Kokie bebūtų ruduo ar žiema – sniego pusnys ar merkiantis lietus – vis tiek didžioji dauguma lapuočių medžių ir krūmų liūdnai stirkso be lapų, likę vien plikomis šakomis. Tokiu metu naujomis akimis vėl pastebime spygliuočius ir džiaugiamės jų žaluma. Lietuvoje gali augti keletas kukmedžio rūšių, bet labiausiai žinoma yra viena iš jų – tai europinis kukmedis. Tad kai už lango ruduo, žiema ar ankstyvas pavasaris, pats laikas susipažinti su kukmedžiu išsamiau ir, jeigu dar neauginate, galbūt kitąmet surasti vietelę kieme ir jam.

Europinis kukmedis (Taxus baccata)

Tai augalas su įdomia istorija, augęs dar kainozojaus eros metu  prieš daugybę milijonų metų, t.y., dinozaurų gyvavimo laikotarpiu ! Tūkstantmečius jis buvo savaiminis Lietuvos medis ir dar prieš kelis šimtus metų šis spygliuotis augo daugelyje Lietuvos miškų. Bet jų nebeliko, kai XIX a. pabaigoje Rietavo miške buvo nukirstas paskutinis europinis kukmedis, jis išnyko masiškai kertant dėl vertingos medienos. Medžių kirtimai, miškų gaisrai bei kitų medžių, kurie buvo mažiau reiklūs aplinkos sąlygoms konkurencija – dėl šių priežasčių kukmedžiai amžiams išnyko iš mūsų girių. Dar prisidėjo ir tai, kad kartais gyvuliai, paėdę kukmedžio šakelių apsinuodydavo. Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų kaimyninių šalių miškuose negausiai augančių europinių kukmedžių dar randama, o pas mus jis, deja, liko tik Lietuvos Raudonojoje knygoje, įrašytas į O (Ex) kategoriją kaip išnykusi rūšis. Visi tie europiniai kukmedžiai, kurie šiais laikais auga Lietuvoje, jau yra atvežtiniai iš svetur, nebe lietuviškos padermės.

Vienas seniausių Europos medžių – tai Fortingall’o (Škotija) kapinaitėse šalia bažnyčios augantis europinis kukmedis. Spėjama, kad jo amžius gali siekti net 9500 metų. Nuotraukoje dešinėje – tik viena iš šio kukmedžio šakų
Vienas iš seniausių kukmedžių Lietuvoje auga šalia Aukštosios Fredos dvarų rūmų, kuriame įsikūręs Kauno botanikos sodas. Šiuo metu šis individas persodintas į kitą vietą, nes augalas augo per arti pastato ir jie pradėjo vienas kitam trukdyti

Europinis kukmedis auga lėtai ir gali užaugti iki 20–30 m aukščio, bet tai būna labai retai, paprastai Lietuvoje tiek nepasiekia. Suaugusio medžio arba daugiakamienio krūmo lajos forma panaši į ovalą arba į kiaušinį. Seniausi ir aukščiausi Lietuvos kukmedžiai auga senuose dvarų parkuose: Švėkšnos, Kauno botanikos sodo, Šateikių bei kt., kur jie siekia 10–15 m aukštį. Jeigu kukmedis savo dydžiu negali pasigirti tarpe kitų medžių, tai amžiumi jam nėra lygių. Europinis kukmedis vidutiniškai gyvuoja apie 400–500 metų, bet yra individų, kurių amžius siekia 4000 – 5000 m. ir net daugiau. Štai Škotijos miestelyje Fortingall‘e augančiam kukmedžiui kai kurių mokslininkų manymu yra net 9500 metų ! Sunku ir įsivaizduoti, kad kažkas gali taip ilgai gyvuoti. Tiesa, kai kurie mokslininkai teigia, kad kukmedžių amžių nustatyti sunku ir teigia, kad Škotijos egzempliorius yra ne vyresnis nei 2000–2500 m. amžiaus. Bet net jeigu jam „tik“ 2000 m., tai vis tiek vienas seniausių Europos medžių. Mūsų kaimynų lenkų giriose galima aptikti 1000–1200 m. amžiaus kukmedžių.

