Baltoji eglė (Picea glauca) šiuo metu yra “ant bangos”. Nors pats rūšinis medis užauga tikrai nemažas, bet želdynus užkariauja veislės–mažylės. Vieną pirmųjų tokią nedidelę eglutę kanadiečiai savo miškuose užtiko dar XX a. pradžioje, ji buvo pavadinta ‘Conicaʼ (nors pas mus  dažniausiai ji vadinama tiesiog kanadine eglute); ir panašu, kad Lietuvoje – tai vienas populiariausių spygliuočių dekoratyviniuose želdynuose. Vėliau buvo sukurta daugiau miniatiūrinių veislių. Pačios įspūdingiausios yra su ryškiai šviesiais šakelių galiukais, tokios kaip ‘JW Daisy‘s Whiteʼ, ‘Maigoldʼ, ‘Biesenthaler Frühlingʼ, ‘‘Dendrofarma Goldʼ, ‘Jalako Goldʼ bei kitos.

Iš naujesnių baltosios eglės veislių galima paminėti ‘Ritaʼ – lėtai augančią ir pavasarį pasipuošiančią švelniai kreminiais spygliukais eglutę. ‘Burning Wellʼ forma primena suplotą rutulį, kuriame rudi pumpurų žvyneliai originaliai išryškėja žiemą, o ‘Josef Rysʼ graži savo  papurusiomis bei sidabriškai mėlynomis šakelės.

Populiari želdynuose ir dygioji eglė (Picea pungens), pasižyminti storais ir dygiais spygliais. Nuo seno ji vadinama „sidabrine eglute“, nes dažniausiai būdavo sodinamos jos veislės sidabrinės spalvos spygliais. Bet pamažu į mūsų želdynus atkeliauja ir kitos mažai matytos bei įdomios veislės. Labiausiai išskiria tos, kurios pavasarį puošiasi ryškiomis kreminės spalvos šakelėmis – ‘Rick‘s White Tipʼ, ‘Wiskonsin Creamʼ, ‘Nimetzʼ, ‘Bialobokʼ, ‘Maigoldʼ bei kitos. Labai originali ‘Herman Naueʼ, kuri pavasarį apsipila mažomis „rožytėmis“ – taip iš tolėliau atrodo rausvi ir gausūs kankorėžiukai, tik vėliau jie nusidažo įprastine ruda spalva. ‘Manabe Cream Globeʼ išsiskiria rutulio formos laja ir rausvai kreminėmis šakų dėmelėmis.

Originalios ir netradicinės formos elgių veislės, tokios kaip ‘Glauca Pendulaʼ ar ‘Iseli Foxtailʼ nors ir nėra naujos veislės, bet įdomios savo laja, svyrančiomis ir „kreivomis“ šakomis. ‘Shigemori Variegatedʼ, sukurta japonų selekcininkų, patraukia dėmesį netaisyklingos formos geltonomis dėmėmis tarp sidabro spalvos šakelių. Gaila, kad dauguma lietuvių yra gan konservatyvūs rinkdamiesi augalus, tad retas kuris išdrįsta auginti tokius „išsišokėlius“. Dygiosios eglės yra vienos iš atsparesnių eglių tarpe, nes mažiau reiklios žemės derlingumui, vėjuotumui ir užterštam orui, pakenčia drėgmės trūkumą ir genėjimą.

Vis dažniau želdynuose sodinama ir serbinė eglė (Picea omorica). Dažnai minima, kad ši skarotoji yra viena gražiausių iš eglių, turinti tankius ir natūraliai sidabriškus spyglius. Tad ir dauguma jos veislių yra puošnios. Iš įdomesnių galima paminėti geltonais spygliukais besipuošiančias ‘Peve Tijnʼ, ‘Aureaʼ ar ‘White Tipsʼ. Arba lėtai augančią ‘Wodanʼ su pasišiaušusiais ir netvarkingais melsvais spygliais. ‘Pendula Brunsʼ nėra nauja veislė, bet vis dar išlieka viena originaliausių, nes aplinką papuošia aukšta ir siaura laja, su žemyn svyrančiomis sidabriškomis šakomis.

Lietuvoje galima auginti ir daugelį kitų eglių rūšių, kurios vis dar retos mūsų želdynuose, tad gali tapti originaliu kiemo akcentu. Pavyzdžiui, rytinė eglė (Picea orientalis). Nors manoma, kad ji gan jautri šalčiui, bet žiemos pamažu šiltėja, o ir augalai tampa labiau atsparesni, ypač tie, kurie padauginami iš Lietuvoje užaugintų eglių. Viena puošniausių rytinės veislių yra ‘Aureaʼ, trumpais, tankiais ir geltonais spygliukais. Įdomesnės veislės – ‘Nigra Compactaʼ, su šviesiais pumpurais virš tamsių spyglių, ‘Silver Seedlingʼ, kurios šakelės tarsi miltuotos, ‘Daureasʼ, ‘Fat Boyʼ ir kitos.

Taip pat paminėtinos ir kitos įdomios bei retos eglių rūšys, kurios, gal ir ne visos lengvai pas mus žiemoja, bet puoselėjamos ir lepinamos taps išskirtiniais kiemo akcentais. Tai juodoji (Picea mariana), kalninė (P.engelmanii), japoninė (P.koyamae), himalajinė (P.smithiana), raudonoji (P.rubens), svyruoklinė (P.breweriana) bei kitos rūšys.

Pastaraisiais metais išryškėjo kelios tendencijos, būdingos ne tik naujai sukuriamoms eglių, bet ir daugelio kitų medžių veislių. Stengiamasi sukurti mažas ir kompaktiškas veisles, nes vis daugiau žmonių naudojasi itin riboto ploto sklypais arba nori augalus puoselėti vazonuose; be to, nedideli augalai paprastai reikalauja mažiau priežiūros. Dar viena tendencija – tai rūšiai neįprasta išvaizda, pvz., geltoni, balti, mėlyni ar kitokių spalvų spygliai ar lapai, raitytos ar spalvingos šakelės, šliaužianti ar svyranti forma, ir t.t. Ir trečioji – tai retų ir, kaip daugelis pasakytų, „baisių“ formų  augalai. Bet tokius tiesiog dievina kolekcininkai ar retenybių „medžiotojai“. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti gyvatšakės formos eglė ‘Virgataʼ (nors ši veislė jau daugelį metų nėra naujiena mūsų želdiniuose), kurios šakos iš tiesų primena besirangančias gyvates; dažnas, pamatęs parke šią eglę, pasibaisės jos išvaizda. Bet pažįstu ne vieną, kuriam ši eglė yra tikra gražuolė.

Norėdami auginti kurią nors iš paminėtų eglių, pasirūpinkite jai tinkamomis sąlygomis. Daugelis eglių rūšių mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes vietas, jų šaknys paviršinės, tad jautrokos sausroms. Joms patinka saulėtos vietos, bet gali augti ir daliniame pavėsyje. Tiesa, kaitri pavasarinė saulė kartais apdegina geltonspygles bei daugelį baltosios eglės veislių, tad sausio–kovo mėn. jas reikėtų pasaugoti, pridengiant balta agrodanga, eglišakėmis ar šiaudais. Eglės gan atsparios šalčiams, bet įmantrios jų veislės paprastai yra lepesnės. Tas pats pasakytina ir apie retesnes rūšis. Jeigu norėsite auginti retenybę, greičiausiai jai reikės skirti daugiau dėmesio. Bet juk auginimo vargai dažniausiai neatbaido augalų mylėtojų, o netgi atvirkščiai, nesėkmės skatina būti atkalesniems, ar ne ? 😉