Ekologinė sodininkystė pastaruoju metu yra „ant bangos“ – vieni stengiasi sodininkauti tik ekologiškai, kiti tik retkarčiais prisimena ir taiko šiuos metodus, o treti net susinervina, vien išgirdę žodį „ekologija“. Laimei, gyvename laisvoje šalyje, tad kiekvienas gali rinktis, kas jam labiau prie širdies, jeigu tik tai nepažeidžia įstatymų ar moralės normų.
Visi, kurie turi bent mažą vejos lopinėlį žino, kokie rūpesčiai susiję su veja: jos sėjimas, tręšimas, laistymas, ravėjimas, aeravimas, o ypač – pjovimas. Veja sukelia ne tik rūpesčius. Juos atperka malonumas basomis pavaikščioti po minkštą žolytę, galimybė žaisti lauko žaidimus ar turėti vietą poilsiui, griliui. Vejos gali būti įprastinės, žydinčios, sportinės (golfui, futbolui) ir kitokios. Jos visos gali būti ekologiškos. Tad kas gi yra ta ekologinė veja ir kokie jos privalumai bei trūkumai ?
Ekologiškai veją galime auginti bet kuriame jos etape, pradedant sėja ir baigiant pjovimu. Pirmiausiai svarbu pasirinkti tinkamas sėklas. Sodo prekių parduotuvėse būna parduodamas paruoštas specialus mišinys sėjimui, kur ant pakuotės užrašyta „Eco lawn“. Kuo jis skiriasi nuo įprastinio ? Tuo, kad jo sudėtyje be daugiamečių žolių (svidrės, miglės ir kt.) yra 5-8 proc. baltųjų dobilų sėklų (sudėtyje gali būti įrašytas lotyniškas šio augalo pavadinimas Trifolioum repens). Šie dobiliukai turi vieną savybę: jų šaknys tam tikrų bakterijų pagalba moka iš oro pasiimti laisvąjį azotą. Daugelis augalų to negali, jie azotą gauna su trąšomis, su žuvusių augalų nuokritomis ir pan. O juk azotas – vienas svarbiausių cheminių elementų augalams, beveik niekas be jo neaugtų. Bet azoto perteklius, kurį mes vadiname nitratais ir nitritais, irgi blogai, jis sukelia taršą ir apsinuodijimus. Tad dobiliukų šaknų pagalba tokios vejos beveik nereikia tręšti, nes jie aprūpina azotu ir kitus vejos augalus.
Įrengiant naujoje vietoje veją ir norint, kad joje neaugtų piktžolės, ji nupurškiama herbicidais, kurie sunaikina piktžoles, bet palieka pačią veją. Herbicidai, žinoma, yra nuodai ne tik augalams, bet ir visiems kitiems gyviems sutvėrimams. Tad norintys gyventi ekologiškai jų stengiasi nenaudoti, bet tuomet piktžoles teks išravėti rankomis. Tai kruopštus ir ilgas darbas, tad labiau tinka ten, kur veja nėra didelė. Kurie nenori herbicidais purkšti savo vejos, bet ir neturi laiko jos ravėti, gali pasisėti žydinčią veją, tokį specialių mišinį taip pat galima įsigyti sodo prekių centruose. Bet žydinti veja pas mus nėra populiari, nors jos ir nereikia pjauti. Ji dažniau ji sodinama Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kt.
Tręšiant vejas, sunaudojame daug trąšų, kurios tikrai yra ne pigios. Be to, sunku išlaikyti normas ir lengva pertręšti, kas, jau kaip jau minėta, nėra gerai. Tad pagrindinė alternatyva tręšimui – pjaunant žolę, jos nesurinkti ir neišvežti, o tiesiog palikti pabirusią ant vejos, nes dauguma šiuolaikinių vejapjovių žolę labai susmulkina. Ši nupjauta žolė po kurio laiko virs trąšomis augančiai vejai. Juk taip yra ir miškuose bei natūraliose pievose, kuriuose juk niekas nieko netręšia, augalai pasitręšia nukritusiais lapais ir kitomis augalų liekanomis.
Vejos laistymui karštomis vasaromis sunaudojame daug vandens. Ekologiškiausia laistant būtų naudoti lietaus vandenį. Tam reikėtų lietaus metu lietvamzdžiais nutekantį vandenį surinkti į talpas, o vėliau naudoti laistymui. Jau yra nemažai firmų, kurios gali įrengti visą laistymo sistemą ne tik vejai, bet ir sodui bei daržui. Tuomet vandens rezervuarai paslepiami po žeme, o laistymas vyksta automatiškai. Žinoma, tik tai nėra pigu. Dar labai svarbu laistant veją, kad geriau vieną kartą gausiai palieti, bet retai, negu dažnai, bet po truputį.
Pats nuobodžiausias ir ekonomiškai brangiausias dalykas yra vejos pjovimas. Dabar pavasarį, kai veja ypač greitai auga, tą reikia daryti net 1–2 kartus per savaitę, vėliau žolės augimo tempai sumažėja. Iš Vakarų Europos yra net atėjęs terminas „žaliasis asfaltas“, kai ankstų savaitgalio rytą nuosavų namų kvartaluose pas daugelį kaimynų sutartinai subirbia žoliapjovių blerbimas. Didžiulis triukšmas ir benzino dūmų smarvė tikrai nedaro mūsų aplinką sveikesne. Tad paprastai siūloma mažinti „žaliojo asfalto“ plotus, tas vietas apsodinant daugiamečiais augalais, ypač spygliuočiais, kurie valo orą, o po jais paberti mulčo, kuris sutaupys trąšas ir laistymui skirtą vandenį. Taip pat mažiau benzino sąnaudų būna, kai pjaunama veja nesurenkama, kaip jau minėta, o susmulkinta ten pat paberiama. Jei tik turite galimybę, geriau įsigykite ne benzininę, o akumuliatorinę vejapjovę, kuri dirba tyliai ir švariai, o jos išlaikymas pigesnis, tik pati vejapjovė yra brangesnė. Tiesa, juk yra pats ekologiškiausias vejos pjovimo būdas, tai šienavimas dalgiu ! Kaimuose iki šių dienų neišnykęs šienavimas darosi vėl toks populiarus, kad Rumšiškių muziejus net organizuoja apmokymo kursus. O kodėl gi ne, jei taip pjauti žolę yra ekologiškiausia, o svarbiausia – tikras sportas ir raumenų mankštinimas.
Retkarčiais veją reikia aeruoti, t.y. vejos dirvoje padaryti skylutes. Nes beaugdama veja pamažu sutankėja, jos paviršiuje susidaro tarsi tankus veltinis, kuris trukdo šaknims gauti oro ir maisto medžiagų. Tada žolė išretėja, pasidaro nebe graži. Paprasčiausias būdas – subadyti veją šakėmis arba kažkuo kitu. Didesniems plotams reikia specialaus aeratoriaus, kuris ne tik subado dirvą, bet ir išpešioja nudžiūvusių žolę.
Didelė veja gražu, bet ją prižiūrėti brangu
