydėjimo rudenį ir įspūdingų formų, be to, jis nereiklus. Yra tik vienas „bet“ – jis moka greitai užkariauti aplinkinius tuščius plotus, tad reikia pasiruošti jį laiku sutramdyti, įkasant užtvaras arba ten, kur natūraliai jam trukdys plisti kelias, šaligatvis ar trinkelės.