Ryškiosios kukmedžio uogos ir jauni besiskleidžiantis spygliai

Jeigu europinis kukmedis auga tankmėje tarp kitų medžių, tai dažniau bus medžio formos, o jei atviroje vietoje – kaip krūmas. Kaip jau minėta, tai yra spygliuotis, bet jo spygliai ne tokie, kokius mes įpratę matyti. Jie nėra aštrūs, o minkšti, plokšti ir sodriai žalios spalvos, išsidėstę dviem eilutėmis abipus šakelės. Gelsvi ir dulkantys žiedeliai pradeda žydėti (moksliškai tai vadinama sporifikavimu) balandžio mėnesį. Kukmedžiai yra dvinamiai augalai, t.y. atskiri moteriški ir vyriški individai. Tad moteriški augalai vasaros pabaigoje, jei netoliese auga vyriški, pradeda nokinti labai originalius vaisius, visiškai nepanašius į kitų spygliuočių. Pačios sėklos yra įprastinės – nedidukės, tamsios ir pailgos, apie 1 cm ilgio, bet štai vaisius, kuriame slepiasi sėkla, yra ryškiai raudonas ir atrodo kaip tikra uoga. Kas įdomiausia, šis raudonas apyvaisis yra valgomas, bet informacijos apie jo maistines savybes, ko gero, niekur nerasite, ir kaip manote, kodėl ? Ogi dėl kukmedžio nuodingumo, nes visas augalas yra labai nuodingas! Visas, tai reiškia, kad ir šakelės, ir spygliai, ir mediena, ir sėklos. Išskyrus tą raudoną minkštimą, tad dėl pavojaus, kad bevalgant minkštimą galima netyčia praryti ir nuodingą sėklą, kukmedžio vardo nerasite nei viename valgomų uogų sąraše. Todėl ragaukite kukmedžio uogas labai atsargiai, neprarydami sėklų. Tiesa, tas raudonas minkštimas labai specifinio skonio – jis toks salsvas ir gleivingas, tad jį labiau mėgsta paukščiai, kuriems sėklos nėra nuodingos. Taip pat neapsinuodija ir žvėreliai, kurie maitinasi šio augalo šakelėmis ar žieve. Prižiūrėdami kukmedį, jį ravint, karpant ar persodinant, visuomet dėvėkite apsaugines pirštines, kad augalo sultys nesudirgintų odos.

Štai kokias įdomias formas galima iškarpyti iš kukmedžių

Dėl savo lėto augimo ir ilgaamžiškumo europinis kukmedis pradeda derėti tik nuo kokių 15–30 metų. Jei prisirinkote kukmedžio sėklų, galite pabandyti jas pasėti, jos yra gan daigios, tik irgi lėtapėdės – paprastai sudygta tik po kokių 2–3 metų. Be sėklų kukmedžius dar galima dauginti auginiais, atlankomis ar skiepijant. Sunokusios sėklos rudenį nukrenta pačios arba nulesamos paukščių. Kukmedžiai geriausiai jaučiasi, augdami pavėsyje, nes saulėtoje vietoje dažnai apdega šakelių galai, ypač ankstyvą pavasarį. Mėgsta derlingas ir drėgnas vietas. Iš kukmedžių dažnai sodinamos karpomos gyvatvorės, tad tai idealus augalas gyvatvorei, augančiai pavėsyje. Kadangi nebijo karpymo, todėl ypač dažnai naudojamas dekoratyviajame karpymo mene, dar vadinamu topiariniu. Daugelis Europos parkų – tiek senieji, tiek šiuolaikiniai puošiasi iš kukmedžio iškarpytomis įmantriomis gyvūnų ar geometrinių formų statulomis, jos yra tankios ir ilgaamžės.

Kukmedžio sėklos – tarsi miniatiūrinės gilės, jos ilgai dygsta

Europinio kukmedžio šaknys yra gilios ir tankios, plačiai išsišakojusios. Jis geriausiai jaučiasi pavėsingose, drėgnose ir derlingose vietovėse, viena iš palankiausių vietovių jam augti pas mus – pajūrio regionas, bet tik ne smėlynai. Nors dauguma spygliuočių mėgsta rūgščią dirvą, bet kukmedis tikrai ne, jam labiausiai patinka vos vos rūgštūs ar neutralūs ir karbonatingi dirvožemiai. Jei dirva bus per rūgšti, tai augalo šakelės pradės geltonuoti ir jis skurs. Kartais europiniai kukmedžiai žiemą apšąla, ypač jei auga saulėtose ir atvirose vietose.

Europinis kukmedis – labai populiarus augalas Vakarų Europos šalių želdynuose, tad selekcininkai yra sukūrę šimtus šios rūšies veislių, nemažai iš jų yra auginama ir Lietuvoje: ‘Fastigiata‘, ‘Robusta‘, ‘Stricta‘, ‘Green Column‘ ir kitų panašių veislių medelių laja koloniška arba siaura, kylanti viršun, šakos tankios, o štai ‘Fastigiata Aurea‘, ‘Goldener Zwerg‘, ‘Pirat‘ spygliukai būna dar ir geltoni. Yra veislių, kurių lajos forma skėstašakė, o spygliai žali (‘Adpressa‘) arba geltoni (‘Franz‘, ‘Dovastonia Aurea‘). Taip pat įdomūs ir mažučiai, kompaktiški kukmedžiai (‘Balatka‘, ‘Green Diamont‘, ‘Amersfoort‘), svyrančia laja (‘Decora‘), raitytais (‘Cristata‘) ar žaliai ir geltonai išmargintais spygliukais (‘Ivory Tower‘, ‘Fastigiata Aureomarginata‘) bei daugybė kitokių.

