Kovo mėnesį pavasario bruzdėjimas suintensyvėja : vis labiau kapsi varvekliai, vis garsiau čiulba paukščiai, pajuda sula ir tuoj tuoj skleisis pirmoji žaluma. Ankstyviausiai pas mus žydintis krūmas yra lazdynas, bet labiausiai pavasarį simbolizuojantis augalas, ko gero, yra blindė. Tokio vardo kaip blindė daugelis net nežino, bet visi puikiai žino to paties augalo kitą pavadinimą „kačiukai“. Pamerktos ant palangės šakelės su pilkais ir švelniais pūkų gumulėliais simbolizuoja mums gamtos pabudimą. Mielus „kačiukus“ augina ne vien blindės, bet ir dar keletas tos giminės krūmų, tarp kurių yra nepaprastai įdomių augalų; jų kačiukai gali būti ne tik pilki, bet ir raudoni, geltoni ar net juodi. O šių augalų ūgis gali būti nuo labai aukštų medžių iki nykštukinių kilimėlių. Tad šį kartą pasakosime apie labai įdomią augalų gentį, kurios botaninis vardas lotynų kalba yra SALIX. Ši gentis tikrai plati, joje suskaičiuojama virš 400 rūšių ! Lietuvoje iš jų savaime auga 18, kai kurios iš jų yra itin retos ir įtrauktos į Raudonąją knygą, o dar kelios dešimtys yra atvežtinės ir auginamos dekoratyviniuose želdynuose. O štai lietuviškai Salix vadinamas net trimis vardais: tie augalai, kurie auga kaip krūmai yra karklai, kurie užauga kaip medžiai – gluosniai, o blindė… Bet geriau apie viską – iš eilės.
Taigi, PAPRASTOJI BLINDĖ (Salix caprea) labiausiai žinoma iš „kačiukų“ giminės. Blindė yra medis, nors ir neaukštas, pasiekiantis 5–15 m aukštį. Savaime auga ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos ir Azijos šalių. Tai labai dažnas mūsų krašto augalas, labiausiai mėgstantis drėgnesnes vietas. Paprastai blindę pastebime pavasarį, kai ši pasipuošia tais mielais savo „kačiukais“. O kitais metų laikais tai niekuo neišsiskiriantis medis – žaliuoja sau paprastais žaliais lapais ir tiek. Kas gi yra tie „kačiukai“ ? Tai augalo žiedynai ir ne bet kokie, o vyriški, nes blindė yra dvinamis augalas. Tai reiškia, kad kaip ir žmonių pasaulyje pas blindes yra atskiri vyriški ir moteriški individai. Moteriški žiedynai būna kiek kitokios formos ir mažiau pūkuoti. Jei „kačiukas“ pūkuotas ir švelnus, tai reiškia, kad jis dar nežydi. Bet kai pilnai prasiskleidžia, pasidaro geltonas ir pradeda dulkėti, va tuomet augalas žydi, t.y. vyriškų žirginių kuokelės barsto savo žiedadulkes su vėjo ir vabzdžių pagalba, kad galėtų apdulkinti moteriško augalo žiedynus. Vėliau užsimezga gausios ir daigios sėklos. Blindė yra pakankamai nereiklus ir gyvybingas augalas, pakenčiantis nederlingas dirvas, tik nemėgsta sausų vietų. Auga greitai, bet yra gan trumpaamžis augalas, 50 metų retai sulaukia. Želdynuose rūšinis augalas auginamas retai, dažniausiai galima pamatyti jos veisles. Populiariausia yra ‘Kilmarnock‘ – neaukštas ir svyrantis medelis. Kartais dar auginamos ‘Mas‘, ‘Pendula‘, ‘Weeping Sally‘ bei kt. Iš Lietuvoje augančių Salix genties medžių tik paprastoji blindė užaugina švelnius „kačiukus“, visų kitų žiedynai mažai pūkuoti.
