Tai pats didžiausias japoniškas sodas ne tik mūsų šalyje, bet ir vienas didžiausių Europoje, užimantis 16 ha. Jis yra Kretingos  rajone, Mažučiuose.

Kaip rašo patys sodo kūrėjai – šis sodas buvo pradėtas kurti 2007 metais visiškoje plynoje vietoje, ant kalvos. Kurti šį sodą dar 2004 m. buvo pakviestas mokytojas H.Watanabe, kuris kartu su savo komanda iš Japonijos entuziastingai ėmėsi įgyvendinti idėją. Japoniškam sodui Mažučiuose per visus gyvavimo metus teko patirti ir nuosmukių, ir pakilimų. Nemažai pasodintų brangių augalų ir retų augalų nunyko, nušalę žiemą arba nuo sausros.

Šiuo metu sodas gyvuoja puikiai ir vis labiau gražėja – daugelis medžių bei krūmų užaugo ir atskleidė savo grožį, pasimatė sodo visuma. Čia vyksta įvairūs renginiai – parodos, arbatos ceremonijos, degustacijos ir kt. Ši japoniška sala Žemaitijoje nėra remiama valstybiniais pinigais, tad jai tenka gyvuoti lankytojų ir rėmėjų dėka. 

Sode yra didelė bonsai medelių ir sakurų kolekcija, akmenų sodas, arbatos namelis, tvenkiniai ir juose nardantys japoniški karpiai, akmeninių žibintų ekspozicija. Yra augalų prekybos aikštelė, kur galima nusipirkti dekoratyvinių augalų ir bonsai medelių. Taip pat galima įsigyti suvenyrų, susijusių su sodu arba japoniška tematika.

Kaip teigia patys kūrėjai, įdomu tai, kad tradicinė japonų religija šintoizmas yra pagoniška religija, kuri garbina gamtą ir jos objektus – medžius, kalnus, akmenis, šaltinius ar gamtos reiškinius. O juk žemaičiai yra paskutiniai pagonys Europoje, tad abiejų kraštų šaknys ir gamtos pajautimas yra labai panašus. Šis sodas, kaip ir daugelis japoniškų sodų yra unikalus kiekvienais metų laikais: pavasarį, skleidžiantis žiedams ir lapams; vasaros pilnatvės metu; rudenį, kai sužėri ugninėmis spalvomis bei žiemą, nurimus gamtai.  Sodas sukurtas pagal senąsias japoniškas tradicijas, atkartojant natūralią gamtą, kurioje nei vienas elementas neišsiskiria iš kitų ir kur svarbiausia – subalansuota visuma.

Sudievintas gamtos garbinimas Japonijoje siekia neatmenamus laikus, bet mums žinomo japoniško sodo kūrimo tradicijos pradėjo atsirasti tik mūsų eros pirmojo tūkstantmečio viduryje, ir tam didžiausią įtaką turėjo Kinija bei Korėja, iš kurių atkeliavo budizmas, daoizmas bei Konfucijaus mokymas. Nors nemažai sodo stiliaus elementų japonai nusižiūrėjo nuo kinų, bet per šimtmečius išsivystė kitoks – savitas, santūrus ir minimalistinis japoniškas stilius. Paprastai žinome tik bendrinį japoniško sodo stiliaus pavadinimą, bet iš tiesų, istorijos eigoje jų atsirado ne vienas.

Sausieji sodai susiformavo vienos iš budizmo pakraipos – dzenbudizmo – įtakoti. Šiuos sodus daugelis esame matę, bent jau nuotraukose. Tokie sodai kuriami iš akmenėlių, žvirgždo, smėlio, akmenų, dirbtinių kalvų, sausų krioklių ar ežerų, kuriuose paprastai nebūna vandens. Akmenėliai sugrėbstomi specialiais grėbliais pagal tam tikras geometrines figūras, o patys sodeliai dažniausiai įkurdinami uždaruose kiemuose ir būna skirti meditavimui, apmąstymams, stebėjimui ar tiesiog ramiam pasivaikščiojimui. Juose augantys augalai – medeliai, krūmai ar samanos pasižymi ramia žalia spalva, neturi ryškių žiedų ir sodinami grupelėmis, sudarydami darnią kompoziciją su kitais sodo elementais.

Kalnuoto peizažo sodams būtinas vienas arba keli kalnai – žinoma, dirbtiniai ir nedideli, bet svarbiausia, kad atvaizduotų kalnuotą peizažą. Kalnas yra visiems japonams švento Fudzijamos kalno simbolis. Šiame sode bus ir tikro vandens telkinys: tvenkinys, krioklys ar upelis ir per jį nutiestas tiltelis. Augalų – medžių, krūmų, gėlių ar samanų turi būti nemažai, daugelis iš jų formuojami (bonsai), dekoratyvūs ir gausiai žydintys. Tokio stiliaus sodelis gali būti tiek atviras, tiek uždaro tipo.

Arbatos sodai yra vieni iš populiariausių. Šie sodeliai – vieni iš „jauniausių“, atsiradę XVII a. Edo istoriniu laikotarpiu, kai šiuo vardu dar buvo vadinamas Tokijas. Arbatos sodo esminė idėja – tai šios akimirkos paprastumo ir grožio garbinimas. Tam buvo pasitelkiami arbatos gėrimo ritualai, kurių metu turi būti laikomasi tylos, švaros, harmonijos ir pagarbos. Pats sodas aplink arbatos namelį paprastai nedidelis, kiek įmanoma labiau imituojantis natūralią gamtą. Tam pasitelkiami visžaliai ir kiti augalai: bambukai, buksmedžiai, samanos, pušys bei akmenys.

Dar galima paminėti lygumų, samanų ar akmenų japoniškus sodus. Visų šių sodelių stilius galima apibūdinti keliais žodžiais: paprastumas ir natūralumas, harmonija su aplinka, prabangos, ryškiaspalvių žiedų ir įmantrių formų nebuvimas, vyraujančios ramios spalvos ir aptakios formos. Jeigu kiniški sodai pasižymi ryškių spalvų įvairove, tai japoniški stengiasi ne kopijuoti, o tiesiog būti natūralia gamtos dalimi. Ryškias spalvas japoniškuose soduose galima pamatyti tik kelis kartus per metus: pavasarį, kai žydi sodai, o ypač sakuros Hanami šventės metu, bei rudenį, kai grybšteli šalnos ir lapai „užsiliepsnoja“ ryškiomis spalvomis.