Europinio kukmedžio ‘Fastigiata’ veislė auga koloniška forma (kairėje). ‘Fastigiata Aurea’ spygliukai ryškiai geltoni (viduryje), ‘Summergold’ auga lėtai, jo šakos kyla į viršų įstrižai, o spygliai geltonos spalvos, ypač vasarą (dešinėje)
Rytų šalyse iš kukmedžių dažnai formuojami bonsai ar niwaki

Tarpinis kukmedis (Taxus x media)

Be europinio mūsų želdynuose dar sodinamas ir šis. Jis yra dviejų kukmedžių rūšių hibridas, žmogaus rankomis sukurtas XX a. pradžioje. Tarpinis kukmedis labai panašus į europinį, pagal spyglių formą ir spalvą juos gali atskirti tik specialistai. Jis užauga mažesnis nei europinis, pasiekdamas  5–7 m aukštį, gali būti medelio formos, bet dažniau auga kaip krūmas. Auga greičiau už europinį kukmedį, yra atsparesnis šalčiui ir mažiau reiklus aplinkos sąlygoms. Kaip ir europinis kukmedis sodinamas karpomose gyvatvorėse, labiau mėgsta pavėsį ir yra nuodingas augalas. Pačios populiariausios tarpinio kukmedžio veislės yra ‘Hillii‘ – vyriškas individas su plačiai išskėstomis šakomis krūmas ir ‘Hicksii‘ – moteriškas individas, nokinantis raudonas uogas. Taip pat dar auginamos ir kitos veislės: ‘Viridis‘ (sin. ‘Stricta‘) koloniškas medelis stačiomis šakomis ir geltonai žaliais spygliukais, ‘Stefania‘ ir ‘Tymon‘ baltai dryžuotais spygliukais bei kt.

Tarpinio kukmedžio ‘Stefania’ spygliai originaliai marginti geltonomis juostelėmis

Dygusis kukmedis (Taxus cuspidata)

Taip pat dar kartais auginamas Lietuvos želdynuose. Jis kilęs iš Tolimųjų rytų – Kinijos, Japonijos, Korėjos ir pietrytinių Rusijos kraštų. Jo spygliukų galiukai turi nedidelius dygliukus. Šis kukmedis Lietuvoje auginamas ne dažnai, nes yra reiklesnis dirvožemio derlingumui ir drėgnumui, dažnai apšąla. Paprastai jis auga botanikos soduose ir dendrologinėse kolekcijose. Taip pat labai retas ir kanadinis kukmedis (Taxus canadensis), atkeliavęs iš Šiaurės Amerikos. Nors jis gerai pakenčia šaltį, bet mažiau dekoratyvus nei kitos kukmedžių rūšys.

Dygiojo kukmedžio žemasis varietetas (Taxus cuspidata, var. nana), apkritęs šalia augančios metasekvojos spygliais. Ir jam tokia kaimynystė patinka, nes mėgsta pavėsį

Iš kukmedžio, kaip ir iš daugelio nuodingų augalų, yra gaminami vaistiniai preparatai, gydantys vėžinius susirgimus, kosulį, spazmus, reguliuojantys spaudimą, laisvinantys vidurius bei kt. Literatūroje galima rasti informacijos, kaip iš kukmedžio žievės ar šaknų pasigaminti gydomųjų arbatų, bet neužmirškite, kad augalas yra labai toksiškas, nuodingas, tad savarankiškai tiek gydymui, tiek maistui geriau nenaudoti.

Kaip jau buvo minėta, kukmedžiai Lietuvoje išnyko dėl kirtimų, nes jų mediena iš tiesų labai vertinga – kieta, tvirta, tanki, graži – rausvai rudos spalvos. Iš jos būdavo gaminamos skulptūros, parketas, baldai, šautuvų buožės ir strėlės, laivai, smilkalai, insekticidai, atbaidantys vabzdžius bei kt. Turbūt, daugelis yra girdėję tokią  liaudišką dainą apie pypkę kukavinę ? Taigi, pypkes irgi gamindavo iš kukmedžio, kuris senovėje dar buvo vadinamas „kuku“, „kukomedžiu“, „ogliumi“, „tysmedžiu“ ir kitais vardais. Kukmedžio šakelės turėjusios ir mistinių galių: jomis papuošdavo krikštynų vežimą, kad saugotų kūdikį nuo blogos akies. Kukmedis kaip ir eglė dar kartais buvo naudojamas laidotuvių metu – juo apkaišydavo karstą apeigų metu.

Tad auginkite savo kieme kukmedį, džiaukitės jo gražiomis šakelėmis ir uogomis, karpykite iš jo gyvatvores ar įmantrias figūras, bet būkite su juo atsargūs, kad grožis neapkarstų.