Dar vienas dažnas mūsų krašto medis iš Salix genties, tai BALTASIS GLUOSNIS (S. alba). Šis medis užauga jau žymiai didesnis už blindę, pasiekdamas 20–25 m aukštį. Laja būna labai plati, o kamienas dažnai išsišakoja į kelis. Jo lapeliai siauri ir ilgi, žaliai sidabriškos spalvos; žiedynai – tai geltonai žali žirginiai ir ne itin panašūs į pūkuotus „kačiukus“. Kaip ir daugelis Salix genties augalų, baltasis gluosnis mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniausiai jį pamatysime tvenkinių pakrantėse, šalia upių, ežerų bei kitų vandens telkinių. Liaunos šakelės yra svyrančios žemyn (ypač kai kurių veislių), tad šias gluosnio savybes vertina kraštovaizdžio dizaineriai, parinkdami jam vietą šalia vandens telkinių pakrančių, kur tekantis vanduo ir jame atsispindintis baltasis gluosnis sukuria harmoningą vaizdą. Želdynuose dažniausiai auginamas ne rūšinis augalas, o jo varietetai. Var. vitellina (sin. tristis) būna ypač plonomis, svyrančiomis ir ryškiai geltonomis šakelėmis. Taip pat dar galima pamatyti varietetą sericea, besipuošiantį blizgiais sidabriškos spalvos lapeliais bei kt. Baltojo gluosnio žievė turi gydančių savybių – ir tai žinojo mūsų protėviai dar akmens amžiuje. Žievės preparatai padeda peršalus, skaudant galvą, nuo reumato bei kitų įvairių uždegimų, tai natūralus gamtinis aspirinas. Juk salicilo spiritas yra gaminamas būtent iš Salix genties augalų žievės – baltojo gluosnio, blindės bei kitų.
Iš savaiminių gluosnių, augančių mūsų krašte dar galima paminėti virbinį gluosnį (S. pentandra), kuris gali augti ir neaukštu medžiu, ir krūmu. Jis kiek retesnis nei kiti gluosniai, be to žydi vėliausiai iš visos giminės – gegužės pabaigoje. Trapusis gluosnis (S. fragilis) iš tiesų atitinka savo vardą, nes šakelės trapios ir lengvai lūžta. Tai dažnas mūsų krašto medis, kaip ir daugelis gentainių mėgstantis augti drėgnose vietose. Krantinį gluosnį (S. triandra) taip pat dažnai pamatysime šlapynėse, tik jis dažniau auga kaip krūmas nei kaip medelis, tad nelabai pelnytai priklauso gluosnių grupei. Visi kiti gluosniai, kurie auga mūsų sodybose, nėra savaiminiai Lietuvos augalai, jie atkeliavo iš įvairių tolimesnių kraštų. Svyruoklinio gluosnio (S. babylonica, var. pekinensis) veislė ‘Tortuosa‘ dažnai auginama dėl savo unikalių šakelių, kurios dekoratyvios visus metus, net ir nukritus lapams, nes yra originaliai garbanotos ir įmantriai raitytos. Gluosnio chaenomeloides veislė ‘Mt.Asama‘ žavi rožinės spalvos, o stačiašakio gluosnio (S. gracilistyla) ‘Melanostachys‘ net juodos spalvos „kačiukais“. Dantytalapio gluosnio (S. moupinensis) iš pirmo žvilgnio net nepalaikytume gluosniu, nes jo lapai ir pumpurai labiau primena vyšnios nei gluosnio. Lietuvoje dar auginami ir kiti gluosniai, tai balsvasis (S. elaeagnos), tarpeklinis (S. bonplandiana), žvilgusis (S. elaeagnos) bei kt., bet jie reti, paprastai galima rasti tik botanikos soduose ir dendrologinėse kolekcijose.
Salix genties krūmų rūšių pas mus tikrai nemažai ir kai kurie iš jų taip pat puikuojasi švelniais „kačiukais“ . Vienas iš labiausiai žinomų – tai ŽILVITINIS KARKLAS (S. viminalis), kartais dar vadinamas žilvitiniu gluosniu arba tiesiog žilvičiu. Jis nuo seno mėgiamas lietuvių, todėl apdainuotas daugelyje liaudiškų dainų ar žaidimų. Iš lanksčių žilvičio šakelių tiek seniau, tiek šiais laikais yra pinami krepšiai (angliškai žilvitis net ir vadinamas basket willow, t.y. „krepšio karklas“), o pastaraisiais dešimtmečiais žilvičiai vis labiau populiarėja kaip augalai, tinkantys biokurui, nes auga labai greitai ir yra nereiklūs. Žilvitis savo pūkuotus žiedynus skleidžia balandžio mėn. Pats krūmas gali užaugti iki 3–6 m aukščio, jo šakelės liaunos ir lanksčios, bet tvirtos. Lapai būna ryškiai žali, blizgantys, siauri ir ilgi. Žilvitis, ko gero yra vienas dažniausių krūmų, savaime augančių Lietuvoje, ypač paplitęs drėgnesnėse vietose. Selekcininkai yra sukūrę nemažai žilvičio veislių, bet jos visos skirtos pramoniniam auginimui, o dekoratyviniuose želdynuose auginama vos keletas (‘Green Gotz‘, var. rosica bei kt.), bet retai. Švelniai pūkuotais žiedynais taip pat puošiasi ir kiti karklai, tai ausytasis (S. aurita), pelkinis (S. rosmarinifolia), pilkasis (S. cinerea) ir ypač jo veislė margais lapeliais ‘Tricolor‘, žemasis (S. starkeana) bei kt. Įdomūs purpurinio karklo „kačiukai“, kurie būna raudoni ir tokio krūmo puošmenos, kurio dar ir šakelės būna rausvos spalvos, iš toli traukia akį.
