Lietuviai mėgsta grybauti, o ruduo - grybų metas, mums tai atrodo toks įprastas dalykas, kaip juokais sakoma, kad kiekvienas lietuvis mėgsta lėtai vaikščioti po mišką su peiliu rankose. Vasarą dygsta vieni grybai, rudenį - kiti, ir net artėjant žiemai miške vis dar galima rasti valgomų grybų. Ir kodėl gi ne grybauti - skanus ir sveikas maistas (žinoma, jeigu tik valgome teisingus grybus), nieko nekainuoja ir po gryną miško orą pasivaikščiojame jų ieškodami. Senųjų dvarų knygose išlikę žinių, kad ir Lietuvos didikai senaisiais laikais mėgdavo paįvairinti maisto racioną grybais valgydami juos kartu su žvėriena ar pasninko metu. Na, o varguomenei grybai buvo papildomas maisto šaltinis ir raciono paįvairinimas, ypač Dzūkijos krašte, kur būdavo įrengiamos specialios grybų džiovyklos.

O štai kokiam anglui ar vokiečiui grybavimas nėra savaime suprantamas dalykas, greičiau jau egzotinis hobis. Ne visose vakarų Europos šalyse taip lengvai ir pagrybausi, nes vienur reikia gauti specialų valdžios institucijų leidimą, kad pažįsti grybus ir nenusinuodysi (ar kitų nenunuodysi), arba pabaigti grybų pažinimo kursus ir grybaujat turėti su savimi tai patvirtinantį raštą. Skandinavai jau senokai negrybauja, nes mano, kad po Černobylio avarijos grybai buvo užteršti radiacija kelis šimtus metų į ateitį.

Lietuvoje auga šimtai rūšių įvairiausių grybų - valgomų, nevalgomų, nuodingų ir mirtinai nuodingų. Tų mirtinųjų tai ne tiek daug ir yra - ant rankų pirštų galima suskaičiuoti. Be to, visus labiau domina kepurėtieji miško grybai, kuriuos renkame miške. O juk grybai yra visur - tai ir mielės tešloje, ir pelėsis ant duonos, ir miltligė ant augalo lapų, ir dar daug kitų. Manoma, kad Lietuvoje (ir visame pasaulyje) egzistuoja dar šimtai ir tūkstančiai neatrastų grybų rūšių.

Tad tai keletas nuotraukų ne tik įprastinių mūsų krašto grybų, bet ir retesnių, ne būtinai valgomų, bet tiesiog įdomių ir gražių grybų pasaulio atstovų.

Grybų karalius tikrinis baravykas, šį rudenį galima rasti jo gausiai daugelyje miškų. Jaunų grybų kepurėles skaniausia pakepti šviežias svieste. Italai irgi mėgta baravykus, ten dažnai galima pasimėgauti pica su porcini grybais.

Skėtinė žvynabudė - vienas didžiausių grybų Lietuvoje. Valgoma ir labai skani, tik vieno šio grybo užtenka suaugusio žmogaus pietų porcijai. Greitai auganti, o kol jauna panaši į musmirių giminę. Reikėtų rinkti tik tiems, kas gerai ją pažįsta, nes pernai Lietuvoje buvo vienas mirtinas atvejus, kai žmogus valgė.

Rudakepuris aksombaravykis greičiausiai mažai kam girdėtas, bet šilbaravykį žino visi. Tai tas pats grybas, tik liaudiškai vadinamas šilbaravykiu. Dar dažnai randami žalsvasis ir auksakotis aksombaravykiai, o štai parazitinis ir raudonkepuris yra reti, įtraukti į Raudonąją knygą. Dažnieji aksombaravykiai skanūs ir mėgstami grybautojų. Jeigu miške nėra baravykų, jie irgi tinkami kepti, virti, džiovinti ar marinuoti.