Lietuvoje auga ir 3 rūšys itin retų karklų, kurie įtraukti į Raudonąją knygą. Mėlynialapis karklas (S. myrtilloides) – tai mažas, vos 0,5–1 m siekiantis krūmelis, augantis pelkėse. Nors jo žiedeliai nepūkuoti, bet originalios sodriai raudonos spalvos. Raudonais žiedeliais žydi ir gulsčiasis karklas (S. repens), kuris auga tik pajūrio smėlynuose. Jis dar mažesnis už mėlynialapį brolį ir aukščiau nei 0,5 m nepasiekia, o tokį žemą ūgį evoliucijos eigoje, ko gero, suformavo pustomų smėlynų aplinka. Laplandinis karklas (S. lapponum) – reliktinis ir unikalus krūmas, mėgstantis augti pelkėse. Pūkuoti būna ne tik jo „kačiukai“, bet ir sidabriški pilki lapai. Visos šios trys rūšys yra labai retos ir saugotinos. Mūsų krašte auginama ir nemažai svetimžemių karklų, kai kurie mėgiami daugelyje sodybų kiemų. Štai tikrojo karklo (S. integra) veislės ‘Hakuro Nishiki‘ pavadinimą gal ir ne visi esate girdėje, bet matę – tai tikrai. Šio karklo lapeliai būna taip įdomiai baltai ir rausvai išmarginti, kad iš toliau atrodo kaip žiedai. Dažniausiai šis karklas būna įskiepytas į medelio kamieną ir suformuotas rutuliu, tad papuošia bet kurį kiemą, tuo labiau, kad šios veislės sodinukai nėra brangūs, o ir auginti juos nesudėtinga.
Išskirtinio grožio yra ir vilnotasis karklas (S. lanata) – neaukštas iki 0,5–1 m aukščio krūmas, kuris ne tik žydi mielais „kačiukais“, bet ir turi švelnius bei pūkuotus lapus. Sachalininis karklas (S. udensis) ‘Sekka‘ aukštokas ir žavi savo raudonomis bei riestomis šakelėmis, kurios būna plokščios ir gausiai apkibę „kačiukais“. Karklų rūšių ir veislių yra gausybė, sunku visas ir išvardinti. Lietuvoje jau auginama ir labai įdomi nykštukinių karklų grupė. Šie miniatiūriniai karkliukai labiau panašūs į žoles, nei į krūmus. Jie būna visiškai žemučiai, tik 5–15 cm aukščio, prisitaikę augti itin šaltose vietovėse, kur vasara gali trukti tik keletą savaičių arba yra kilę iš kalnuotų vietų. Net ir šie mažuliai žydi nuostabaus grožio pilkais arba raudonais „kačiukais“. Iš jų galima paminėti arktinį (S. arctica), poliarinį (S. polar), kurilinis (S. kurilensis), Salix hylematica, Salix ‘Boydii‘ bei kitus.
Kurį karklą ar gluosnį beaugintumėte, užtenka žinoti kelis esminius dalykus. Nors dirvos derlingumui jie ir nėra reiklūs, bet visi mėgsta augti drėgnesnėse dirvose (bent jau ne sausose). Geriausiai jaučiasi saulėtoje vietoje, bet pakenčia ir dalinį pavėsį. Daugelį Salix genties augalus lengva pasidauginti ir jie gerai prigyja tiek dauginant šakelėmis ar auginiais, tiek skiepijant. Beveik visi karklai ir gluosniai, išskyrus nykštukinius, auga greitai, per metus ūgliai gali ištįsti iki kelių metrų. Ši savybė panaudojama auginant karklus biokurui, taip pat jeigu reikalinga greitai užauganti gyvatvorė. Iš gyvų ir žaliuojančių karklų galima užsiauginti pintą gyvatvorę, pavėsinę ar kitą lauko statinį. Greitai augantys karklai, gluosniai ir blindės sodinami ten, kur reikia sutvirtinti slenkančius šlaitus, ypač šalia vandens telkinių, nes jų šaknų sistema gausi ir plati. Tad tikrai verta auginti iš šios plačios Salix genties kurį nors augalą, nes kiekvienas turi įvairių naudingų savybių. Mūsų proseneliai labai vertino šiuos augalus, pavasarį šakelė su „kačiukais“ buvo bundančios gamtos ir amžinojo gyvybės rato simbolis ir paprastai būdavo dedama į verbas.
Žurnalas „Sodo spalvos“, 2016 m. Nr.3
